Vulkanovka. Po didžiojo kino

(dokumentika, Lietuva, 2005, rusų k., liet. subt., 45 min.)

Į tolimą apleistą Vulkanovką Krymo stepėse, kur daugiausia gyvena totoriai, atvyksta „Didysis kinas“. Čia dvejus metus režisierius Šarūnas Bartas kartu su filmavimo grupe gyvena ir kuria filmą „Septyni nematomi žmonės“. Vulkanovkos gyventojų kasdienybė pasikeitė. Kartu su ūkio darbais, jie taip pat įsitraukė į šį gyvenimą kine – gamino maistą kūrybinei grupei, vaidino masuotėje, aprūpindavo rekvizitu. Bet „Didysis kinas“ išvažiavo, o jie liko… Režisierė G. Beinoriūtė grįžtą į Vulkanovką ir sukuria dokumentinį filmą apie žmones, kuriuos „paliko“ kinas. (N-7)

Gyveno senelis ir bobutė

(dokumentika, Lietuva, 2007, liet. subt., 28 min.)

Tai dokumentinis-animacinis filmas, paremtas tikra režisierės senelių, išgyvenusių tremtį į Sibirą, gyvenimo istorija. Didelė dalis svarbiausių senelių gyvenimo įvykių yra užfiksuoti fotografijose. Jos taps vizualiniu dokumentinio filmo pagrindu. Greta fotografijų filme bus naudojami dokumentinės kino kronikos bei animacijos intarpai.

„Kai buvau maža, bobutė daug pasakodavo apie savo gyvenimą. Ten būdavo ir baisių, ir nuotaikingų siužetų. Mama irgi yra pasakojusi apie Sibirą įstabiausių dalykų, tokių kaip, pvz., vieną naktį virš jų barako praskriejo kometa… Atsinešiau tas pasakas iš vaikystės. Dabar užaugau. Galėčiau ir su kitais pasidalinti.“ (Giedrė Beinoriūtė) (V)