Kęstutis Latoža: futbolas buvo užkoduotas genuose

FK Žalgiris nuotr.

Šiemet 70-metį švenčiančio „Žalgirio“ komandoje žaidė šimtai futbolininkų, darbavosi dešimtys trenerių. Vieni legendiniame Lietuvos futbolo klube atliko didesnį, kiti – gal tik epizodinį vaidmenį. Bet kiekvienas prisidėjo prie „Žalgirio“ legendos kūrimo.

15 sezonų po „Žalgirio“ vėliava, 515 sužaistų oficialių rungtynių, 50 įmuštų įvarčių. Vilkint žaliai baltą aprangą laimėtos SSRS Pirmos ir Antros lygos pirmenybės, o su „Žalgirio“ trenerio kostiumu - iškovotas Lietuvos čempionų titulas, laimėtos LFF taurė ir Supertaurė. Ir tai tik esminiai Kęstučio Latožos žalgirietiškos biografijos įrašai.

1950 m. rugpjūčio 2 d. Vilniuje gimęs K.Latoža „Žalgirio“ garbę gynė nuo 1968 iki 1983 metų. Baigęs futbolininko karjerą kelis metus dirbo su jaunaisiais žalgiriečiais, taip pat darbavosi ir „Žalgirio“ trenerių štabe. 1999 m. po ilgos pertraukos K.Latoža sugrįžo į „Žalgirį“, o 2004 m. paskutinį kartą dirigavo žaliai baltų žaidimui. Ir nors jam teko teko treniruoti ne vieną Lietuvos ir užsienio futbolo komandą, bet pasak K.Latožos, širdyje visam laikui išliko „Žalgirio“ vardas. „Kitos komandos širdyje ir nėra. Tai vienintelė mano komanda. Ir dabar kiek tiek galiu, stebiu „Žalgirio“ žaidimą, gal ne visada apsilankau stadione, bet per internetą būtinai pasižiūriu rungtynes. Džiugu, kad Lietuvoje „Žalgiris“ susigrąžino lyderių pozicijas, norisi, kad ir tarptautinėje arenoje iškovotų skambesnių pergalių. Bet suprantu, kad tai nėra taip jau paprasta. Reikia ir didesnio biudžeto, ir geresnių žaidėjų. Šansai sėkmingai žaisti Europoje būtų didesni, jei kaip mano laikais, „Žalgiryje“ žaistų visi geriausi Lietuvos futbolininkai. Bet dabar laikai kiti“, - samprotavo K.Latoža.

- Kęstuti, kaip ir kada prasidėjo jūsų pažintis su „Žalgiriu“?

- Galima sakyti, kad viskas prasidėjo nuo mano tėčio Vytauto. Jis nuo 1950 iki 1956 metų žaidė tuometinėje Vilniaus „Spartako“ komandoje, rungtyniavo krašto gynėjo pozicijoje ir iš viso sužaidė beveik 100 rungtynių. Tad aš nuo mažų dienų gyvenau futbolu, dar būdamas visai mažas jau lankiausi „Spartako“ futbolo rungtynėse. Mūsų namai buvo šalia stadiono, kartu su kitais vaikais stengdavausi nepraleisti nei vienų rungtynių, taip pat eidavome ir į treniruotes, kurios tuo metu vyko greta stadiono buvusioje „Marakanos“ aikštėje. Tiesa, tuo metu tai buvo normali aikštelė su žolės danga, smėlis atsirado jau vėliau.

Puikiai pamenu Vilniaus „Spartako“ laikus, mačiau žaidžiančius ir Vytautą Saunorį, Zenoną Ganusauską, brolius Aleksandrą ir Joną Mačiulius, Algirdą Kulikauską ir kitus. To meto komanda pasižymėjo technišku, netgi artistišku žaidimu, žavėjo publiką originaliais fintais, nestandartiniais sprendimais. Žmonėms toks žaidimas patiko, manau, kad jis buvo išskirtiniu „Žalgirio“ bruožu visais laikais. Gal žalgiriečiai nusileisdavo varžovams fizine jėga, greičiu, bet kamuolio valdymas, perdavimai būdavo pačio aukščiausio lygio. Mes žaidėme ne jėga, o protu paremtą žaidimą.

