Pokalbis su rašytoja, filosofijos magistrante Agnė Alijauskaitė

Agnė Alijauskaitė yra jauna vilnietė, studijuojanti Vilniaus universitete savo mėgstamą discipliną - filosofiją. Ji yra atvira, savo nuomonę viešoje erdvėje norinti ir sugebanti reikšti jauna moteris. Ji mąsto kritiškai, savo aplinką ir pasaulį atidžiai analizuoja, todėl sugeba įvairiomis temomis pateikti gilių įžvalgų. Keletu tokių įžvalgų ji sutiko pasidalinti ir su mumis.

- Agne, šiuo metu esi filosofijos studijų magistrantė. Ar nutuoki, iš kur atsirado potraukis visų mokslų motinai? Kada į filosofiją pradėjai žvelgti kaip į disciplinuotą sistemą, o ne tik kaip į gyvenimiškų klausimų kėlimą ir atsakymų ieškojimą?

-Labai geras pastebėjimas – visų mokslų motinai. Dabar pernelyg retai prisimenama, kad filosofija buvo ir, drįstu sakyti, yra visų mokslų, žinių pagrindas, be kurio įmanomas tik paviršutiniškas specializuotos srities supratimas, techninis metodo įvaldymas, dažnai atitolinantis nuo gebėjimo pamatyti visumą. Nors patiems filosofams būdinga imtis kritikos savo sistemos (ypač didžiųjų filosofinių sistemų) atžvilgiu, mąstymo įrankius šiai kritikai suteikia ta pati įžvalga – supratimas, kad išminties siekis neužtikrina jos turėjimo. Siauras disciplinas atstovaujantys mokslininkai, tarsi tikri užsispyrę vaikai, dažnai apsigauna manydami, kad jau turi patikimą žinojimą. Tada jau motina primena apie save – paaiškėja, kad anksčiau gauti duomenys buvo klaidingi, kad naujesni - rodo visai priešingus rezultatus. Kitaip sakant, atsiranda vietos filosofinei nuostabai, abejonei patikimu žinojimu ir tuo, ar jis apskritai įmanomas.

Nuosekliai žvelgti į filosofiją, kaip į disciplinuotą sistemą, pradėjau tik įstojusi į universitetą, nenuosekliai – kur kas anksčiau.

- Turbūt buvai vienas iš tų smalsių vaikų. Ar sugebėjimas teoriškai ką nors suprasti, bandyti įsivaizduoti ir analizuoti tau visada sukeldavo pasitenkinimą?

- Buvau smalsus, bet labai intravertiškas vaikas, kuris dažniausiai stebėdavo, analizuodavo aplinką, žmones. Vietoje to, kad kieme žaisčiau su kitais vaikais, dažniau tiesiog stebėdavau juos ir galvodavau, kodėl jie mėto tą kamuolį ar slapstosi už namų sienų. Apskritai daugiau bendraudavau su suaugusiais žmonėmis – kai mama dirbo bibliotekoje, nuolatos leisdavau ten ištisas valandas. Turbūt buvau tapusi jauniausia ir ištikimiausia mamos bendradarbių drauge. Bendrauti su suaugusiais žmonėmis ir stengtis suprasti jų kasdienes problemas man tuo metu buvo gal netgi įdomiau nei skaityti bibliotekoje esančias pasakų knygas, nors tikrai nevengdavau ir to. Mėgau skaityti, mokytis, bet nemėgau mokyklos. O štai mokykla mane visai mėgo, dažnai siųsdavo į įvairius literatūros konkursus. Dėl to ne visada mėgdavo kai kurie bendraamžiai. Iki šiol bandau suprasti tai teoriškai.

Kai vasarą atostogaudavau kaime, mėgdavau jaukintis įvairius gyvūnus, iškart su jais susidraugaudavau. Vieną iš tokių vasarų, vos pasirodžius lietuviškam vertimui, perskaičiau J. P. Sartre’o „Sieną“. Tada buvau, atrodo, vienuolikos metų. Filosofinių knygų skaityti taip ir nenustojau, nors dar ilgai buvau įsitikinusi, kad skaitau grožinę literatūrą. Tuo šiek tiek suabejojau tik susidūrusi su I. Kanto „Prolegomenais“.

- Papasakok, kur mokeisi ir, kokių išvadų pavvykos pasiekti apie lietuvišką, o gal apskritai – europietišką švietimo sistemą?

