Dykumoje, šalia Meksikos sienos, pasirodo vidutinio amžiaus vyras su raudona beisbolo kepuraite. Jis neturi jokių dokumentų, be to, nekalba. Klajoklio kišenėje rasta vizitinė kortelė priklauso Voltui, jo broliui. Taip pavyksta išsiaiškinti, kad šis vyras – Trevis, dingęs prieš ketverius metus. Jis savanoriškai pasirinko vienatvę, palikdamas savo namus, mylimą žmoną, sūnų.
„Šis filmas – ne apie žmonių išnykimą, bet apie jausmų dingimą. Žmonės filme pasimetę tarp beasmenės šiuolaikinės architektūros, o miestai – tarsi apleista dykynė“, – rašė amerikiečių kino kritikas Rogeris Ebertas.
„Pasirinkęs melodramos žanrą, vengdamas staigių montažinių jungčių ir leisdamas kalbėti užburiančio grožio vaizdams, režisierius užčiuopė archetipinius ryšius tarp pačių artimiausių žmonių: motinos, tėvo, jų sūnaus… Kartu tai kelionė parduotų ir išduotų namų link, bandymas atitaisyti skriaudas, atkurti tai, kas prarasta.“ (Auksė Kancerevičiūtė, iš knygos „Trumpa kino istorija“, p. 219)
1984 m. Kanų kino festivalyje filmas pelnė „Auksinę palmės šakelę“, FIPRESCI prizą, BAFTA apdovanojimą už geriausią režisūrą.