Susidomėjimas futbolu Vilniuje tais laikais buvo labai didelis. Į „Spartako“ rungtynes verždavosi žmonės iš visos Lietuvos. Pamenu, aš į stadioną eidavau su seneliu, nes tėtis pats žaisdavo, o prieš rungtynes į stadioną plūsdavo minios žmonių. Mačiau stadione žaidžiant ir geriausius Sovietų Sąjungos futbolininkus, puikiai pamenu, kaip legendinis Levas Jašinas praleido įvartį rungtynėse su mūsų „Spartaku“. Stebėjau ir kitas to meto sovietinio futbolo žvaigždes, bet vis tiek, labiausiai žavėjausi mūsų futbolininkais.

- Panašu, kad futbolas buvo užkoduotas genuose?

- Kitaip ir negalėjo būti. Nuo mažų dienų stebėjau futbolą žaidžiantį tėtį, jis man buvo didžiausias autoritetas ir pavyzdys. Mačiau kaip jis žaidžia, norėjau ir pats žaisti tokioje komandoje. Tai buvo didžiausia mano vaikystės svajonė, nors tuo metu ji ir neatrodė reali. Tiesą sakant, apie tai svajojo visi vaikai, dėl vietos komandoje prieš kiekvieną sezoną kovojo dešimtys futbolininkų iš visos Lietuvos. Aš buvau tik vienas iš daugelio, treneriai nežiūrėjo nei į pavardę, jiems nedarė įspūdžio ir faktas, kad mano tėtis kelis metus žaidė komandoje. Viską turėjau pasiekti savo jėgomis.

Kiekvieną dieną su vaikais rinkdavomės kieme, spardydavome kamuolį, mėgindavome pakartoti matytus futbolininkų judesius. Vieno tokio pasižaidimo metu mane pastebėjo futbolo treneris Jonas Muliuolis ir pasiūlė ateiti į Vilniaus futbolo mokyklos treniruotes. Tame pačiame name gyveno ir dar vieno „Spartako“ futbolininko – Stanislovo Paberžio sūnus Gediminas, tad mes kartu ir nuėjome. Neabejoju, kad J.Muliuolis jau anksčiau mus stebėjo, matė, kad mėgstame futbolą. Tiesa, kadangi buvo žiema, mums iš pradžių teko pažaisti ledo ritulį. Tuo metu tai buvo normali praktika, net ir geriausi futbolininkai žiemą žaisdavo ledo ritulį. Tai puiki sporto šaka, grūdinanti charakterį, valią, suteikianti ir futbole labai reikalingą fizinį pasirengimą. Mums taip gerai sekėsi, kad žaisdami už futbolo mokyklą net tapome Vilniaus ledo ritulio čempionais, o paskui laimėjome ir Lietuvos čempionatą.

- Vis dėlto, futbolininko genai buvo stipresni. Kada aiškiai suvokėte, kad turite šansą žaisti geriausioje Lietuvos komandoje?

- Manau, kad esminis proveržis įvyko 1967 m., kai su Lietuvos moksleivių rinktine tuometinės Sovietų Sąjungos „Vilties“ taurėje užėmėme antrą vietą. Finalinės rungtynės vyko Sočyje, žaidėme su Rusijos Federacijos komanda ir pralaimėjome. Bet ir antra vieta buvo laikoma įspūdingu pasiekimu, nes iki tol apie lietuvius visi kalbėjo, kad jie moka tik krepšinį žaisti. O mes įrodėme, kad galime siekti pergalių ir futbolo aikštėje. Tos žaidynės suteikė impulsą visam šalies futbolui, o keli žaidėjai – G.Paberžis, Anatolijus Timofejevas, Antanas Ulevičius netrukus papildė „Žalgirio“ gretas. Tarp tų kelių žaidėjų buvau ir aš.

- „Žalgiryje“ debiutavote būdamas 18-os ir iš karto tapote tvirtu pagrindinės sudėties žaidėju.

