A.Narbekovas: „Žalgiris“ buvo tikra meilė, tikra aistra

Šiemet 70-metį švenčiančio „Žalgirio“ komandoje žaidė šimtai futbolininkų, darbavosi dešimtys trenerių. Vieni legendiniame Lietuvos futbolo klube atliko didesnį, kiti – gal tik epizodinį vaidmenį. Bet kiekvienas prisidėjo prie „Žalgirio“ legendos kūrimo.

1965 m. sausio 28 d. Gargžduose gimęs Arminas Narbekovas į „Žalgirio“ duris pasibeldė 1983 metais. Reprezentacinėje Lietuvos komandoje prabėgo geriausia futbolininko karjeros dalis, su jo vardu siejami ir ryškiausi „Žalgirio“ pasiekimai: 1987 m. SSRS čempionate iškovoti bronzos medaliai bei tais pačiais metais laimėtos Pasaulio studentų vasaros žaidynės. 1988 m. A.Narbekovas su SSRS rinktine dalyvavo Seulo olimpiadoje ir į Lietuvą parvežė olimpinį aukso medalį. Vilkėdamas žaliai baltą aprangą SSRS pirmenybėse A.Narbekovas sužaidė 155 rungtynes, pelnė 51 įvartį ir yra rezultatyviausias aukščiausioje Sovietų Sąjungos futbolo lygoje žaidęs žalgirietis. Jo talentą įvertino ir Lietuvos futbolo mėgėjai. Nuo 1985 iki 1988 m. A.Narbekovas keturis kartus iš eilės buvo renkamas geriausiu Lietuvos metų futbolininku.

1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę „Žalgiris“ pasitraukė iš Sovietų Sąjungos pirmenybių ir dalyvavo trijų Baltijos valstybių įsteigtoje Baltijos lygoje. Sezono viduryje A. Narbekovas iš „Žalgirio“ perėjo į Rusijos I lygoje žaidusį Maskvos „Lokomotyvą“, o iš jo – į Austrijos aukščiausioje lygoje žaidusią Vienos „Austria“ ekipą. Austriškas A.Narbekovo karjeros etapas truko net 15 metų. Nuo 1990 iki 1996 m. jis žaidė „Austria“ ekipoje, per tą laiką iškovojo tris Austrijos čempiono titulus, du kartus triumfavo taurės turnyre. Įvairiuose Austrijos klubuos A.Narbekovas rungtyniavo net iki 2004 m.

Baigęs futbolininko karjerą A.Narbekovas sugrįžo į Lietuvą ir 2005 m. pabaigoje tapo „Žalgirio“ prezidentu, o vėliau – ir vyriausiuoju treneriu. Vis dėlto, atvesti komandos į pergalių kelią jam nepavyko. 2006 ir 2007 m. A lygoje „Žalgiris" užėmė 4 vietą, o 2007 m. lapkričio pradžioje A. Narbekovas pasitraukė iš vyriausiojo trenerio pareigų. Galiausiai, pasibaigus sezonui atsisakė ir klubo prezidento posto. Vėliau jis treniravo gimtųjų Gargždų „Bangą", darbavosi Lietuvos vyrų futbolo rinktinės trenerių štabe bei Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinėje, Šiuo metu legendinis žalgirietis pluša savo vardo futbolo akademijoje ir futbolo paslapčių moko jaunąją kartą.

Pats A.Narbekovas pirmąsias futbolo pamokas gavo gimtųjų Gargždų kiemuose. „Atėjau į futbolą mokėdamas lygiai tiek pat, kaip ir kiti. Gal šiek tiek greičiau viską įsisavindavau. Bet man labai pasisekė su treneriais. Gargžduose mane treniravo Michailas Terentjevas, Panevėžio sporto internate – Vytautas Blinstrubas. Jie su mumis dirbo labai nuoširdžiai, neskaičiuodami valandų. Kita vertus, mes žaisdavome futbolą ne tik per treniruotes. Žaisdavome kieme, per lietų, ar ant sniego. Būtent tokiose laisvo pobūdžio treniruotėse galėjai tobulinti driblingą, individulią techniką, išmėginti sudėtingus fintus“, – kelio į futbolo olimpą pradžią prisiminė A.Narbekovas.

Gimėte ir augote Gargžduose, toli nuo Vilniaus, nuo „Žalgirio“. Ar vaikystėje domėjotės šios komandos žaidimu, pasiekimais?