- Kadangi šiuo metu atstovauju humanitarinius mokslus (studijuoju filosofijos magistrantūroje, prieš tai esu baigusi socialinius mokslus, komunikacijos krypties bakalauro studijas), į išsilavinimą žiūrėti vien iš apčiuopiamos, suskaičiuojamos naudos perspektyvos - nebūtų teisinga. Filosofė Martha Nussbaum savo knygoje „Ne dėl naudos: kodėl demokratijai reikia humanitarinių mokslų“ pastebėjo, kad jeigu nesikeis požiūris į švietimą, greitai matysime ištisas kartas naudingų mašinų, bet ne savarankiškai, kritiškai ir atsakingai mąstančių piliečių. Humanistika lavina mąstymą ir vaizduotę, o tokie gebėjimai pritaikomi pačiose įvairiausiose srityse, nuo think-tank’ų iki įvairių vadybos, verslo sričių, jei jau dairomės naudos. Kita vertus, kas iš tos naudos, jei svarbūs, nors ir naudingi, sprendimai nebus priimami kritiškai, atsakingai įvertinus situaciją, apgalvojus galimas pasekmes ne tik savo, bet ir kitų žmonių atžvilgiu?

Kadangi pačiai teko studijuoti tik Vilniaus universitete, būtų pernelyg drąsu daryti išvadas, apimančias visą Lietuvos ar Europos švietimo sistemą. Taip, mūsų šalies sistema neabejotinai turi trūkumų, pradedant ekonomine situacija, dėl kurios daug jaunų žmonių paprasčiausiai negali studijuoti kokybiškai, nes studijuodami turi dirbti tam, kad išgyventų. Labai panaši situacija, deja, ištikusi ir dėstytojus. Siekiant studijų kokybės gerėjimo tiek vieniems, tiek kitiems turėtų būti suteiktos galimybės gyventi oriai.

Nepaisant to, įgytas išsilavinimas dažniausiai būna toks, kokį žmogus nori ir stengiasi įgyti, kitaip sakant, kiek žinių ir gebėjimų pasiima pats – ne naudingą mašiną pripildančios informacijos, kuri užsimiršta po egzamino, bet, pavyzdžiui, tradicijos pažinimą ir gebėjimą ją sukritikuoti.

- Užsiimi kūryba. Ar dažnai apie tai galvoji ir kodėl tau jos reikia? Ar manai, kad jos reikia ir kitiems?

- Mano kūryba spaudoje pradėta publikuoti labai anksti, net neįpusėjus paauglystei. Ankstyvi debiutai visada yra drąsūs, įpareigojantys gal kiek mažiau nei vėlyvi. Kita vertus, net vaikystėje buvo mažai etapų, kuriuose nebūtų justi įpareigojančios įtampos. Matyt, vienas šios įtampos rezultatų buvo tai, kad niekuomet nerašydavau juodraščių – iš baimės nespėti užbaigti tekstą per skirtą laiką (klasėje ar įvairiuose konkursuose), kuri vėliau, nors su visais dešimtukais ir kitais blizgučiais, panašu, transformavosi į baimę padaryti bet kokią klaidą. Labai ilgai nežinojau, kaip atrodo klaida, nes nežinojau, kaip atrodo juodraštis. Taigi dabar mokausi daryti klaidas, kitaip sakant, mokausi mokytis.

Dabar kūrybai skiriu mažai dėmesio, dažniau tada, kai minties turinys netelpa į filosofinės esė ar akademinio teksto formą. Vis dėlto kartais nustembu, kad žodinė kūryba vaizdų pertekliaus laikais vis dar išlaiko savo skaitytojų ratą. Džiugu, kai ne tik iš kolegų, spaudos atstovų, bet ir iš skaitytojų tenka sulaukti pasidalinimų įspūdžiais, gyvų reakcijų į vieną ar kitą mintį – nesvarbu, kokia forma ji būtų išsakyta.

- Sakei, kad tave domina politika. Ką konkrečiai turėjai omenyje? Įsivaizduok, jog esu Australijos čiabuvis, gyvenęs krūmuose ir niekada nematęs baltojo žmogaus. Tik per klaidą suprasiu kalbą, kuria man atsakysi.

Susidomėjus etika likti anapus teorinio politikos pažinimo - beveik neįmanoma. Tai labai giminingos, persidengiančios sritys, kuriose keliami klausimai neretai sutampa. Pavyzdžiui, abortų, eutanazijos klausimai dažniausiai pozicionuojami kaip etiniai, bet kartu jie neišvengiamai politiški, kadangi priklauso nuo konkrečios valstybės įstatymų, o teisinės valstybės pagrindas yra Konstitucija. Taigi jeigu baltasis žmogus, kuriam užduodi klausimą, kada nors galvos apie eutanaziją, jam teks pasidomėti savo šalies politika.

