Iš prancūzų kalbos išvertė Genovaitė DRUČKUTĖ

Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su Lietuvos rusų dramos teatru

Jonas Vaitkus: „Dramoje „Apreiškimas Marijai“ veikia individualybės. Žmonės, kurie labai aiškiai gyvena ir veikia. Mes regime to gyvenimo ir žmonių tarpusavio sąveikos rezultatą.
Kai žmogus persisotina šlamšto ir organizmas jau nebepriima juslių „maisto“, tuomet jis sustoja. Ar pats organizmas pristabdo, ar nelaimė, ar liga, bet tik tuomet, kai ateina krizė, žmogus gali tai patirti. Ir tik tuomet reikia bandyti skaityti, bandyti gilintis į tokius kūrinius kaip „Apreiškimas Marijai“.
Kiekvienas žmogus patiria nušvitimus. Jis kartais gali juos pražiopsoti, manydamas, kad tai eiliniai nesusipratimai ar iškritimai iš nusibrėžto tikslinio kelio. Nušvitimas – nebūtinai pašvaistė. Tai sugrįžimas prie efemeriškumo, trapumo ir kartu visuotinumo, visaamžiškumo. Jeigu žmogų tai šiek tiek užkabina, jis pradeda jausti, vadinasi, jis gyvas, vadinasi, jis suvokia save šiame pasaulyje.

Kiekviena moteris, kuri supranta, kas yra vaiko gimimas, kuri sugeba jausti ir suvokti protu ir širdimi, kuo ji yra stipri ir ką ji reiškia šitame gyvenime, šitoje gyvasties eigoje, gali būti prilyginta Marijai.
P. Claudelis turi stiprią viziją. Akivaizdu, jam teatras reiškia nemažai. Dramoje yra ir štampų, bet jis nebijo jų naudoti. Štampai turi savo jėgą, jeigu jie gyvai ir aiškiai padaryti. Mes juk vartojame tuos pačius žodžius – „meilė“, „neapykanta“, „pyktis“. Bet svarbiausia, kokiame kontekste tie žodžiai tariami.“

Paulis Claudelis (1868–1955) – prancūzų poetas, dramaturgas, diplomatas, už savo kūrybą šešis kartus nominuotas Nobelio premijai.

Aštuoniolikmetis Claudelis patiria du didžiausius savo gyvenimo sukrėtimus: atranda Arthuro Rimbaud poeziją ir išgyvena religinį atsivertimą, nepaprastai stiprų jausmą, įtikėjimą Dievu kartą ir visiems laikams (1886 m. gruodžio 25 d. dalyvavo iškilmingose Kalėdų mišiose, religinis sukrėtimas ištiko per mišparus – vakarines mišias, vaikų chorui giedant „Magnificat“). Nuo to laiko iškyla pagrindinė visos Claudelio kūrybos tema – išganymas (le salut), nulėmusi poezijos ir tikėjimo vienybę.