S. Žalneravičiūtė: „Žiūrovai ir vėl patikėjo, kad lietuviai moka gaminti kiną“

Pavasaris sostinėje asocijuojasi ne tik su vis dažniau išlendančiais saulės spinduliais, bet ir į kino teatrus atkeliaujančia pavasarine kino puokšte. Šia proga nusprendėme pakalbinti žmogų, kuris prie šios puokštės kūrybos praleidžia didžiąją dalį savo laiko - kino teatro ,,Skalvija'' programų koordinatorę Sonatą Žalneravičiūtę.

Sonata Žalneravičiūtė

-Sonata, Jūs sudarinėjate filmų programas Skalvijos kino teatre, nusprendžiate, ką rodyti ir ko ne. Kokia yra pati sunkiausia šio darbo dalis?

-Apie nuolatinį sunkumą šnekėti negaliu, nes čia dirbu jau daug metų. Sunku buvo vienu metu, kai nebuvo daug gerų filmų. Mes esame „Arthousinis“ kino teatras ir mūsų politika yra rodyti mažiau populiarųjį, bet daugiau autorinį kiną, o tuo metu įmonės, pardavinėdavo filmų patentus, įsigydavo daug populiaraus ir prasto kino. Žinoma, tai, ką rodome mes, gali būti ir filmai iš „Holivudo“, bet ne tokie „popsiniai“ ir ne į mases orientuoti. Tada ir buvo sunku, kai tokių filmų buvo mažoka. Kalbu apie laikotarpį maždaug prieš penkis – šešis metus. Reikėdavo patiems galvoti, ar pirkti filmus ir patiems užsiimti jų platinimu, nors paprastai „Arthousiniai“ kino teatrai retai filmus perka ir dar rečiau juos platina. Na, o dabar užpildyti repertuarą filmais yra labai paprasta. Vasario mėnesį rodėme tiek daug gerų filmų, kad man tai atrodė kaip įžanga į ,,Kino pavasarį''.

Žmonių skonis yra visiškai skirtingas, labai plačios amplitudės, nes žmonės yra skirtingo amžiaus, skirtingo išsilavinimo, turintys skirtingus poreikius. Ir tai keičiasi su kiekviena nauja karta, su kiekvienu, naujai į sostinę atvažiavusiu studentu. Ir vis dėlto reikia jausti, kada ir kokį filmą rodyti. Dažnai platintojam bandau sakyti, kada ir kokį filmą išleisti, ar apsimoka tai daryti tam tikru metu, ar neapsimoka. Nes filmas gali prapulti ir žiūrovas į jį nesureaguos. Tokios banguojančios kreivės, kada žiūrovas į kiną eina ir, kada ne, dažnai kartojasi. Sudarant programą visada reikia galvoti apie orą, kada ateis pavasaris ir švies saulė. Pavasarį, balandį, jeigu saulė šviečia, aišku, kad visi eis į lauką ir niekam čia toje salėje trūnyti nesinorės, juolab, po Kino pavasario.

-Ar tiesa, kad Lietuvoje nėra stipraus palaikymo kultūros projektams?

-Tai ne naujiena. Savivaldybė mums duoda metines dotacijas, bet jos sudaro apie 30% mums reikiamų pajamų. Festivaliams taip pat negauname rėmimo ir tai - bėda, nes tokiam ciklui, kaip ,,Kino Klasika'' - mes neturime už ką pirkti filmų. Keturių filmų rodymai gali kainuoti 600 eurų arba kiekvienas rodymas po 300 eurų.

-Ar manote, kad norint, jog kai kurie filmai taptų populiarūs, jiems gali prireikti kurį laiką pragulėti dulkėtoje lentynoje? Ar filmui užaugusi auditorija gali padėti šiam išpopopuliarėti?

-Taip būna. Tokie filmai yra klasikiniai. Tarkime, po 30 metų jie sugrįžta į Lietuvą ir tu supranti, kad šį filmą dabar priima taip, kaip jį reikia priimti. Būna, kad filmas įgauną antrąjį, o gal netgi pirmąjį kvėpavimą, nors kažkada jis tiesiog gulėjo lentynoje. Būna, kad filmo supratimui reikalingos tam tikros politinės, socialinės aplinkybės. Pavyzdžiui, Jean-Luc Godard „Pamišėlis Pjero“, sukurtas 1965 metais. Tai yra labai modernus filmas. Tuomet jis gavo apdovanojimą ir buvo gana populiarus, dabar jis yra lygiai toks pat populiarus, bet tarybiniais metais čia jo net nerodė.

