Režisierius— Mantas JANČIAUSKAS

Scenografė— Goda PALEKAITĖ

Kostiumų dailininkė— Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ

Kompozitorius— Dominykas DIGIMAS

Choreografė— Erika VIZBARAITĖ-VAIČIULIENĖ

Vaizdo projekcijų autorė— Aneta BUBLYTĖ

Šviesos dailininkas— Aistis BYLA

Režisieriaus asistentė— Regina GARUOLYTĖ

VAIDINA:

Jolanta DAPKŪNAITĖ

Algirdas GRADAUSKAS

Gediminas GIRDVAINIS

Darius GUMAUSKAS

Žygimantė Elena JAKŠTAITĖ

Aldona JANUŠAUSKAITĖ

Rytis SALADŽIUS

Rasa SAMUOLYTĖ

Adelė ŠUMINSKAITĖ

Iš anglų kalbos išvertė Marius Burokas

Režisierius Mantas Jančiauskas: Pjesėje „Laimės respublikoje“ labai patrauklus polifoniškumas ir tai, kad visos trys dalys parašytos labai skirtingos, o šiuose skirtumuose galima aprėpti viską persmelkiančius dalykus. Mane kaip režisierių ši medžiaga itin sudomino žanrų požiūriu, nes apie visiškai skirtingus pasaulius kalbama skirtinga stilistine kalba.

Pirmas pasaulis – „Šeimos griovimas“ – mane patraukė dėl subjektyvių dalykų, pamačiau ne kartą sutiktų šeimų atvaizdą. „Kalėdinė“ psichozė, kuri persmelkia ir pjesės personažus, ir apskritai žmones, yra labai atpažįstama. Kitaip tariant, patraukia teksto skambėjimo atpažįstamumas, situacijų atpažįstamumas, skirtingų kartų vienoje vietoje susiplakimas, tapatybės autoriteto praradimas. Anksčiau šeima turėdavo tam tikrą Kalėdų ritualą, o dabar toji hierarchija yra kaip svyruojantis laivas. Ir kartu įdomu klausti, ar šeima vis dar stipri sąjunga, ar yra tie tiltai tarp žmonių, kurie iš esmės laiko šeimą. Anksčiau buvo krikščionybė, kuri laikė, skatino šeimą kaip institutą. Dabar – nuolatinės dvejonės, kaip šioje pjesėje („Todėl ir bijau. O tu nebijotum? Kai pasižiūri į pasaulį – kaip įsivaizduoji ateitį?“). Viskas labai fragmentuota: ir mintys, ir kiti dalykai, vykstantys labai trumpomis atkarpomis, nes ilgoms distancijoms nėra laiko.

Ši pjesė – apie laimės diktatūrą. Ne apie laimę banaliąja prasme, bet apie takų, visiškai fiktyvų, kažkieno sugalvotą ir primestą laimės faktorių, kuris yra visiška fikcija.

Martinas Crimpas (g. 1956 Dartforde) – garsus šiuolaikinis britų dramaturgas, priklausantis britų vadinamajai „in-yer-face“ dramaturgijos mokyklai. Ši mokykla garsėja šokiruojančiais, satyriniais, nepatogias temas liečiančiais, publiką į vaidybą įtraukiančiais kūriniais. M. Crimpo pjesės pasižymi dygiais ir kandžiais dialogais, atsiribojimu nuo emocijų, niūroku požiūriu į žmonių santykius.

„Laimės respublikoje“ – trijų dalių pjesė su dainuojamaisiais intarpais. Kai kurie kritikai vadina ją modernia Dantės „Dieviškosios komedijos“ interpretacija (I dalis – Pragaras, II dalis – Skaistykla, III dalis – Rojus), pašiepiančia šiuolaikinį savojo „aš“ sureikšminimą, tiesiog apsėdimą savimi.

Marius Burokas: „Pradžioje matome šešių asmenų šeimą, susėdusią kalėdinės vakarienės. Jų gyvenimas vaizduojamas kaip nykus ir pasigailėtinas pragarėlis (nes pragaras – per daug didingas jiems žodis). Visi jie turi vienas kitam pretenzijų ir visi slepia savo skeletus spintose. Vėliau tie patys aktoriai vaidina penkis neįvardintus asmenis, esančius kažkokiame moderniame psichoterapijos ar „nušvitimo“ seminare (galbūt tai ta pati šeima?). Jie nuolat kalba apie tai, kaip „atsikratyti traumų“ ir „atrodyti puikiai ir gyventi amžinai“, jų šneka primena hipnotinius saviįtaigos vaizdo klipus. Tipiškas ezoteriškai-psichologinis šiuolaikinio pasaulio pamišimas. Pjesės pabaigoje du jos herojai atvyksta į savo „laimės respubliką“, kur viskas gražu, gera, kur šilta ir šviesu. Bet jie, žinoma, neatrodo laimingi – jie sutrikę, apimti baimės dėl artėjančios mirties ir siaubo dėl galimos senatvinės silpnaprotystės. Per tariamai linksmas daineles ir tuščius dialogus čia labai ryškiai pajaučiamas egzistencinio siaubo, gyvenimo tuštumos ir meilės troškimo derinys.“ 

Pirkti bilietą