- Gal man šiek tiek pasisekė, kad tais metais „Žalgiris“ buvo truputį silpnesnis. 1966 m. komanda galėjo patekti į SSRS aukščiausią lygą, bet finaliniame Pirmos lygos turnyre patyrė nesėkmę, po to 1967-1968 m. dalis geriausių žaidėjų išvyko į kitas komandas. Gal tai ir atvėrė man duris į „Žalgirį“. 1969 m. su „Žalgiriu“ tapome Pirmos lygos antros grupės pirmenybių nugalėtojais, bet ir vėl likome per žingsnį nuo patekimo į aukščiausią lygą. Tiesa, tos finalinės varžybos paliko labai dviprasmišką įspūdį. Buvo akivaizdu, kad teisėjai proteguoja Dnepropetrovsko „Dnepro“ komandą, kurią tuo metu treniravo Valerijus Lobanovskis. Bet kelialapį į aukščiausią lygą netikėtai iškovojo Ordžonikidzės „Spartak“ ekipa. Mes su jais gyvenome viename viešbutyje ir pamenu, kaip po mūsų rungtynių su „Dnepru“, kai tesėjai pašalino Juzefą Jurgelevičių, o mes pralaimėjome 0:1, jie pareiškė, kad padarys viską, kad neleistų „Dneprui“ laimėti kelialapio. Ir, panašu, kad padarė. Jie aplošė „Dneprą“, laimėjo ir prieš mus.

Tokiu būdu „Spartak“ pateko į aukščiausią lygą, o mes likome Pirmoje. Buvo apmaudu, nes to meto „Žalgiryje“ žaidė geriausi Lietuvos futbolininkai, turėjome tikrai pajėgią komandą. Aš buvau jauniausias, bet stebėtinai gerai įsiliejau į kolektyvą. Nebuvo jokio spaudimo iš vyresnių pusės, nors tuo metu gynyboje rungtyniavo tokie asai kaip Algis Žilinskas, S.Ramelis. Beje, 1969 m. finaliniame Pirmos lygos turnyre buvau pripažintas geriausiu gynėju, tad gal ir aš pats nebuvau toks jau prastas. Žodžiu, man asmeniškai startas „Žalgiryje“ buvo labai geras, gaila tik, kad komandai nepasisekė.

- Visą savo karjerą praleidote „Žalgirio“ gretose, bet geriausiais savo metais žaidėte tik SSRS Pirmoje ir Antroje lygose. Ar nebuvo noro išmėginti jėgas aukštesniame lygyje?

- Aš paprasčiausiai nenorėjau palikti „Žalgirio“. Man visada atrodė, kad esame pakankamai gera komanda ir galime patys patekti į aukščiausią lygą. Be to, mano tėtis taip pat primygtinai reikalavo, kad iš pradžių baigčiau mokslus Lietuvoje, vis primindavo, kad futbolininko karjera gali bet kada pasibaigti. Iš pradžių studijavau Vilniaus Technikos universitete Statybos ekonomikoje, bet paskui supratau, kad inžineriniai mokslai ne man ir perėjau į pedagoginį institutą. Ten ir atradau savo pašaukimą.

O kvietimų išbandyti jėgas kitose komandose buvo. Ir ne vienas. Kvietė ir Maskvos „Spartakas“, ir Minsko „Dinamo“, kitos SSRS aukščiausios lygos komandos. Po vieno tarptautinio turnyro sulaukiau net Amsterdamo „Ajax“ dėmesio, bet tuo metu apie žaidimą užsienyje nebuvo net ir kalbos.

- Už ištikimybę „Žalgiriui“ buvote apdovanotas rekordiniu rungtynių skaičiumi. Ar iš tų 515 rungtynių galite kurias nors pavadinti įsimintiniausiomis?

- Giliai į atmintį įsirėžė 1970 metų SSRS taurės turnyro rungtynės Vilniuje su Maskvos CSKA ekipa. Rungtynės įsiminė tuo, kad pačioje jų pabaigoje, esant lygiam rezultatui, arbitras Tofikas Bachramovas į mūsų vartus paskyrė absoliučiai niekinį baudinį. Galvomis kraipė ne tik žalgiriečiai, bet ir varžovai. Tačiau baudinį jie realizavo, iškovojo pergalę, o mes taip ir likome nieko nesupratę. Vėliau paaiškėjo, kad arbitrų ir CSKA ekipos laukė reisinis lėktuvas į Maskvą, ir jei būtų tekę žaisti pratęsimą, jie būtų pavėlavę į skrydį. Tad matomai arbitrai nusprendė palengvinti gyvenimą CSKA ekipai.

