Josefas tapo tai, kas jį supa – kalvotą žemę, dangų, ir siekia perprasti ir perteikti šio peizažo struktūrą.

Droviai, filmo autorė stebi dirbantį savo tėvą ir lydi jį šioje ypatingoje erdvėje.

Jų atsargus, kartais nesklandus dialogas gimsta ne iš žodžių, o per žvilgsnį, atsuktą į dykumos peizažą. Būtent čia, šiame žemės lopinėlyje ir po šiuo dangumi jiems pagaliau pavyksta susikalbėti. Savaip.