C.Raffier: „Lietuvoje niekas nenaudojo futbolo, kaip ugdymo priemonės“

C.Raffier: „Lietuvoje niekas nenaudojo futbolo, kaip ugdymo priemonės“, Vytautas Raila

Vilnius Social Club yra viena iš nedaugelio vietų Lietuvoje, kur vaikai, patiriantys socialinę atskirtį, gali nemokamai sportuoti ir bendrauti tarpusavyje. Jos įkūrėjas - prancūzas Cedric Raffier mielai sutiko sklandžia lietuvių kalba papasakoti apie savo organizaciją ir jos veiklą.

-Cedric, esate organizacijos Vilnius Social Club vadovas atsakingas už futbolą. Papasakokite apie savo organizaciją, kaip ji įsikūrė ir kokie yra jos tikslai?

-Vilnius social club organizaciją įkūriau prieš keturis metus. Prieš sukuriant šią organzaciją, nuo 2007 iki 2012 m., Lietuvoje dirbau socialiniu darbuotoju. Dirbau su įvairiais projektais: su vaikais, su paaugliais, su žmonėmis turinčiais proto negalią (Caritas ir Matulaicio socialiniuose centruose). 2012 m. išvažiavau į Indiją ir ten savanoriavau tris mėnesius, buvau futbolo treneris globos namuose. Per šią patirtį supratau, kad futbolas yra labai gera priemonė vykdyti socialinį darbą. Po savanorystės Indijoje gavau pasiūlymą grįžti į Lietuvą, dirbti Matulaičio socialiniame centre su paaugliais iš rizikos šeimų. Tuo pačiu laiku, kai grįžau į Lietuvą, sugalvojau sukurti projektą su futbolu, nes Lietuvoje beveik niekas nenaudojo futbolo, kaip ugdymo priemonės (futbolas brangiai kainuoja ir futbolo klubai Lietuvoje yra labai orientuoti į rezultatą). Taigi, 2013 m. įkūriau Vilnius social club organiziją. Pirmas projektas buvo futbolo mokykla, su mintimi ateityje plėsti socialinio darbo veiklas.

2012 m. su savo kolegomis Giedre ir Kasparu, Matulaičio socialiniame centre įkūrėme naują darbo formą - darbas gatvėje su jaunimu. Dirbant su ta komanda, atsirado galimybes susiformuoti požiūriui, kaip galima padėti vaikams ir jaunuoliams, kurie patiria įvairius sunkumus. Taip ir gimė Vilnius social club darbo filosofija.

-Kokios yra jūsų pareigybės ir atsakomybės?

-Esu atsakingas už futbolo mokyklą, vedu futbolo užsiėmimus. Mūsų futbolo mokykla skiriasi nuo standartinio futbolo klubo. Pas mus treniruotės vyksta tik kartą per savaitę. Nenorime viso laiko skirti tik intensyviai treniruotei. Beje, treniruočių struktūra ypatinga. Yra 4 dalys: 1 užduotis - atvykimas/laisvalaikis - laikas, kai vaikai gali laisvai žaisti, kai gali bendrauti ir tiesiog būti kartu, nežaidžiant futbolo). 2 užduotis - įvairūs pratimai, susiję su kūno koordinacija, technika. 3 užduotis – futbolas - žaidžiame futbolą, nėra teisėjo, vaikai turi tarpusavyje tartis, moderatorius padeda tik tada, jeigu reikia. 4 užduotis - aptarimas - kalbame, kaip sekėsi treniruotis, kalbamės apie elgesį ir pasekmes, dalinamės emocijomis ir bandome tartis, kaip ir ką daryti kitą kartą.

Norint, kad futbolo mokykla gerai veiktų, svarbus darbas yra bendradarbiavimas su partneriais. Bendradarbiaujame su maždaug 15 partnerių (globos namais, dienos centrais, seniūnijomis). Po kiekvienos treniruotės dalinamės su jais patirtimis apie tai, kaip vaikams sekasi žaisti su komanda. Taip pat bandome kartu su partneriais rasti tinkamiausias sąlygas, kad vaikams būtų gerai pas mus žaisti ir mokytis pagal savo individualų ritmą... Vaikai savo patirtimis dalintis gali ne tik iš karto po užsiėmimų su mumis, bet ir savaitės bėgyje su socialiniais darbuotojais.

-Kodėl būtent futbolas?

-Futbolas todėl, nes, prieš atvykdamas į Lietuvą, buvau futbolo treneris Prancūzijoje apie 6 metus. Pats ilgai žaidžiau futbolą ir mėgstu šį sportą. Kai buvau Indijoje, supratau, kad futbolas nuostabi priemonė vystyti socialinį darbą. Futbolo dėka daug galima išmokti – mokomasi ateiti laiku ir išbūti iki galo, veikti komandoje, valdyti savo emocijas, konstruktyviai spręsti įtampą keliančias ir konfliktines situacijas, laimėti ir pralaimėti, bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiais. Tai - labai geras įrankis vaikų ugdymui.

-Ar daug vaikų susirenka pažaisti?

-Futbolo mokykloje turime 4 grupes – 60 vaikų ir jaunuolių nuo 7 iki 19 metų.

-Kaip atsidūrėte Lietuvoje? Ką galėtumėte pasakyti apie šią šalį ir jos gyventojus?

-Buvau futbolo treneris Prancūzijoje, kaip savanoris. Šalia turėjau darbą, susijusį su vadyba. Supratau, kad man patinka būti ugdytoju ir man tai visai gerai sekasi. Pradėjau ieškoti vietos, kur būtų galima savanoriauti, save išbandyti, kasdien dirbti su vaikais. Man pasiūlė dalyvauti projekte Vilniuje - Caritas Vilties angelas. Taigi, taip ir atvykau i Lietuvą.

Daug įvairių žmonių Lietuvoje, todėl ir nenoriu sugalvoti kažkokių stereotipų. Bet galiu pasakyti, kad per 9 metus susitikau su daug nuostabų, gerų ir įdomių žmonių Lietuvoje.

-Kiek laiko prireikė, kad išmoktumėte kalbėti lietuviškai?

-Nelankiau jokių kursų, tik praktikuodamas išmokau... Taigi, vis dar bandau išmokti kiekvieną dieną. Sunku vis dar su gramatika, reiktų atsisėsti prie knygų ir išmokti gramatikos taisykles, bet man labiau patinka skaityt knygas apie socialinį darbą.

-Kokie yra jūsų paties tikslai?

-Aiškaus tikslo kaip ir neturiu. Turbūt, kaip ir visiems, man svarbu save realizuoti, dirbti įdomų darbą, kuris man patinka... Svarbu, kad mano veiklos būtų prasmingos.

Kai matau, koks mūsų pasaulis, stebiu žmones, kurie tiek daug visko turi, ir žmonės, kurie turi tiek mažai... Sunku priimti tokią realybę, nes atrodo, kad joje labai daug neteisybės. Man svarbu bent kažkiek reaguoti ir kažką daryti, kad butu mažiau socialinės atskirties, daugiau solidarumo tarp žmonių. Manau, kad geriau ir lengviau būtų visiems gyventi kartu.

-Tradicinis klausimas: kodėl Vilnius yra gera vieta gyventi?

-O kodėl turėtų būti kitaip?

Vilnius Socialclub interviu C.Raffier
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.