Kita vertus, jeigu šis baltasis žmogus žiūri į politiškumą iš postmodernios perspektyvos, politiški jam bus ir patys krūmai, kuriuose gyvena čiabuvis.

- Kokias problemas įžvelgi Lietuvos vidaus ir išorės politikoje?

- Manau, kad viena didžiausių Lietuvos problemų yra piliečių apolitiškumas, nesidomėjimas priimamais sprendimais, savo pilietinėmis teisėmis. Mes didžiuojamės, kad nesidomime politika ir šis pasididžiavimas nuskriaudžia mus pačius, kadangi, bent iš dalies, nulemia esamą politinę, ekonominę situaciją ir iš jos kylančius kasdienius iššūkius. Mums trūksta pilietinio balso, kuris labai aiškiai išsakytų pagrindines pilietinės visuomenės idėjas. Tai padėtų išeiti iš uždaro nepasitikėjimo vieni kitais, o kartu ir valdančiaisiais.

Tai itin svarbu dabar, kai po JAV rinkimų ir Brexit’o artėjant kitų Europos šalių rinkimams, juntamas radikaliųjų politinių jėgų stiprėjimas. Europai kaip niekad reikalinga diskusija, pagrįsta ne staigų susiskaldymą, susipriešinimą skatinančiais lozungais, bet bendrų tikslų ir strategijų aptarimu.

- Ką plačiajai visuomenei, kuri nesidomi filosofija (tai sakydamas neturiu omenyje jokios kritikos), gali papasakoti apie Imanuelį Kantą iš intriguojančios pusės, kad ir bankininkui ir šachtininkui iš Tibeto būtų įdomu?

-Kantas – iš Karaliaučiaus, beveik tikras lietuvis. Žmonės sako, kad pradėjęs skaityti Rousseau net praleido savo kasdienį pasivaikščiojimą, o savo pasivaikščiojimų Kantas niekada nepraleisdavo. Kiti žmonės sako, kad Kanto idėjos davė pradinį impulsą totalitarizmui. Kaip yra iš tikrųjų? Sužinosite tik paskaitę patys.

- „Įdomu suprasti kūrėjo ir jo moralinių apsisprendimų santykį.“ Ar tau įdomu, kodėl dauguma menininkų yra svaigalų, greito gyvenimo tempo mėgėjai, išsišaukiantys moralumo normų laužytojai? Ar dauguma jų tiesiog yra dėmesio vergai, ar šis reiškinys turi giliau užkastas priežastis?

-Menininkams, kaip ir dažnam filosofui, būdingas egocentrizmas. Dažniausiai šios narciziškos asmenybės nevengia dėmesio. Tačiau tai nebūtinai vertintina, kaip kažkas smerktino – tam, kad pasidalintum savo kūryba, turi tikėti, kad ji bent kiek svarbi, taigi turi būti bent šiek tiek egocentriškas. Tik čia, kaip ir daugeliu atvejų, taikyčiau vidurio kelio taisyklę, ieškočiau saiko. Menininkai dažnai nepasižymi nuosaikumu, jiems būdingas normų laužymas, nustatytų ribų peržengimas. Ypač tiems, kurie sukuria ar bent pretenduoja į naujumą. Kai iškyla dilema, reikia pasirinkti tarp gėrio ir grožio, menininkai dažnai pasirenka antrąjį, tik, mano manymu, dažnai ne gerai apmąstę savo pasirinkimą, įvertinę pasekmes kitų atžvilgiu, bet tiesiog iš nežinojimo, kaip žaidžiantis vaikas, kuris sužino, kas yra skausmas, tik nusideginęs pirštą. Man įdomu ne teisti, bet suprasti, kaip vienas asmuo savyje suderina skirtingus vaidmenis, kas lemia jo pasirinkimus. Net jei postmoderniam menui galioja anything goes principas, nepanašu, kad jis galioja ir kiekvienam menininko (kaip asmens) priimamam sprendimui. Senovės graikai turėjo kalokagatijos, gėrio ir grožio sutapimo, principą, mes turime bjaurumo estetiką, bet, ar tokia estetika nutrina ir bet kokius gėrio kriterijus?

- Ką mėgsti veikti Vilniuje, kai lauke šilta, šviečia saulė ir nereikia dirbti?

