Ingmaras Bergmanas: „Tik jausdami vienas kitą, mes jaučiamės gyvi, net jei sukeliam vienas kitam skausmą.“

„Smagu, kad viskas dar pusiau su velniu baigėsi. Man prireikė trijų mėnesių, kad parašyčiau šį opusą ir dar gerokos gyvenimo atkarpos, kol visą tai patyriau. Rašydamas apie tuodu žmones, gvildendamas jų bėdą, aš savotiškai prisirišau prie jų. Jie gana prieštaringi, kartais bauginančiai vaikiški, o kartais pakankamai subrendę. Jie čia prišnekėjo ir nesąmonių, tačiau pasakė ir šį tą išmintingą. Jie nugandę, patenkinti, egoistai, kvaili, mieli, protingi, besiaukojantys, atsidavę, pikti, švelnūs, sentimentalūs, nepakenčiami ir verti meilės. Visa tai kartu. Taigi pažiūrėkime, kaip ten viskas dėjosi.“

„Jaunystėje mane mirtis gąsdino. Dabar aš suprantu, gyvenimas – tai tik šviesa, kuri vieną kartą užges ir dėl to nereikia kelti triukšmo.“

Fario sala, 1972 m. gegužės 28 d.

Inscenizacijos autorius ir režisierius — Vytautas RUMŠAS Dailininkė — Virginija IDZELYTĖ Muziką kūrė ir parinko — Antanas KUČINSKAS Šviesos dailininkas — Aistis BYLA Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ VAIDINA Johanas, psichotechnikos instituto profesorius — Evaldas JARAS Johanas, psichotechnikos instituto profesorius — Povilas BUDRYS Marianė, Johano žmona, skyrybų advokatė — Adrija ČEPAITĖ Peteris, šeimos draugas — Saulius BALANDIS Peteris, šeimos draugas — Salvijus TREPULIS Katarina, Peterio žmona — Toma VAŠKEVIČIŪTĖ Ema, Johano kolegė, Marianės bendraklasė, korespondentė — Jurga KALVAITYTĖ Jakobi, pacientė — Vesta GRABŠTAITĖ Marianės motina — Dalia STORYK Autoriaus tekstą įskaitė aktorius — Juozas BUDRAITIS GALERIJA

 

Pirkti bilietus čia