Dažnai girdime du teiginius: ŽmOgUs – nereikšmingas ir mažas, paklūstantis molekuliniams ir ekonomikos dėsniams, arba – didingas ir galingas visatos šeimininkas, kosmoso užkariautojas. Abiejų tikslas įkvėpti žmogų „didiems“ darbams ir paversti politikos įrankiu.

Piešinių parodoje OU bandau sugretinti minėtus teiginius. Eksponuoju piešinius, kurių pagrindinis motyvas – žmogus, o kas dešimt minučių nuskamba be priebalsių skaitoma Eduardo Mieželaičio 1961 metų heroinė poema „Žmogus“. Piešinių stilius įtakotas tarybinio realizmo tradicijos, tačiau žmogus čia vaizduojamas kaip paprastas šio pasaulio gyventojas, kuriam kartais nutinka būti didingam, o kartais ne. Tarybų sąjungoje aukščiausios Lenino premijos laureato Eduardo Mieželaičio eilės pateikiamos ištrynus priebalses, tokiu būdu išsaugant poezijos melodiją, bet panaikinant turinį.

Žygimantas Augustinas