Iš vokiečių kalbos vertė Jurgita Mikutytė

„Kankinio“ centre – paauglys Benjaminas, kurį augina vieniša motina. Pradėjęs skaityti Bibliją, moksleivis čia ne tik randa visus atsakymus į jam rūpimus klausimus – Šventąjį Raštą jis paverčia aplinkinių kankinimo priemone, nes manosi vienintelis žinąs, kas gerai, o kas blogai. Į motinos ir mokytojų pastabas jis atsakinėja žodžiais iš evangelijų, o menkas mokykloje dėstančio pastoriaus autoritetas ir silpna ideologinė dvasiškio pozicija tampa nuolatinių ginčų objektu. Benjaminui iššūkį meta tik jo biologijos mokytoja. Pati pradėjusi gilintis į Bibliją, ji sulaukia žiauraus mokinio keršto... Prasideda mokytojos ir mokinio karas.

Šiuolaikinės vokiečių dramaturgijos atstovas Marius von Mayenburgas (g. 1972) pjesę „Kankinys“ parašė 2012 metais. Tais pačiais metais pats ją pastatė Berlyno teatre „Schaubühne“. Iš 27 gana trumpų ir konkrečių scenų sudėliota pjesė „Kankinys“ primena kino scenarijų: vyksta idėjų kova, svarstoma apie ekstremizmą ir religijos vaidmenį visuomenėje. Aistringai, kartais su humoru, dramaturgas atskleidžia vakarietiškos visuomenės prieštaravimus. Pjesės idėja kilo apmąstant Biblijoje matomus akivaizdžius prieštaravimus: Šventraštyje kalbama apie meilę artimui, o čia pat – apie baudžiantį kalaviją. 

„Kankinys“ pastatytas ir tebestatomas daugelyje žinomų Europos teatrų.

Oskaras Koršunovas:

Šiuolaikinė dramaturgija – ne tekstas, parašytas dabar, bet tekstas, kuriam reikalinga nauja teatrinė kalba. Šiuo atveju Mayenburgas yra šiuolaikinis dramaturgas, nes jis reikalauja kitaip spręsti aktoriaus, žiūrovo, komunikacijos, istorijos pasakojimo klausimus. Senomis priemonėmis neįmanoma pastatyti Mayenburgo. O tai man labai svarbu. Pati teatro kalba man visada buvo pagrindinis dėmesio objektas. Be to, jis ne tik atrado šios visuomenės konfliktiškumą, bet ir demaskavo jos silpnąsias vietas. Vakarietiškos vertybės yra savotiška migla, savotiška šizofreniška situacija. Vertybės tarsi aprėpia labai didelį spektrą, bet to spektro spalvos tarpusavy labai disonuoja. Tai buvo puikiai parodyta mano statytame Mariaus von Mayenburgo „Ugnies veide“.

Visuomenė nekonfliktiška, nes ji tiesiog per silpna realiai pripažinti savo ligą – šį nesuderinamumą. Būtent abejotinas vakarietiškos visuomenės vertybes, jos silpnus pamatus ir atskleidžia naujoji Mayenburgo pjesė „Kankinys“. Nustebau, kad atsirado nauja pjesė, kuri taip aiškiai, ryškiai tai parodys. Visuomenė, kuri save laiko krikščioniška, iš esmės meluoja. Šioje visuomenėje neįmanoma iki galo būti krikščioniu. Pati visuomenė to netoleruoja. Ji netoleruoja jokio fundamentalizmo. Jeigu tik atvirai ir tiksliai įvardini šiuos reiškinius, viskas griūna. Visi gyvena, stengdamiesi neįvardinti reiškinių jų tikraisiais vardais. Kai vienas personažas, jaunas žmogus, tai padaro, – neaišku, ar sąmoningai norėdamas griauti tuos pamatus, ar toks yra jo tikėjimas, – tai jau nesvarbu. Svarbu, kad viena klasė, viena mokykla negali egzistuoti, jeigu kiekvienas įvardija daiktus savo vardais. Šis momentas Mayenburgo pjesėje „Kankinys“ labai įdomus. Jis išrašytas be jokių gražių žodžių, be ypatingos literatūros, o per skaidrų konfliktą. Todėl su mielu noru grįžtu prie Mayenburgo, prie pagrindinių jo temų – šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės, prie jos užslėptų ligų, prie savotiškos jos cirozės. Nuo šių temų mes tikrai jau nebesam atskirti, jos mus tiesiogiai liečia.