Naktį pravėriau jos burną.

Užsiveržiau batų raištelius ir pakėliau viršutinę lūpą.

Įlipau į burną, kur lyg kalnas lėtai kilnojosi liežuvis. Dantys blizgėjo nuo drėgmės, o pačiame burnos gale žiojėjo tamsa. Slidi, gliti, juoda čiuožykla žemyn.

Kur patekčiau, jei čiuožčiau žemyn? Ar pamatyčiau visą tą žmogaus viduje esančią raizgalynę? Spurdančią širdį? Rausvus plaučius? Ar rasčiau kažką atpažįstamo?

Stovėjau ant tamsios bedugnės krašto, kol visa egzistencinė būtybė giliai miegojo.

Suskambėjo žadintuvas. Šaltas rytas., 6:30.

Gerklėje užstrigęs gumulas.

Prarytas dar vienos bergždžios dienos jaudulys.


LILA: Slaptas demiurgo žaidimas, tai – lėlių, šokio, operos ir šešėlių teatro žanrus jungiantis spektaklis suaugusiems ir jaunimui. Atsisakęs Lietuvos teatrui būdingo literatūriškumo, Ispanų baroko teatro universalumą primenantis daugiažanris teatrinis kūrinys kuria alegorinį dviejų, vienas kitą papildančių siužetų pasakojimą, kuriame žiūrovui leidžiama pro rakto skylutę pažvelgti į prieš milijonus metų Žemę ir žmogų sukūrusius šešėlius, gimusius iš vienos vienintelės atsitiktinės Kūrėjo minties. Tai alegorinis sapnas universaliai pasakojantis apie žmogų, žemę, ir Dievą - tris mūsų egzistencijos pamatus, kurių santykiai pasiekė ribą.

Spektaklio ašimi tampa atsitiktinumo ir paradoksų kupinas demiurgo nevykėlio vykdomas pasaulio kūrimo procesas, kurio žaidybiškame bėgančių vaizdų siužete keliaujame per kolektyvinę pasaulio kultūrinę pasąmonę pašiepdami įvairiausias savo laiko kultūrines ikonas. Antroje spektaklio dalyje persikeliame į futuristinį postapokaliptinį pasaulį, kuriame žmogaus suniokotoje žemėje bundančios miškų dvasios pradeda siekti kraujo keršto prieš pasaulį pavergusį ir iliuziniuose karo žaidimuose tiesą pamiršusį žmogų.
 
Spektaklio pavadinimas ,,LILA“ Indijos mitologijoje aiškinamas, kaip kosminis Dievo-Kūrėjo žaidimas, kurio pagalba jis kuria iliuzinį pasaulį, kaip spektaklį. Visas pasaulis, visi jo vaizdiniai ir reiškiniai, visa Visata tai tik trumpalaikio žaidimo greitai besikeičiančių formų miražas užimantis žmogaus dėmesį, o tikroji realybė lieka užslėpta pačiame žmoguje. Spektaklio kūrėjai pasitelkę šią sąvoką kuria amžiną konfrontaciją tarp žmogaus vidinio ir išorinio pasaulių bei klausia žiūrovo – kuri iš šių pasaulių yra tikrasis? Ką dar galime vadinti realybe? Kas šios žmogiškosios tuštybės autorius? 
 
*Spektaklio scenarijus įkvėptas lietuviškų sakmių, rytų mitologijos, V. Pelevino romano ,T“, F. Dostojevskio apsakymo ,,Juokingo žmogaus sapnas“ bei F. Bajoro kūrinių ciklo ,,Sakmių suita“.