Režisierė Janina Lapinskaitė daugiausia yra sukūrusi dokumentinių filmų. Jos filmai „Iš skruzdėlių gyvenimo“, „Iš elfų gyvenimo“, „Venera su katinu“, „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“, „Traukinys stovės penkias minutes“ pelnė daug tarptautinių apdovanojimų. Apdovanota J. Lapinskaitė ne tik už režisūrinius projektus – už vaidmenį pagal Jurgos Ivanauskaitės romaną sukurtame filme „Miegančių drugelių tvirtovė“ gavo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą kaip geriausia metų aktorė. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje režisierė pristatys keturis filmus: „Iš elfų gyvenimo“ (1996), „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (2002), „Venera su katinu“ (1997), „Šokanti ant stogų“ (2008).

„Režisierė Janina Lapinskaitė nuosekliai tobulina savitą „tarpinių“ tarp vaidybinio ir dokumentinio kino stilių. Visada tiksliai jaučia neišsakytą savo personažų egzistavimo tragizmą. Jos herojai – autsaideriai. Reikia įžvalgumo apskritai juos pamatyti, reikia narsos apie juos prabilti“, – rašė kino kritikas Saulius Macaitis.

1975 metais J. Lapinskaitė baigė tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją. Iki 1994-ųjų dirbo Lietuvos televizijos režisiere. J. Lapinskaitė 2004 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

PROGRAMA

12 val. – susitikimas su režisiere Janina Lapinskaite.

Filmo „Iš elfų gyvenimo“ peržiūra (25 min.) Apie mažučius žmones, gyvenančius Sauginių kaime, Šiaulių rajone, J. Lapinskaitė perskaitė laikraštyje. „Kai užėjau į trobą ir pamačiau juos, man pasirodė, kad jie – nežemiškos būtybės. Atrodė, kad jie net mirti negalėtų, tik išskristi. Jų jau nebėra. Bet filmas tuo ir nuostabus, kad tai, kas jame vyksta, atrodo vyksta čia ir dabar“, – apie filmo „Iš elfų gyvenimo“ herojus yra pasakojusi J. Lapinskaitė. 78-erių sulaukusi Eleonora Čepulienė iš Šiaulių rajono Sauginių kaimo gyvena su trimis mažaūgiais suaugusiais antrojo vyro vaikais: 63 metų Janina, 61 metų Martynu ir 51 metų Alvyra. Šie liliputai be jos globos negalėtų išgyventi. Eleonora dažnai nesutaria su savo vyru dėl jos auginamų liliputų. Ji nepaiso vyro draudimo su vaikais rodytis viešai, nelabai jai rūpi ir kaimynų nuomonė. Filmas apdovanotas Bornholmo, Baro, Monte Karlo, Pernu kino festivalių prizais.

13 val. – „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ peržiūra (55 min.)

„Penktą dešimtį bebaigiantį Venecijų paliko žmona, vaikai. Ištuštėjusiame ūkyje jis bando prisijaukinti savo vienatvę“, – tokia citata prasideda režisierės Janinos Lapinskaitės filmas „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. „Nesikark šiandien, jei gali pasikarti rytoj“, – tikina save vienišas ūkininkas Venecijus, leidžiantis dienas su paršeliu Cezariu. Jie abu labai svarbūs vienas kitam, tačiau vieną dieną jiems tenka išsiskirti. Filmo herojus – tautodailininkas, medžio drožėjas Venecijus Jočys, 1999 m. Liongino Šepkos premijos laureatas. Jį išgarsino ne tik režisierės J. Lapinskaitės filmas, bet ir itin originali akcija. Stojimo į Europos Sąjungą dieną, kai šalies gyventojai buvo kviečiami vienu metu įjungti visas šviesas, Venecijus, kad Lietuva geriau būtų matoma iš kosmoso, sudegino savo kluoną.

Filmas apdovanotas spaudos prizu tarptautiniame naujojo dokumentinio kino festivalyje „Flahertiana“ Permėje (Rusija), televizijos prizu tarptautiniame Avankos kino festivalyje (Portugalija), pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu tarptautiniame kino forume „Arsenals“ Rygoje (Latvija).

17.30 val. – filmas „Venera su katinu“ (24 min., N-18)

Filmas pasakoja apie tris moteris, Lietuvos dailės akademijos pozuotojas, kurios, būdamos pensinio amžiaus ir neatitinkančios kiekvienam įaugusių stereotipinių grožio standartų, tampa mūzomis besimokantiems dailininkams. Iš tiesų, filmas nukreipiamas į pačių moterų dvasią, vidinius pojūčius. Viena iš herojų – perspektyvi baleto šokėja, viską metusi dėl meilės. Vienas labiausiai Janinai įstrigusių šio filmo kūrimo momentų, kai paklaustos apie moters grožį herojės atsakė: „Grožis – tik oda, kuri po savimi slepia bjaurumą.“ – „Tampi tarsi herojų advokate, kai jos taip tavimi pasitiki, kviečia susitikti, pasikalbėti. Ir tu negali atsisakyti – juk šitaip sukuriamas ryšys, kuriuo ir teka filmo idėja. Ryšys, kuris padeda atskleisti tikruosius moterų veidus, o ne tuos, kurie matomi išorėje.“

18 val. – „Šokanti ant stogų“ peržiūra (25 min.)

Tai vienos, prieš daugelį metų žiniasklaidoje mirgėjusios moters Rūtos Pranckūnaitės istorija. Pagarsėjusi erotinių masažų, lengvabūdiškų apsinuoginimų istorijomis, čia moteris atskleidžiama kaip mažas, baikštus ir daug negandų patyręs vaikas plastinių operacijų randais sudarkytu kūnu. Šiai moteriai labai lengva nusirengti, tačiau kur kas sunkiau pasakoti apie savo gyvenimą. Ji juokiasi kalbėdama, kaip ją išprievartavo užpuolikai, kaip vaikystėje patyrė seksualinę prievartą...Bet ji visada akcentuoja rūpesčio ir šilumos troškimą, net jei tai gauna tik atsigulusi ant operacinio stalo. „Savo filme tiesiog atskleidžiau šios moters balansavimą ant aukšto stogo krašto, susipriešinusią su savo kūnu ir kitaip suvokiančią ją supantį pasaulį“ (J. Lapinskaitė). Filmas sukurtas 2008 metais.