Vienu metu lietuviškas kinas buvo nurašytas, kaip visiškai niekam tikęs. Taip buvo kalbama ir apie seną, septinto dešimtmečio kiną, nors tai buvo lietuviško kino aukso amžius, kai dirbo Žalakevičius, Žebriūnas, Grikevičius. Jeigu prieš dešimt metų Skalvijoje būtume rodę to laikotarpio filmus, jie būtų buvę niekam neįdomūs, prieš dvidešimt metų pas mus išlindo „Holivudas“ ir buvo stačia galva panirta į trilerius ir apskritai į visai kitokius žanrus - kitokias spalvas ir paviršutiniškumą

Dabar yra vėl sugrąžinama kino klasika. Visus ir vėl žavi lietuviška klasika ir visi stebisi, koks tai nuostabus kinas. Visų, „Zero 3“ ir panašių filmų dėka, žiūrovai ir vėl patikėjo, kad lietuviai moka gaminti kiną. Pabrėžiu žodį gaminti. Tai yra komercinis kinas. Ir tai padeda į ekranus ateiti „Arthousiniam“ kinui.

-Kokiais principais vadovaujatės sudarinėdama programas?

-Pirmiausiai žiūriu, kokie filmai išleidžiami šiuo metu. Iš tos gausybės, kurią pateikia „Forum Cinemas“, beveik neturiu, ką atsirinkinėti. Yra tam tikri platintojai, kurie dirba su tam tikru kinu, kurie neperka filmų pakuotėmis, tokių kaip „Terminatorius 5“ ar „Pjūklas 8“. Tuomet atsižvelgiu į žanrą, jeigu yra lietuviškų filmų, jiems taip pat skiriamas dėmesys. Tuomet aukojame savo apytuštes sales, nes norisi rodyti tą lietuvišką kiną.

Renkuosi, žiūrėdama į režisierius, aktorius. Pavyzdžiui, visada norisi matyti, kaip vaidina Meryl Streep. Kad ir kokiame filme ji vaidintų, ji yra įdomi. Bėda ta, kad filmų treileriai dažnai būna labai prasti, filmų pavadinimai nieko nesakantys, ir todėl tampa sunku įtikinti žiūrovą ateiti į kino teatrą. Lietuvių žiūrovai yra snobiški, jiems yra svarbūs apdovanojimai, reklama, o platintojai įvairiems filmams skiria skirtingą dalį dėmesio.

- Ar dažnai pagalvojate, jog dauguma vilniečių, ir ne tik, žiūrės tik tuos filmus, kuriuos išrinksite Jūs, ar tokia atsakomybė nevargina?

-Atsakomybė mane spaudžia labiausiai dėl to, ar mes sugebėsime sau išsimokėti atlyginimus. Na, bet jeigu taip galvočiau, būčiau labai susireikšminusi ir tai būtų puikybė. Kaip minėjau, vasarį Skalvijoje programa buvo labai gera ir aš sau sakiau, kad jeigu dabar žiūrovai neis, tai galvosiu, kad kažkas su jais ne taip. Ir, ačiū Dievui, tai pasiteisino, aš įsitikinau, kad mes turime gerą publiką. Supratau, kad žiūrovai įvertina tavo darbą ir žino, kada rodomi geri filmai. Džiaugiuosi, kad žiūrovai reaguoja į filmus, dalinasi įspūdžiais. Visada paklausiu administratorės, kuri išleidžia žiūrovus, apie žmonių, išėjusių iš seanso, atsiliepimus.

- Kuo skiriasi Jūsų darbas Kino pavasario metu?

-Skiriasi tuo, kad Kino pavasario metu aš sėdžiu kino salėje ir žiūriu filmus. Iš šono atrodytų, jog visas mano darbas toks – sėdėti ir žiūrėti filmus, tačiau taip nėra.