O šiaip, rungtynių buvo daug, įvairių, tiek pergalingų, tiek ir nesėkmingų. Iš džiugesnių galiu prisiminti 1982 m. finalą su Kišiniovo „Nistru“ ekipa. Neutralioje aikštėje laimėjome 1:0, grįžome į Vilnių naktį, o oro uoste mus pasitiko minios žmonių. Taip, buvo laikai, kai ant rankų nešiodavo ne tik Kauno „Žalgirio“ krepšininkus, bet ir futbolininkus. Žmonių meilė ir dėmesys buvo labai didelis. Žmonės dažnai prieidavo, užkalbindavo, dėkodavo. O kai yra toks betarpiškas dėmesys, tai ir negali blogai žaisti, verti save kiekvienose rungtynėse dirbti iš visų jėgų, kovoti negailinti nei savęs, nei varžovo. Linkėčiau tokio dėmesio ir šių laikų futbolininkams, nes tai suteikia visai kitą prasmę ne tik žaidimui, bet ir gyvenimui.

Tačiau noriu pasakyti, kad rungtynių buvo daugiau nei 515. Juk kasmet vykdavo SSRS taurės turnyrai, jei dar priskaičiuotume draugiškas rungtynes, tarptautines rungtynes su įvairių „broliškų“ šalių komandomis, tai rungtynių skaičius būtų ženkliai didesnis. Taip pat ir įvarčių. Visgi, suprantu, kad tikslios statistikos dabar jau niekas neatgamins.

- Kalbant apie įvarčius, atkreipiau dėmesį, kad per pirmus šešis sezonus „Žalgiryje“ nepasižymėjote, ir tik septintais metais atidarėte įvarčių sąskaitą. Kaip tai nutiko?

- Kai tik pradėjau žaisti „Žalgiryje“ treneriai labiau pasitikėjo kitais gynėjais, tad ir standartinėse situacijose dažniausiai dalyvaudavo A.Žilinskas, S.Ramelis, jie taip pat dažnai mušdavo įvarčius. Beje, S.Ramelis pasižymėdavo ne tik po standartinių padėčių, bet ir iš žaidimo. Jis buvo kairys gynėjas, dažnai dalyvaudavo atakose ir turėdamas galingą smūgį juo neretai pasinaudodavo pelnydamas fantastiškus įvarčius. O mano indėlis komandos puolime padidėjo būtent tada, kai karjeras baigė jau minėti senbuviai. Tada jau treneriai įtraukė mane į standartinių situacijų įžaidimą. O kai įmušiau vieną kitą įvartį, atsirado įvarčio pojūtis, ir pats pradėjau tikėti, kad galiu pasižymėti. Vėliau nevengdavau ir pats sudalyvauti atakose, ypač kai komanda pralaiminėdavo, reikėdavo ieškoti kelių prie varžovų vartų. Tiesą sakant, tyliai pasvajodavau, kad gal ir saugu būtų neblogai pažaisti. Bet „Žalgiryje“ visą karjerą žaidžiau tik gynybos viduryje.

- To meto vidurio gynėjo etalonu buvo laikomas vokietis Fanzas Beckenbaueris. Ar jums teko matyti jo žaidimą?

- Pirmą kartą jį žaidžiantį pamačiau 1966 m. Vasarą su moksleivių rinktine Klaipėdoje ruošiausi kažkokiam turnyrui, o tuo metu Anglijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas ir pirmą kartą jį transliavo televizija. Nuo tada būtent F.Beckenbaueris man tapo didžiausiu autoritetu. Bandžiau perimti jo žaidimo manierą, atlikti tam tikrus techninius dalykus, nors informacijos ir buvo labai mažai. Man visada imponavo protingi gynėjai, tokie, kurie ne tik griauna varžovų atakas, bet ir padeda savo komandai organizuoti žaidimą. Toks buvo F.Beckenbaueris, anglas Bobby Moore‘as, Albertas Šesterniovas iš Maskvos CSKA. Toks siekiau būti ir aš. Kita vertus, puikūs gynėjai žaidė ir „Žalgiryje“. Kai pradėjau žaisti gynybą cementavo patyrę meistrai – S.Ramelis, A.Žilinskas. Jie buvo mano autoritetai, iš jų mokiausi žaidimo gudrybių, sėmiausi patirties. O vėliau jau pats galėjau padėti jaunesniems – Valdui Kasparavičiui, Arvydui Janoniui, Romui Mažeikiui ir kitiems.

