Mykolaičio - Putino memorialiniame bute-muziejuje, balandžio 28 dieną, šeštadienį, 14 val. susitiksime su jaunuoju talentu Marium Povilu Elijumi Martynenko . Skaitysime ištraukas iš naujai pasirodžiusios knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ ir kalbėsime apie kūrybą, gyvenimą ir pašaukimą.

ĮĖJIMAS LAISVAS.

Išankstinė registracija tel: (8-5) 262 4480 arba el. Paštu:[email protected]

Marius Povilas Elijas Martynenko.

Gimęs 1993 m. Ūgis – 168 cm. Svoris – auga. Ego – gigantiškas. Inauguruotas Užupio Respublikos ambasadoriumi „Dievažin kur“. Vaikystėje manė, kad jo reprodukcinis organas itin panašus į vėžliuką. Nuo 16 metų yra dirbęs vienuolikoje skirtingų darbų. Paskutinis – barmeno. Motina – vertėja, lituanistė, redaktorė. Tėvas – Rusijos žydas ukrainietiška pavarde. 2015 m. sudegino butą gamindamasis fejerverkus. Kurį laiką ligoninėje mėgavosi nemokamomis morfino dozėmis. Bandė studijuoti filosofiją, tačiau pasibaidė. Paskui metus gyveno su vienuoliais. Bandė studijuoti vertimą (anglų ir italų kalbomis). Darsyk pasibaidė. 13 kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį komoje išbuvo kelias paras. Galbūt netgi bendravo su transcendentalais, bet už tas istorijas prašo pinigų arba cigarečių. 2015 m. surinko daugiausia taškų Europos slemo poezijos čempionato finale. Dalį jų komisija atėmė dėl viršyto laiko limito. 2016-ųjų Europos slemo čempionate, Belgijoje, užėmė III vietą. 2018 išleista knyga „Be penkių pasaulio pradžia" visų pirma yra atviras pokalbis. Asmeniškas. Įvairiaspalvė patirtis ir asmeninės dramos virsta tekstais. Žiauriais, tragikomiškais, sarkastiškais, priverčiančiais atsiverti ne tik autorių, bet ir skaitytoją. Tai – pažeidžiamumo, suartėjimo malonumas, kurį šie tekstai ir sužadina.

Ištrauka iš Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygos:

“Su Mantu kalbėjausi maždaug keturis kartus. Dabar jis miręs, tuo metu jam buvo vienuolika. Iš pradžių kalbėdavomės lengvapėdiškai, paviršutiniškai, bet ilgainiui pokalbis grimzdavo giliau.

Sykį paklausiau jo: „Kas nutinka po mirties?“ Kurį laiką jis tylėjo, žiūrėjo pro langą. Tada atsuko savo pliką galvą, liesą veidelį didelėmis akimis į mane ir paklausė: „O kas nutinka iki tol?“