Kai dar gyvenau Gargžduose „Žalgiris“ žaidė SSRS Antroje lygoje, ten pat rungtyniavo ir Klaipėdos „Atlantas“, kuris mums buvo geografiškai artimesnis. Tad vaikystėje man „Žalgirio“ pavadinimas neturėjo išskirtinės reikšmės. Bet kai būdamas 12-os persikėliau į Panevėžį ir pradėjau lankyti sporto internatą, „Žalgiris“ buvo pradėjęs savo žygį SSRS Pirmoje lygoje. Realiai tuo metu jau neturėjau kitų minčių, tik patekti į „Žalgirį“. Apie tai svajojo visi vaikai. Tuo metu „Žalgiris“ buvo tapęs savotiška Lietuvos rinktine, į jį patekdavo tik patys geriausi ir talentingiausi šalies futbolininkai.

Apskritai, susidomėjimas „Žalgiriu“ tuo metu buvo milžiniškas, žmonės iš visos Lietuvos autobusais, traukiniais keliaudavo į Vilnių, kad pamatytų rungtynes. Tai buvo tikra meilė, tikra aistra. O tuo pačiu, ir tautinio sąmoningumo budimas, nes „Žalgirio“ stadione pirmosios trispalvės pasirodė labai anksti. Jei reikėtų palyginti, tai dabar galėtume parodyti į Kauną, „Žalgirio“ areną. Tai, kas joje dedasi per Eurolygos rungtynes, prieš kelis dešimtmečius vykdavo Vilniuje, tik per futbolo rungtynes. Ažiotažas buvo milžiniškas, dabar futbole tai sunku net įsivaizduoti.

Ar jums tada teko stebėti „Žalgirio“ rungtynes stadione?

Deja, „Žalgirio“ stadione apsilankiau tik tada kai pats žaidžiau. Gyvenau ir mokiausi Panevėžyje, į Vilnių atvykti neturėjau galimybių, bet per televiziją žiūrėdavau visas rungtynes. Iki šiol puikiai pamenu 1982 m. lemiamas SSRS Pirmos lygos rungtynes dėl patekimo į aukščiausią divizioną. „Žalgiris“ laimėjo, o tą pergalę šventė visa Lietuva.

1982 m. matėte, kaip „Žalgiris“ iškovojo kelialapį SSRS aukščiausią lygą, o po metų jau pats žaidėte kartu su geriausias to meto futbolininkais, netrukus tapote tvirtu pagrindinės sudėties žaidėju. Regis, įsitvirtnote „Žalgirio“ gretose be jokių problemų?

Būdamas 15-os pirmą kartą sulaukiau kvietimo į SSRS jaunučių rinktinės stovyklą, po to manimi pradėjo domėtis „Žalgiris“, taip pat ir aš pats vis rimčiau pradėjau svarstyti, kas manęs laukia ateityje. Taip gavosi, kad jau 1982 m. pradėjau žaisti „Žalgirio“ dublerių komandoje, o 1983 m. sulaukiau kvietimo prisijungti prie pagrindinės ekipos. Tad tuo metu man „Žalgiris“ nebuvo visiškai svetima komanda, pažinojau kelis jaunus futbolininkus - Igorį Pankratjevą, Vladimirą Buzmakovą, Robertą Tautkų, su kuriais teko žaisti įvairiose jaunučių, jaunių rinktinėse. Jie buvo šiek tiek vyresni, anksčiau baigė mokyklas ir pirmi pateko į „Žalgirį“. Tiesa, komandos senbuvių, vyresnių futbolininkų nepažinojau, tik tiek, kiek mačiau juos žaidžiančius.

Gal tuo metu senbuviai suprato, kad į komandą atėjo būsimas lyderis, vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkas?

Tikrai ne. 1983 m. „Žalgiryje“ buvau bene jauniausias. Tais metais komanda startavo SSRS aukščiausioje lygoje, tad didelių vilčių patekti į pagrindinę sudėtį nepuoselėjau. Tačiau futbole viskas labai greitai keičiasi, kartais vieno žaidėjo nelaimė tampa kito laime. Tų metų balandį su komanda pirmą kartą dalyvavau išvykoje į Jerevaną ir Kutaisį. Rungtynėse su Jerevano „Ararat“ vienas „Žalgirio“ pagrindinės sudėties žaidėjas buvo įspėtas ir turėjo praleisti kitą mačą. Aš prieš tai neblogai sužaidžiau už „Žalgirio“ dublerius ir tuo metu komandai vadovavęs Algimantas Liubinskas nusprendė išmėginti mane dvikovoje su Kutaisio „Torpedo“.

