„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ - viena iš gražiausių ir populiariausių lietuviškų pasakų. Tai stebuklinga istorija apie Pamotės engiamą Našlaitę. Kaip ir kiekvienoje tokio tipo pasakoje, čia apstu blogio keliamų kliūčių: nedorėlė ragana kartu su savo dukromis kankina mergelę skirdama neįveikiamas užduotis, tačiau gėris, padedamas stebuklingų jėgų, galiausiai laimi ir Našlaitę pasakos pabaigoje išlaisvina bei veda jaunas Karalius.
 
Spektaklio kūrėjams šiame pastatyme imponuoja galimybė panaudoti vaizdo teatro formas, kurios labiau priklauso kino menui, nei teatrui. Nors pasakoje nemažai liaudies dainų ir eiliavimo, spektaklyje pasakojimas kuriamas labiau vaizdais. Žiūrovai regės tokias įvairias dar nuo Antikinės Graikijos laikų populiarias vaizdinio teatro priemones kaip panoramas, mirioramas, diaoramas, taumatropą, laterna magica, mirioramines kortas, taip pat – šešėlių teatrą.

„Pirmą kartą šią pasaką stačiau scenos mylėtojų draugijoje „Teatrinės iniciatyvos“ (premjera 1997 12 18). Tada kūriau ir scenografiją. Anuomet šį monospektaklį marionetėmis vaidinęs Vilniaus „Senamiesčio teatro“ aktorius Dainius Vengelis, baigdamas 2009 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos magistrantūrą, pagal tą spektaklį kūrė savo diplominį vaidinimą (scenografė Neringa Keršulytė). Grįždamas prie šios pasakos „Lėlėje“ aš rėmiausi prieš keletą šimtmečių lėlininkų naudota reginių ir optinių metamorfozių kolekcija (mechaninis teatras, diorama, miriorama, moire, Jokūbo kopėčios, Laterna magica ir kt.). Šios reginio formos šiandien priskiriamos kinematografijos kilmės istorijai.“ (rež. R. Driežis)