Šiemet kino pavasaryje yra sukoncentruotas didelis kiekis gerų filmų. Žiūrėdama filmus mūsų kino salėje, juos žiūriu įsitempusi ir labai smulkmeniškai reaguoju į visus techninius aspektus kino salėje, į filmus žiūriu keliais lygmenimis – kaip darbuotojos kritikės ir laisvalaikio leidėjos.

Kartais šio festivalio metu būna įvairių įvykių, renginių, kuriuose turiu dalyvauti ar dirbti, tačiau tai tik išimtiniai atvejai. Dažniausiai festivalio organizatoriai patys viską puikiai suorganizuoja, nes yra profesionalai. Žmonių antplūdžio suaktyvėjimas mūsų kino teatre taip pat gali iškelti įvairių naujų užduočių, kad viskas vyktų taip, kaip turėtų būti.

-Ar tikite, kad filmai keičia žmones?

-Absoliučiai. Taip, kaip literatūra, kaip muzika, kaip teatras. Netgi blogas kinas, jis tave keičia. Jis gali sukelti agresiją, pyktį ir panašias emocijas. Ypač paauglystėje pažiūrėtas filmas gali padaryti milžinišką įtaką tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Remdamasi savo pačios pavyzdžiu galiu pasakyti, kad man paauglystėje didelę įtaką padarė Dž. Selindžerio romanas „Rugiuose prie bedugnės“. Filmai, kurie suglumino savo kino kalbos išskirtinumu, savo emocinės įtaigos stiprumu, savo siužeto linijomis, žinoma, yra padarę daug įtakos. Kiek filmų peržiūri, tiek gyvenimų nugyveni... Visiškai skirtingų.

-Ką manote apie lietuvišką kiną, kino rinką, aktorius?

-Kartą teko dirbti su finansavimu ir skaityti labai daug scenarijų, vaidybinių filmų, pilnametražių, trumpametražių, dokumentikos, animacijos, todėl pastebėjau, kad yra gana prasta situacija su scenarijais. Kitas dalykas yra tai, jog labai nedaug režisierių geba dirbti su aktoriais ir taip sugadina filmą.

Lietuvių kino mokykla yra vaikų darželio lygyje, tradicijos - nesenai pradėtos. Katedra įkurta ne taip senai. O režisierių klasikų, kurie dar dėstytų, jau beveik nebėra. Kalbu apie tuos, kurie turėjo išmanymą apie kiną, jie baigė mokslus Maskvoje.

Žinoma, negalima sakyti, kad niekas nemoka kurti kino. Yra nauja karta. Yra Miškinis, kuris sukūrė „Karalių pamainą“. Manau, jis vienas geriausių filmus kuriančių lietuvių šiuo metu. Yra Lina Lužytė, kuri susuko „Amžinai kartu“ ir tai jau galima vadinti kinu. Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ rudenį išeis. Ateina nauja karta, kuri turi ką pasakyti ir kino kalbą jau yra išmokusi. Manau, kad kino kūrėjams trūksta laiko, trūksta perfekcionizmo, kad pasiektų tobulą rezultatą.

Atsiliepimai ir komentarai

Parašyti atsiliepimą
Parašyti komentarą

Atsiliepimas - tai žmonių nuomonė ar įvertinimas su pagrįsta argumentacija dėl palikto atsiliepimo. Pagrindinis principas - «aplankei - parašyk». Jūsų atsiliepimas daugeliui padės priimti teisingą sprendimą. Jei dar neteko naudotis įmonės paslaugomis ar prekėmis ir negalite jos vertinti, rašykite komentarą, o ne atsiliepimą.

Neleidžiama: necenzūrinių žodžių, grasinimų ar įžeidimų naudojimas; tiesioginis palyginimas su kitomis konkuruojančiomis bendrovėmis; nuorodų į trečiųjų šalių interneto šaltinius; reklama ir savireklama, bendrovės veiklos ataskaitos.

Įveskite el. paštą:
Jūsų paštas nebus matomas svetainėje
arba Užsiregistruokite , kad parašytumėte atsiliepimą
Atsiliepimas:
Įkelti nuotrauką:
Pasirinkti

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.