Beje, apie tai, kad žaisiu pagrindinėje sudėtyje išgirdau anksčiau nei patys treneriai paskelbė. Viešbutyje mano kambarys buvo greta trenerių kambario ir per sieną girdėjau, kaip jie tariasi prieš rungtynes. Kai išgirdau savo pavardę ir supratau, kad pradėsiu rungtynes startinėje sudėtyje, supurtė rimtas drebuliukas. Buvo ir nerimo, ir džiaugsmo. Visą naktį galvojau, kaip čia bus, kaip man seksis. Bet viskas buvo gerai, sužaidžiau be didelių klaidų, o po to treneriai vis dažniau manimi pasitikėdavo ir pamažu užsitikrinau vietą komandoje.

Galima sakyti, kad man ir šiek tiek sekėsi. Vis dėlto, norint įsitvirtinti komandoje neužteko tik gero žaidimo. Dar reikėjo atrasti bendrą kalbą su komandos senbuviais, rasti savo vietą kolektyve. Man pasisekė, nes mane savo globon pasiėmė Stanislovas Danisevičius, kuris tuo metu buvo pagrindinis „Žalgirio“ žaidėjas. Aišku, daug kas priklausė ir nuo tavęs pačio. Niekas nenorėjo užleisti savo vietos komandoje, turėjai pats įrodyti, kad esi jos vertas, kad esi geresnis. O konkurencija buvo milžiniška, prieš sezoną į treniruotes susirinkdavo dešimtys futbolininkų iš visos Lietuvos, tad senbuviams tekdavo rimtai padirbėti, kad įrodytų, jog jie yra verti būti komandoje.

Aišku, kai kam tai nepatikdavo, bet sporte tai yra neišvengiama. Jei tik sustosi, atleisi vadžias, ateis geresnis, jaunesnis ir tave išstums iš komandos. Beje, mes nebuvome kažkuo unikalūs, kitose komandose konkurencija buvo dar didesnė, nes „Žalgiris“ į savo gretas nepriimdavo legionierių iš kitų Sovietų Sąjungos šalių. Kita vertus, mums to ir nereikėjo. Tuo metu Lietuvoje netrūko talentingų futbolininkų, be to, mūsų komandinė dvasia buvo išskirtinai lietuviška, ir kitataučiams „Žalgiryje“ būtų buvę labai sunku.

Su „Žalgiriu“ per savo karjerą iškovojote daug pergalių. Kurios rungtynės jums yra įsimintiniausios?

Gal tai nuskambės keistai, bet man giliausiai į atmintį įstrigo ne laimėtos, o pralaimėtos rungtynės. 1986 m. balandžio 27 d. žaidėme namuose Kutaisio „Torpedo“ ekipa. Tas rungtynes „Žalgiris“ pralaimėjo 1:2, o po jų aš, kartu su keliais kitais žalgiriečiais, buvau apkaltintas tyčia prisidėjęs prie pralaimėjimo. Man tos rungtynės buvo labai sunkios, nes žaidžiau traumuotas, galiausiai teko prašyti keitimo, o po rungtynių sužinojau, kad esu kaltinamas baisiais dalykais.

Buvo labai skaudu. Iš tiesų, sužaidžiau labai prastai, aikštė buvo kieta, avalynė – nepatogi, kiekvienas prisilietimas prie kamuolio keldavo skausmą. Nebūdingai daug klydau, perdavimai dažniau skriejo varžovams, o ne komandos draugams, bet nieko negalėjau padaryti. Po rungtynių su daktaru nuvykome į ligoninę, padarė rentgeno nuotrauką ir nustatė, kad man skilęs pėdos kaulas. Tada ir B.Zelkevičius suprato, kad aš nekaltas, bet nuoskauda liko visam laikui.

Tikriausiai ne pačiais šviesiausias atspalviais paženklintas ir atsisveikinimas su „Žalgiriu“?

Taip, skaudu ir dėl tokios nevykusios „Žalgirio“ pabaigos. Ji nebuvo tokia, kokios mes visi norėjome. Gerai, kad atsivėrė durys į užsienio klubus, nes tuo metu žaisti tik Lietuvoje, ar dirbtinai sukurtoje Baltijos lygoje nebuvo jokio stimulo.

Išvykęs iš Lietuvos atsidūrėte Austrijoje ir šioje šalyje praleidote beveik 15 metų. Ar nebuvo galimybių išvykti į aukštesnio lygio čempionatą?