-Vaikščioti. Kaskart pamatau, kad Vilniuje yra bent viena gatve daugiau nei maniau iki šiol.

- Tradicinis klausimas: kodėl Vilnius yra gera vieta gyventi?

-Todėl, kad turime savo Baziliską – visa laimė, aprašytą Kristinos Sabaliauskaitės, bet dar nesutiktą.

AgnėAlijauskaitė Filosofija Etika Menas
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Įvykiai
Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino Lietuvos architektų rūmų (toliau – Rūmai) ieškinį dėl didelį rezonansą visuomenėje sukėlusio kultūros paveldo statinio Gedimino pr. 27, Vilniuje, vertingųjų savybių naikinimo. Teismo sprendimu, statytojas UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius, atstatant statinį į i...
Kriminalai
Grafičių užrašais Vilniuje esančio Pranciškonų ordino vienuolyno ansamblio statinius darkę jaunuoliai laukia teismo. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Rolandas Jurkevičius surašė kaltinamąjį aktą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje penki asmenys kaltinami turto sunaikinimu ar sugadinimu bei viešosios tvarkos pažeidimu. Vienas jų kaltinamas ir neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Ikitei...
Įdomu!
Šv. Jono g, atsišakoja nuo Pilies g. ties Šv. Jono bažnyčia. Tai viena seniausių Vilniaus gatvių. Minima XVI a. vid. Kadaise čia būta seniausios turgavietės, kurioje stovėjo pirmoji rotušė. Čia gyveno įtakingiausi Lietuvos didikai Radvilos, Pacai, Sapiegos, universiteto profesoriai, amatininkai ir pirkliai. Jau XVI a. beveik visi šios gatvės namai buvo mūriniai, pati gatvė ir nemaža jos kiemų grįsti akmenimis, o kai kurie namai vandenį gaudavo iš Vingrių š...
Įvykiai
Kuo panašūs žmonės, gimę pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu ir po 1990-ųjų? Kuo abi šios kartos skiriasi nuo savo tėvų? Sociologai, istorikai ir filosofai sutinka, kad, nepaisant amžiaus skirtumo, šalies nepriklausomybės metais gimę žmonės turi nemažai bendro. Pavyzdžiui, jaučia didesnį pasitikėjimą savimi ar turi labiau išreikštą liberalumą, palyginus su žmonėmis, augusiais priespaudos metais.   Svarbi aplinkos įtaka Klaipėdos universiteto So...
Įdomu!
Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikelimą iš numirusių po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šetoną). Kai kurių protestantų supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties...
Laisvalaikis
Pagal bendrą kraštovaizdžio pobūdį Verkių regioninis parkas priskiriamas miškingų ežerynų ir kalvynų regioniniam parkui, tiksliau ežeruotų kalvynų. Verkių regioninis parkas įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį, vertingus Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus bei kitas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tokias kaip: Žaliųjų ežerų gilius dubaklonius, Neries šlaitus, Turniškes, Riešės ir Baltupi...
Sportas
Lietuvos futbolo A lygos septintajame ture akis į akį stojo du pirmame ketverte įsitaisę klubai – Vilniaus „Žalgiris“ bei „Kauno Žalgiris“. Vilniečiai įrodė savo pranašumą ir užtikrintai įveikė varžovus rezultatu 3:1 (2:1). Dvikova svečiams prasidėjo šaltu dušu: jau 2-ąją minutę kauniečiai grubiai suklydo savo aikštės pusėje, kamuolį perėmė Matas Vareika ir vienu lietimu šį pasiuntė Pau Moreriui, kuris tiksliu smūgiu į tolimąjį vartų kampą išvedė „Žalgirį“...
Laisvalaikis
Kepame Velykų pynę: populiari ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje Jei vis dar ieškote idėjų, kuo papildyti Velykų meniu, šis kepinys neabejotinai papuoš stalą ir sukurs šventinę atmosferą. Ne veltui nostalgiškai skani Velykų pynė nuo neatmenamų laikų puikuodavosi ne tik ant mūsų protėvių stalo, bet buvo ir tebėra tikra pažiba įvairiose tautose. Tiesa, pasaulio virtuvėje šios mielinės pynutės receptūros ir pavadinimai skiriasi, tačiau visų jų skonis ir sukel...
Įvykiai
Šiandien 20.53 val. Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Vilniuje, Vasario 16-osios g. 4 atvira liepsna dega butas pirmame aukšte. Gaisro metu nukentėjo moteris.  Į įvykio vietą išsiųstos Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos, informacija apie įvykį perduota Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stočiai.