User views view_news rubric_id news_rubric_id 2

J.Ivanauskaitei premijos laureatai negaili gerų žodžių

  Ši Lietuvė buvo rašytoja iš didžiosios raidės. Jurga Ivanauskaitė turėjo savitumą, savo temas, savo mintis ir savo būdą kurti aprašymus apie gyvenimą, kurį ji matė ir įsivaizdavo. Nuo pat jaunystės išgarsėjusi kaip laisva moteris, ji savo kūriniais pavergė įvairaus amžiaus ir abiejų lyčių atstovus. Pripažinta ir pamilta visuomenės, legendinė rašytoja mirė nuo kovos su sunkia onkologine liga prieš dešimt metų, tačiau jos kūriniai vis dar verčia skaitytojus atrasti naujus patyrimus. Šių metinių proga publikuojamos J.Ivanauskaitės vardo premijos laureatų mintys apie tai, ką jiems reiškia ši autorė.

  Giedrė Kazlauskaitė (J.Ivanauskaitės vardo premija įvertinta 2015 metais už kūrinį „Meninos“):

  Su Jurgos Ivanauskaitės kūryba susidūriau keistu būdu – per populiariąją žiniasklaidą. Mama vis parodydavo kokį nors interviu „Lietuvos ryte“ ar „Stiliuje“. Dar ji buvo neoficialiai minima mokykloje – istorijos mokytojas palygino su ja vieną mano klasės draugę (gražią, mėgstančią rašyti). Būdama penkiolikos, pirmąkart perskaičiau „Mėnulio vaikus“ (tuo metu atrodė – atpažįstu nemažai Čiurlionkės kontekstų), vėliau „Pakalnučių metus“ ir „Kaip užsiauginti baimę“. Kartą paauglystėje važiavau autostopu, ir mane pavežusios trys moterys kalbėjosi apie Ivanauskaitės knygas; pagarbiai klausiausi. „Raganą ir lietų“ skaičiau jau studijų metais, bet atsimenu, kad tą knygą jos uždraudimo laikotarpiu (1993–1994) pardavinėjo Operos ir baleto teatre (būdavo toks knygų stendas prie programėlių kiosko). Nuo tada nuosekliai skaičiau naujai pasirodančius romanus – „Sapnų nublokšti“, „Placebas“, „Miegančių drugelių tvirtovė“. Universitete apie ją kalbėta kaip apie vieną šiuolaikinės literatūros autorių; ką tik išėjusį „Placebą“ aptarėme kūrybinio rašymo seminare (abu kursus vedė Audinga Peluritytė-Tikuišienė). Atsimenu „Placebo“ (ar „Sapnų nublokšti“? nepamenu) pristatymą Rotušėje ir „Miegančių drugelių tvirtovės“ pristatymą Mažajame teatre – atėjo tiek daug žmonių, kad priešgaisrinės saugos sumetimais ne visus įleido į salę. Jurga Ivanauskaitė sėdėjo už širmos, nes bijojo „kalbėjimo apie ją“. Man tai pasirodė pretenzinga; tačiau kaip tik tokios ir panašios pozos charakterizavo ją kaip nuo tekstų ne itin lengvai atskiriamą autorę, pakankamai ekscentrišką, kad daug kam keltų susidomėjimą. Tibetiniu laikotarpiu buvo pareiškusi blizgiesiems žurnalams, kad neketina grįžti prie grožinės literatūros; kadangi buvau paauglė, patikėjau ir su liūdesiu apmąsčiau. Rodos, motyvavo tuo, kad grožinės literatūros rašymas atitraukia nuo dvasinio tobulėjimo. Tuo metu skirtumai tarp viešosios ir privačios erdvės dar nebuvo teoretizuojami, patys jų kaip reikiant nesupratome; radikalūs Ivanauskaitės pasisakymai virto savotišku ledlaužiu – ką viešai pareikšti gali rašytoja. Vėliau, jau suaugusi, apmąsčiau tą pareiškimą kritiškai, bet ligi šiol laikau tą judesį Ivanauskaitės naivumu. Beveik nusivyliau, kai išėjo „Sapnų nublokšti“ – autoritetas sulaužė pažadą, vadinasi, ir pastangą dvasiškai tobulėti. Ji konstravo moters rašytojos mitą: tai svarbu, nes tos kartos prozininkių beveik nebuvo, bent jau matomų visuomenėje. Geriausiu jos romanu laikau „Raganą ir lietų“; įtaigiai vizualų ir su atida transcendencijos temai. Kai kurie jo vaizdiniai parašyti taip, lyg būtų nupiešti. Šiuo metu nėra jokios kitos panašios romanistės (bruožai, pagal kuriuos lyginu: autorės, kaip asmenybės, sinergetika, introvertiška ekstroversija, avantiūrizmas, ekstravagancija; rašytojystės romantizavimas, mitologizavimas priimant biografinius sprendimus ir pasisakymuose). Norėčiau kada nors ką nors parašyti apie Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, bet abejoju, ar susidoročiau su tokia užduotimi. Tam reikia laiko distancijos. Labiausiai mane domintų du aspektai: psichoanalizė (ar pretenzijos į ją) ir kintantis religinis matmuo.