- 1982 m. su „Žalgiriu“ laimėjote SSRS Pirmos lygos pirmenybes, sužaidėte tą sezoną 42 rungtynes, bet kitais metais aukščiausioje lygoje aikštėje pasirodėte tik kartą ir galiausiai baigėte futbolininko karjerą. Kas nutiko?

- Galima būtų kalbėti apie kartų kaitą, solidų amžių, trenerių sprendimus, bet priežastis gerokai banalesnė. Kai pradėjome ruoštis sezonui, pajutau skausmus dubens srityje. Po rimtesnio fizinio krūvio skausmas būdavo labai aštrus. Daktarai nustatė, kad skečiasi dubens kaulai, sakė, kad reikia arba operuoti, arba baigti karjerą. Man tuo metu buvo 32-eji, tais laikais tokie sportininkai jau buvo dažniausiai išleidžiami į „pensiją“. Nors aš dar labai norėjau žaisti, tikėjau, kad gal dar pasveiksiu, bet aukščiausioje lygoje sužaidžiau tik vienas rungtynes. Regis, 6-ame ture Kutaisyje rungtynėse su vietos „Torpedo“ antrame kėlinyje pakeičiau Arminą Narbekovą. Ir tai buvo paskutinės mano rungtynės „Žalgiryje“.

Iš dalies, buvo labai apmaudu. Visą karjerą gyvenau ir treniravausi kaip profesionalus futbolininkas. Visada atsakingai žiūrėjau į treniruotes, jei jausdavau, kad man neužtenka bendro darbo su komanda, pasilikdavau po treniruotės ir dirbdavau individualiai – šuoliukai, startukai, prabėgdavau krosą. Mane komandos draugai pusiau juokais vadino „profu“, bet man tikrai nereikėjo trenerių raginimo. Tuo metu futbolas buvo kietas, aš irgi kojos niekada nepatraukdavau, bet pavyko išvengti sudėtingų traumų. Tad gal ir sekėsi. Futbole, be sėkmės nieko nepasieksi.

Tačiau galiausiai reikėjo apsispręsti. Operacijos perspektyva neviliojo, o „Žalgirio“ vadovai pasiūlė likti komandoje ir treniruoti dublerius. Sutikau, nors tuo pat metu dar ir pats pažaisdavau futbolą Lietuvos pirmenybėse, su Vilniaus „Pažanga“ tapome šalies čempionais. Neblogai sekėsi ir trenerio darbas. 1983 m. su Lietuvos jaunimo rinktine Maskvoje tapome Sovietų Sąjungos tautų spartakiados nugalėtojais. Tai buvo labai rimtas laimėjimas. Tada pagalvojau, kad tikriausiai čia ženklas, jog reikia atsidėti tik trenerio darbui.

- Per trenerio karjerą dirbote su įvairiais klubais, bet skambiausias pergales vis tiek iškovojote su „Žalgiriu“. Simbolinis sutapimas?

- Taip, nuo 1985 iki 1999 m. treniravau kitas komandas, dirbau su perspektyviausiais Lietuvos futbolininkais, treniravau ir Lietuvos nacionalinę rinktinę. Taip išėjo, kad 1999 m. rudenį mane pakvietė į „Žalgirį“ ir mes iškovojome Lietuvos čempionų titulą. Po to kelis metus dirbau Farerų salose, o 2002 m. vėl grįžau į „Žalgirio“ ekipą. 2003 m. laimėjo LFF taurę ir Supertaurę. Iki dabartinio „Žalgirio“ atgimimo tai buvo paskutiniai titulai. Po to prasidėjo „Žalgirio“ nuosmukis, o ir kitos Lietuvos komandos sustiprėjo, tad kurį laiką tai buvo paskutiniai laimėti titulai. Tuo metu „Žalgiris“ gyveno praeities nuopelnų dividendais. Vardas buvo istorinis, skambus, o galimybės net menkesnės nei kituose šalies miestuose.

- Šiuo metu dirbate su vaikais Vilniaus futbolo mokykloje. Istorijos ratas apsisuko?

