Kviečiame į muziko Jono Rimšos toliau tęsiamus pokalbius apie džiazą. Šįkart susipažinsime su 1940–1960 metais atsiradusiais džiazo stiliais, kurie vadinami moderniuoju džiazu.

Penktojo dešimtmečio pradžioje suskambęs pirmasis modernaus džiazo stilius iš esmės pakeitė džiazo estetiką ir funkciją – bibòpas (angl. bebop). Šio stiliaus kūrėjai sakė, kad jų muzika skirta ne pramogai, ne kojoms, o galvai. Tai gana ekspresyvi, greitai grojama, nervinga ir kartais agresyvi muzika. Bibopo harmoninė kalba daug aštresnė nei tradicinio džiazo. Po bibopo atėjo šaltojo (angl. cool) džiazo laikotarpis. Šis stilius – reakcija į neretai perdėtą bibopo ekscentriškumą. Grįžtama prie ramesnio svingavimo, bet jau su bibopo išlavinta instrumentine technika ir nauja estetine patirtimi. Šaltasis stilius pasižymi lyriškumu, prislopinta ekspresija, jį kuriant naudojamos klasikinei muzikai būdingos raiškos priemonės. Šį stilių pamėgo intelektualioji publika.

1955 m. atgijęs bibopas buvo pavadintas sunkiuoju bopu – aštri, spontaniška, kunkuliuojanti, nenutrūkstamu srautu besiveržianti muzika. Ko gero, šis stilius yra energingiausia džiazo rūšis – su jai būdingu išugdytu organišku santykiu tarp solisto ir ansamblio. Vakarų pakrantės (angl. West coast) stilius susiformavo XX a. 6 dešimtmečio antrojoje pusėje JAV Vakarų pakrantės miestuose. Jam būdingos akademinės muzikos tradicijos, nestandartinių džiazo muzikoje klasikinių muzikos instrumentų (fleitos, obojaus, anglų rago, fagoto ir kt.) naudojimas.

Per paskaitą klausysimės žymiausių moderniojo džiazo klasikų Charlio Parkerio, Dizzy Gillespie, Lenni Tristano, Budo Powello, Gerry Mulligano, Mileso Daviso, Horaceo Silverio, Jimmy Smitho, Billo Evanso įrašų. Taip pat bus parengta šių atlikėjų vinilinių plokštelių, kompaktinių diskų, knygų apie džiazą ekspozicija iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondų.