Spektaklyje pagal rusų absurdo klasiko Daniilo Charmso kūrybą vaikams leisimės į pašėlusią, nutrūktgalvišką kelionę lėktuvu į tolimąją Pietų Ameriką, o gal Afriką, į Braziliją, o gal Islandiją, o gal dar bala žino kur… O kai kelionėn išsiruošia du tokie skirtingai draugai – naivus svajoklis, apie „dangiškuosius migdolus“ fantazuojantis Kolka Pankinas ir jo nepatiklus, niekuo netikintis bičiulis Marčius Nepankinas – patikėkit, bus nepaprasta.
 
Didžiojoje scenoje spektaklis skleidžiasi dviem planais: milžiniški, plokštuminiai objektai, kurių eskizus piešti padėjo pradinių klasių moksleiviai, kuria stebuklinį, siurrealistinį fantazijų šalies pasaulį, o gyvam plane aktoriai atgyja paprastuose, įtikinamuose ir vis dėlto, netikėtuose personažuose (kad ir garbingą pasakotojo vaidmenį gavusi karvė). Tačiau spektaklis išraiškingas ne vien dėl savo vizualaus, bet ir garsinio charakterio. Charmso epochos skambesio – džiazo, čarlstono, patefono traškesio – įkvėptame muzikiniame takelyje garsai tampa melodija: tai ir lėktuvo variklio ūžesys, įsivaizduojamos Brazilijos ataidėjimai, gamtos garsai, ausiai neįprasti vietinių gyventojų šnekesiai.
 
Šiame anų laikų dvasios, charmsiškos stilistikos, humoro, paradoksų, fonetinio kalbos žaismo fone įvyksta gražios vaikiškos svajonės ir tikrovės susidūrimas, ir nežinia, kuri iš jų stipresnė. Ir vis dėlto, nukeliaus jie į savo svajonių šalį ar ne? Nukeliaus ar ne? Taip ar ne? Taip? Ne?