Buvo labai reali galimybė iš Austrijos persikelti į Angliją ir žaisti Boltono klube. Bet „Austria“ užsiprašė per daug pinigų. Po to buvo du kontaktai su Vokietijos aukščiausios lygos komandomis, manimi domėjosi Bremeno „Werder“ ir Lėverkuzeno „Bayer” komandos. Bet abiem atvejais, kai jau reikėjo tik pasirašyti kontraktą, mane pakirsdavo traumos. Apskritai, būtent traumos labiausiai apkartino austrišką karjeros etapą. Persikėlus iš Lietuvos į Austriją pasikeitė aplinka ir maistas. O dėl pakitusios mitybos pradėjo trūkinėti raumenys. Tiesa, apie tai man tik vėliau išaiškino daktarai. Tos traumos buvo labai rimtos. Dėl vienos aš net devynis mėnesius negalėjau žaisti. Suprantu, kad joks klubas nerizikuos ir nesudarys sutarties su tokiu probleminiu žaidėju. Bet aš dėl to nesigailiu. 15 metų žaidžiau Austrijoje. Vadinasi toks ir buvo mano likimas.

Ir visgi, 2005 m. grįžote į „Žalgirį“. Iš pradžių kaip komandos vadovas, o nuo 2006 m. - vyriausias treneris. Tačiau pasibaigus 2007 m. sezonui atsisakėte visų pareigų ir pasitraukėte. Kokie įspūdžiai liko iš to etapo?

Nors tais metais man su „Žalgiriu“ nepavyko pasiekti aukščiausių tikslų, bet dėl sprendimo atsisveikinti su Austrija ir grįžti į Lietuvą nesigailiu. Tuo metu A lyga buvo labai stipri, joje žaidė pajėgūs klubai, futbolo lygis buvo pakankamai aukštas. Man tai buvo ne tik sentimentali patirtis, bet ir kaip treneriui labai naudingas etapas.

Ką jums dabar reiškia „Žalgiris“?

„Žalgiris“ yra tas atspirties taškas, nuo kurio prasidėjo mano fubolininko karjera. Šioje komandoje aš gavau pirmas vyriško, profesionalaus futbolo pamokas, kurios mane lydėjo visą gyvenimą.

Šiuo metu savo patirtį ir žinas perteikiate mažiausiems futbolininkams. Kokius tikslus keliate sau ir savo auklėtiniams?

Mano vardo futbolo akademijoje pagrindinis akcentas yra kamuolio valdymo ir kitų techniko įgūdžių treniruotės. Kol kas mes tik žengiame pirmus žingsnius. Pradėjome nuo nulio, bet vaikai labai sparčiai tobulėja. Tai tikrai rodo, kad mūsų vaikai nėra prastesni už užsieniečius, tiesiog su jais blogai dirbama. Mes bandome jiems įdiegti mintį, kad kamuolys turi būti geriausias jo draugas. Bėgti bet kada išmoksi, o atlikti tikslų perdavimą – nelabai. Mano laikų „Žalgiryje“ nebuvome nei greitesni, nei stipresni už priešininkus, bet visi be išimties mokėjome sustabdyti kamuolį ir atlikti tikslų perdavimą. O tokie meistrai kaip S.Danisevičius pasižymėjo dar ir aukščiausio lygio futbolo supratimu, žaidimo skaitymu. Jis kiekvienoje situacijoje priimdavo geriausią sprendimą ir jį įgyvendindavo. Dabar tokių lyderių, kuriančių žaidimą mes neturime.

O futbolo akademija yra ilgalaikis projektas. Norime išugdyti ne vieną futbolininkų kartą, parodyti, ką galime, sugebame. Tikiu, kad ne garsiais vardais, o kruopščiu darbu užsitarnausime pagarbą ir pripažinimą.

FK Žalgiris - Vilnius
narbekovas futbolas
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
4 peržiūros rugpjūčio mėn.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Transportas
Vilniaus miesto savivaldybė praneša, kad rugpjūčio 16 - 24 d. dėl šilumos tinklų rekonstrukcijos darbų laikinai bus susiaurinta važiuojamoji Rinktinės gatvės dalis, tarp A. Juozapavičiaus ir Žvejų gatvės ir laikinai pakeista eismo tvarka. Vairuotojai atvažiuojantis nuo Šeimyniškių gatvės pusės bus nukreipti į A. Juozapavičiaus gatvę. Eismo tvarka Rinktinės gatvėje nuo Mindaugo tilto nesikeis. Taip pat nesikeis ir viešojo transporto eismo tvarka. Eismo daly...
Nuotraukų galerija
„Tautmilės globa“ – viešoji įstaiga užsiimanti šiomis veiklomis: beglobių gyvūnų gelbėjimas, jų gydymas, globa iki padovanojimo, atsakingų šeimininkų paieška, beglobių gyvūnų mažinimas humaniškais būdais (sterilizacija, kastracija), visuomenės švietimas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais bei beglobių gyvūnų skaičiaus mažinimo klausimais (ekskursijos prieglaudoje, pristatymai, dalyvavimas masiniuose renginiuose). Šiuo metu prieglauda rūpinasi 80 šunų bei 110...
Įvykiai
Pirmąjį rudens savaitgalį Vilnių ir vėl užlies didžiausias muzikos ir kultūros festivalis, kasmet sostinės širdyje suburiantis gausybę vilniečių ir miesto svečių. Šįmet „Sostinės dienos“ neeilinės – jos ne tik 25-osios, bet ir sutampa su Lietuvos atkūrimo 100-mečiu, tad renginių ir muzikinių pasirodymų gausa nustebins kiekvieną. Šventės organizatoriai ragina kalendoriuje pasižymėti rugpjūčio 31 – rugsėjo 2 d. ir pasinerti į miesto erdves ir žmonių mintis u...
Įvykiai
Lietuvos policijos mokykloje (toliau – LPM) vakar prasidėjo būsimų kursantų atranka, kuri truks visą savaitę. Atrankoje dalyvauja 232 jaunuoliai iš visos Lietuvos, iš jų 152 vyrai ir 80 merginų. Prašymus mokytis LPM pateikė daugiau nei 500 asmenų, t.y. 573, tačiau visus reikalavimus atitiko ir tikrinimus įveikė ne visi, be to, dalis nespėjo laiku praeiti visų tikrinimo etapų, todėl atrankoje dalyvauja tik pusę iš tų, kurie pareiškė norą mokytis LPM. Daugia...
Sportas
Bėgimas – vienas paprasčiausių ir efektyviausių kardio treniruotės variantų. Nėra nieko geriau už jausmą, kai bėgdamas lieji susikaupusią energiją ir tarsi „išsivalai“ nuo neigiamų minčių bei per dieną patiriamo streso. Deja, bėgimo takelis laikui bėgant gali virsti itin atgrasiu ir nuobodulį keliančiu užsiėmimu. Todėl tam, kad treniruotė sporto klube taptų ne tik įdomesne, bet ir efektyvesne, sporto treneriai siūlo keletą būdų kardio treniruotei paįvairin...
Sportas
Praėjusį sekmadienį (rugpjūčio 12 d.) Pavilnių regioniniame parke vyko atsakomasis Lietuvos – Latvijos diskgolfo taurės mačas. Vilniaus etapą rezultatu 49:32 laimėjo Lietuvos diskgolfo žaidėjai. Latviai Rygos etape buvo sukaupę net 35 taškų persvarą (66:31), tad bendru rezultatu 98:80 galutinę pergalę šventė ir pereinamąją Lietuvos – Latvijos diskgolfo taurę iškovojo mūsų kaimynai. Varžybos vyko žaidėjų akistatos principu. Visi turnyro dalyviai buvo suskir...
Sportas
Vilniaus „Rytas“ pasirašė sutartį su praėjusiais metais Ispanijoje praleidusiu Dennisu Jerome‘u Seeley. Krepšininkas papildys sostinės klubo gynėjų grandį. 28-erių D.J.Seeley praėjusį sezoną atstovavo Las Palmo „Gran Canaria“ ekipai, kuri dalyvavo Europos taurėje. Šiose pirmenybėse iš Kalifornijos kilęs žaidėjas rinko po 10,7 taško, atkovojo po 2 kamuolius ir atliko 2,7 rezultatyvaus perdavimo. „Tai yra gynėjas gerai valdantis kamuolį, kuris puikiai gali k...
Sportas
Sostinės komandoje kitą sezoną nepamatysime australo Beno Madgeno, su kuriuo sutartis nutraukta abipusiu sutarimu. 33-ejų krepšininkas Vilniaus „Ryto“ gretose praleido vienerius metus. „Lietuvoje praleidome du nuostabius metus, o Vilnius liks pilnas pačių maloniausių akimirkų, – su aistruoliais atsisveikino B.Madgenas. – Lietuva mums visuomet išliks brangi, nes čia gimė mūsų sūnus. Praėjusiais metais sostinėje išvydau neįtikėtiną sirgalių palaikymą ir mana...
Foto
Sostinėje pradedama tvarkyti Senamiesčio, Antakalnio ir Rasų rajonus jungianti Olandų gatvės („Holland straat“) – atkarpa nuo Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios link Užupio. Iki rudens keturių eismo juostų gatvės atkarpoje bus pakeisti kelio bortai, paklota nauja ištisinio asfalto danga, pakeisti nusidėvėję šulinių dangčiai ir atnaujintas ženklinimas. Olandų gatvės remontui sostinė skyrė apie 220 tūkst. eurų. „Automobilių žiedu prie Šv. Petro ir Povilo...