  Rimvydas Stankevičius (J.Ivanauskaitės vardo premija įvertintas 2011 metais už kūrinį „Patys paprasčiausi burtažodžiai“):

Ką man reiškia Jurga Ivanauskaitė?.. Na, tai vienintelė lietuvių rašytoja, dėl kurios knygos „Kaip užsiauginti baimę“ 1989-aisiais važinėjau po Lietuvą, jos ieškodamas po mažų miestelių knygynus, nes miestuose, taip pat ir Vilniuje, ji akimirksniu buvo išpirkta. Tai – rašytoja, kurios visas lig vienos knygas esu perskaitęs, ko gero, pirmoji lietuvių rašytoja, kurios herojai jau nebeatstovauja agrarinei pasaulėjautai, pirmoji – ėmusi rašyti ne apie jaunimą, o tarsi atstovaudama jam, taip pat pirmoji – magiškojo realizmo atstovė Lietuvoje... Nesu tas, kuris turi teisę samprotauti apie J. Ivanauskaitės kūrybinio indėlio vertę ar šios rašytojos vietą lietuvių literatūroje, todėl tik prisipažinsiu, kad asmeniškai labiausiai žaviuosi jos novelistika (knygos „Pakalnučių metai“, „Kaip užsiauginti baimę“). Būtent jos apsakymai turėjo didžiulės įtakos formuojantis mano pasaulėjautai, literatūriniam skoniui, akivaizdžių jos pėdsakų randu savo baigiamųjų klasių moksleiviškuose rašiniuose, prozos kūrybos bandymuose... Tačiau visų svarbiausia man – netgi ne J.Ivanauskaitės literatūrinis palikimas – itin svarbus man jos asmeninis dievoieškos kelias. Man ji yra ir liks puikiu, siektinu pavyzdžiu, kaip iš tiesų yra žengiama dvasiniu keliu – drąsiai, bekompromisiškai, nebijant būti pasmerktai, išjuoktai, suniekintai, nei sau, nei kitiems nemeluojant. Nebijant apsisukti ir grįžti. O juk, sutikite, tam reikia pasiutusios drąsos nūdienos visuomenėje, kurioje Dievo ieškoti nėra įprasta – kur kas įprasčiau – apsimesti, jog visi Jį esame radę ir juntame ryšį su Juo be jokių trukdžių. Jurga buvo asmenybė, kuriai svarbiausias šiame pasaulyje (kaip gyvenime, taip ir kūryboje) visada buvo Anas pasaulis. Esu įsitikinęs, kad būtent tiems dalykams, kuriems išeikvojo savąjį gyvenimą Jurga, turime stengtis išeikvoti ir mes – tiek rašytojai, tiek ne rašytojai.

Aušra Kaziliūnaitė (J.Ivanauskaitės vardo premija įvertinta 2016 metais už kūrinį „Mėnulis yra tabletė“):

  Dažnai kur kas mažiau talentingi vyrai menininkai yra geriau matomi nei įdomiau už juos kuriančios ar turinčios potencialą kurti moterys menininkės. Prie jų nepelnyto iškilimo prisideda kolegiška savipagalba. Vidutinybės moka daugybę galios žaidimų bei strategijų, kurias atkartoja veikiau intuityviai, nei sąmoningai. Galu gale taip įsitvirtina neleisdami nei sau, nei kitiems abejoti jų kultūriniame lauke užimame vieta. Moterys kūrėjos palyginus su vyrais dažnai marginalizuojamos, ypač tokiose šalyse kaip Lietuva, kur patriarchalinis mąstymas vis dar labai gajus. Iš inercijos jos ir pačios marginalizuoja save bei kitas moteris kūrėjas. Šiame kontekste Jurga Ivanauskaitė iškyla kaip analogų neturinti ir nepasidavusi minėtai schemai kultinė asmenybė. Laisva ir savo laisvę vertinanti kūrėja, drąsiai atsiverianti dvasiniams ir meniniams ieškojimams. Tai, pasaulyje, kuriame iš vadovėlių į mus žvelgia bemaž vien „barzdoti“ veidai, skatina jaunas merginas ieškoti, atrasti, patirti, išgyventi, rašyti ir siekti laisvės. Tai įkvepianti, stipri asmenybė, menininkė, kuri neabejotinai praplėtė to meto dažnai gana nuobodų lietuvių literatūros lauką. Didelė dalis kultūrinių snobų vis dar negali jai atleisti populiarumo. Manau tai kyla iš nepasitenkinimo tuo, kad atradusi savo skaitytojus rašytoja nežaidė pagal hierarchines vyrų-rašytojų pasaulio taisykles.

