Kiekviena istorinė epocha palieka savo laiko žymę miesto gatvių, aikščių išplanavime, pastatų konstrukcijose ir puošyboje. Viena epocha keičia kitą, ankstyvesnis architektūros stilius pamažu užleidžia vietą naujesniam. Nuosekliai ir harmoningai perimamos estetinės vertybės.

Tačiau likimas Vilniaus miestui pašykštėjo tokios normalios ir harmoningos istorinės raidos. Vilnius buvo nesiliaunančių karo kelių mazge, miestas nuolat buvo trypiamas svetimšalių kariuomenių, bombarduojamas, deginamas, griaunamas. Jį naikino gaisrai, badas ir maras. Taikaus  gyvenimo metai neviršijo karų ir okupacijų laikotarpių. Vien Antrojo pasaulinio karo metais Vilnius neteko 40 procentų mūrinių pastatų. Nemažai namų buvo nugriauta ir po karo. Tačiau miestas kaip mitologinis paukštis Feniksas po kiekvieno karo ar kitų negandų savo gyventojų užsispyrimo ir darbštumo dėka vėl atgydavo, atsistatydavo, suklestėdavo ir net pasipuošdavo.

Paskaitoje apie tai ir bus kalbama. Be to, bus parodyta apie 150 fotografijų.