Pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą ir Birutės Žilytės iliustracijas

 

Režisierius Jonas Tertelis: „Birutė Žilytė iliustracijomis puošė daugybę lietuvių liaudies pasakų. Bet jos kūryba ne tik jas iliustruoja, o ir savaip „komentuoja“ pasakose fiksuojamą pasaulėžiūrą. Ir nors B. Žilytė pasižymi drąsiu atvirumu, mistiniu ir kartais žiauriu žaismingumu, ji kartu išlieka intymi ir asmeniška. Pirma, tai negali neįkvėpti, o antra, manau, geriausiai tinka perprasti Jono Basanavičiaus ir kitų užfiksuotus pasakojimus. Deja, B. Žilytės pasakų pasaulį geriausiai pažįsta mano ir vyresnioji karta, taigi natūralu, kad tuo norisi pasidalinti ir su augančiu jaunimėliu.

Tai viena iš priežasčių, lėmusių šio spektaklio atsiradimą. Kita kilo diskutuojant su pačia B. Žilyte: šiandien neretai pasakos iliustruojamos labai „saugiai“. Baimė augančias kartas „sužaloti“ žiauria ir mistiška lietuvių liaudies pasaulėjauta pavertė pasakas, o su jomis ir mūsų kultūrines ištakas, infantiliomis, perdėtai sutaurintomis ir, mano nuomone, labai nutolusiomis nuo periferijos žmonių pasaulėjautos. Ir nors pasakomis anksčiau siekta ne tik auklėti, bet ir gąsdinti, jų pagrindinė misija išliko – supažindinti klausytoją su kita, nematoma pasaulio puse, jo istorijomis, o svarbiausia, priversti žmogų iš tikro smalsauti, bijoti, juoktis ir kitaip patirti sunkiai paaiškinamą gamtą.

Ar to šiandien reikia jaunimėliui? Na, pažvelkim, ką jie skaito, žaidžia, kokius filmus žiūri ir pan. Tik išlikęs stereotipas, jog fantastinės istorijos, mitai yra Vakarų kultūros darinys, o pas mus – toks „sustojęs kaimas“. Manau, klišė susiformavo, nes dažniausiai buvo kreipiamas dėmesys į pačią istoriją ir jos karikatūriškumą, visiškai pamirštant ar nesiekiant atskleisti atmosferos, absoliučiai neatsietinos pasakų dalies. Ir apskritai, be adekvačios atmosferos negalimas joks pasakojimas, tai lieka paviršutine literatūra.

Pasaka „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ yra mįslė, prasidėjusi žvirblio ir pelės konfliktu, žmogystos skrydžiu ant sakalo nugaros, ir po įvairių nuotykių pasibaigusi jaunuolio ir mergelės-gulbės užtarnautomis vestuvėmis. O kur Kaulinis senis? O Kaulinis senis ir yra jungiamasis šios istorijos dalyvis, nors išlenda vėliau. Jo kėslai, spąstai įsuka šio pasaulio užburtą ratą. Ir ratui prasisukus pasidaro labai aišku, ko siekdamas Kaulinis senis šią istoriją „užsuko“.