15min.lt
Jurga Ivanauskaitė Literatūra
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Įvykiai
Vienas unikaliausių Europoje Vilniaus senamiestis atveria savo paslaptingus uždarus kiemelius smalsiems ir besidomintiems istorija lankytojams. Sostinės meras Remigijus Šimašius neseniai laiškais pakvietė Senamiesčio gyventojus tapti savo miesto ambasadoriais – atverti uždarus, savitą istoriją pasakojančius kiemelius miesto svečiams ir vilniečiams. Kiemeliuose slypi kelių amžių mūrų, miesto vartų liekanos ir kiti lobiai. Iniciatyva atverti kiemelius idėja...
Visus lietuvių kalbos mylėtojus kovo 8 d. 11 val. kviečiame rašyti jau 12-ąjį Nacionalinį diktantą. Sostinėje savo lietuvių kalbos žinias bus galima pasitikrinti miesto savivaldybėje ir 6 ugdymo įstaigose. Nacionalinio diktanto organizatoriai ir projekto partneriai diktanto rašymą organizuoja visoje Lietuvoje. Diktantą bus galima rašyti Vilniaus miesto savivaldybėje Tarybos salėje (Konstitucijos pr. 3, II aukštas) bei keliose Vilniaus miesto bendrojo ugdym...
Įvykiai
Naujai suremontuotų ir šiuolaikiškai įrengtų patalpų atidarymas Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultete virto tikra švente bendruomenei. Administracijos darbuotojai, dėstytojai, studentai, darbus atlikę rangovai ir kiti susirinkę svečiai nuoširdžiai džiaugėsi reikšmingais infrastruktūros pokyčiais. „Tai puiki dovana visam Vilniaus universitetui artėjančio 440 metų jubiliejaus proga“, – teigė dekanas prof. Algirdas Utkus. 2018 m. atlikus iš Chemijos...
Gamta
Penktadienį nebus šilta, orus lems anticiklonas, kuris naktį atneš dviženklę minusinę temperatūrą. Tačiau jau šeštadienio dieną temperatūra pradės sparčiau kilti.  Penktadienį orus lems anticiklonas, Lietuva liks šaltojoje jo pusėje, tad nebus šilta. Diena bus saulėta ir giedra, plonų debesų pasitaikys tik vietomis, kritulių nenumatoma, kai kur išsilaikys plikledis. Temperatūra dieną svyruos nuo 0 iki 4 laipsnių šalčio, pūs vidutinio stiprumo šiaurinių kry...
Įvykiai
Vilniaus miesto savivaldybės įmonė Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) nuo kovo 1 d. klientus aptarnaus moderniose patalpose, kurios įrengtos naujame verslo centre (Spaudos g. 6). Naują pastatą, esantį Viršuliškių ir Pilaitės mikrorajonų sankirtoje, VŠT pasirinko atsižvelgdama į patogias susisiekimo sąlygas ir galimybę gyventojams vienoje miesto vietoje susitvarkyti įvairius klausimus, susijusius su komunalinėmis paslaugomis. Į šį pastatą perskels ir dalis kitų...
Įvykiai
Vilniaus miesto savivaldybė praneša, kad dėl AB „Amber Grid“ vykdomų įrangos darbų penktadienį aplinkos ore jausis odoranto (specifinis kvapiųjų medžiagų) kvapas. Odorantas – tai medžiaga, suteikianti bekvapėms kurui naudojamoms nuodingosioms dujoms savitą kvapą, vartojama, norint užtikrinti saugumą, teigiama žodyne. Taip pat ši medžiaga naudojama patalpų orui gaivinti. Kvapas sveikatai nepavojingas.
Sveikata
Sostinės barams, kavinėms ir naktiniams klubams savaitgaliais dirbant iki paryčių, kai kuriose Vilniaus senamiesčio gatvėse užfiksuotas intensyvaus eismo automagistralei prilygstantis triukšmo lygis, rodo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (NVSC) Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos atlikta serija triukšmo matavimų Vilniaus senamiestyje nakties metu.  NVSC Vilniaus de...
Laisvalaikis
VU Kultūros centras vasario 22, 23 ir kovo 8, 9 d. kviečia VU bendruomenę išbandyti balfolką. Šis šokis, šiuo metu itin populiarus tarp Europos universitetinių bendruomenių, ieško savo gerbėjų ir Lietuvoje. Šokių pamokas ves ir su jo ištakomis supažindins ansamblio „Ratilio“ šokių mokytoja, etnochoreografė Goda Sungailaitė. Balfolkas – tai bendras Europos folklorinių šokių, atgaivintų ir vėl pradėtų šokti XX a. aštuntąjį dešimtmetį Prancūzijoje, pavadinima...
Kriminalai
Vilniaus apylinkės teismas sostinės gyventoją P. M., gim. 1939 m., pripažino kaltu dėl viešo neigimo buvusios Sovietų Sąjungos padarytų nusikaltimų Lietuvos Respublikai, jos gyventojams (Baudžiamojo kodekso 1702 str. 1 d.) ir skyrė jam 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio baudą. Tyrimo duomenimis, nuteistasis P. M. užgauliu ir įžeidžiančiu būdu, viešai pritardamas Rusijos žurnalistės G. Sapožnikovos knygos „Kas ką išdavė" turiniui, neigė 1990-1991 m. agresiją prieš...