- Taip, savo kelią pradėjau šioje futbolo mokykloje, iš jos patekau į „Žalgirį“, o dabar atiduodu duoklę. Man patinka dirbti su vaikais, juo labiau, kad vis dar galiu ir pats jiems kažką parodyti, ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Be abejo, dabartiniai vaikai skiriasi nuo mano vaikystės draugų. Mes augome skurdesnėmis sąlygomis, nieko neturėjome, dėl visko turėjome kovoti. Taip ugdėsi charakterio, valios savybės. Futbole reikia kovoti, įveikti skausmą, šaltį, lietų. Visgi, dabar darbas treniruotėse su vaikais gerokai įvairesnis, kokybiškesnis, daugiau metodinės literatūros, daugiau galimybių realizuoti savo talentą, sugebėjimus. Svarbiausia, kad būtų noro.

FK Žalgiris - Vilnius
latoža futbolas
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
12 peržiūrų spalio mėn.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Transportas
Vilniaus žiedinės sankryžos reikalauja didesnio vairuotojų atidumo, nes šiose vietose eismo įvykių pasitaiko dažniau negu kitur. „Lietuvos draudimo" duomenimis, Vilniuje yra žiedinių sankryžų, kur per pirmąjį šių metų pusmetį užfiksuota daugiau negu 100 įvykių. Tačiau yra ir tokių žiedų, kur per tą patį laikotarpį avarijų kilo penkis kartus mažiau.  Kelerius pastaruosius metus Vilniuje aktyviai vyksta eismo pertvarkos. Prie pokyčių tenka prisitaikyti ir nu...
Laisvalaikis
Renginių Vilniuje netrūksta. Kad nepasiklystumėte tarp jų įvairovės ir nepraleistumėte geriausių bei įdomiausių, pristatome portalo vilniuje.info šios savaitės renginių Vilniuje rekomendacijas. 1. J. Jakaitis - Visuomenė miesto erdviniame formavime  Spalio 18 d. 20 val. Architektūros [pokalbių] fondas ir Nacionalinė dailės galerija kviečia į ketvirtąjį 23-iojo pokalbių ciklo „Miesto sąnariai ir raumenys: apie architektūros ir vaizduojamojo meno ryšius“ sus...
Kultūra
Vilniaus tango teatras pradeda ketvirtąjį kūrybinį sezoną ir nepaliauja stebinti publikos pristatydamas dar vieną spalvingą, žaismingą, kerintį ir kvapą gniaužiantį šou! „Tango Buenos Aires" - miesto šurmulys, priemiesčio gyvenimas, kavinių prabanga ir provincijos linksmybės, ilgesys ir nostalgija, kančia ir meilė. Visa, ką savyje slepia tango idėja, persikelia į „La Casa del Tango" sceną ir dar didesne jėga įsuka į aistros ir temperamento sūkurį!  „Labai...
Interviu
„O kaip dėl per didelio paveldo saugojimo Vilniuje? Na, žinokite, neteko pastebėti tokio reiškinio“, – šypsosi paveldosaugininkė, Valstybinės kultūros paveldo komisijos narė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) dėstytoja Jūratė Jurevičienė. Su ironijos bei humoro jausmo nestokojančia, aštresnio žodžio nevengiančia specialiste kalbamės apie Vilniaus miesto tapatumą, paveldosaugos aktualijas, sovietiniu modernizmu besižavinčią jaunąją kartą ir...
Transportas
Vilniaus miesto savivaldybė praneša apie važiuojamosios dalies aptvėrimus ir laikinus eismo ribojimus. Nuo spalio 16  iki lapkričio 16 d. dėl nuotekų ir vandentiekio rekonstrukcijos tinklų darbų laikinai bus susiaurinta Lvovo gatvės važiuojamoji dalis ties pastatu Nr. 89.Eismo organizavimo pakeitimo metu laikinai bus įvestas aukščio ribojimas iki 4 metrų, todėl krovininiai automobiliai bus nukreipti apylanka gretimomis gatvėmis – Linkmenų gatve ir Konstitu...
Kriminalai
Spalio 11 d. apie 21 val. 30 min. Vilniuje, Kauno g., nepažįstamas asmuo sudavė kumščiu vyrui (gimusiam 1970 m.) į veidą ir pavogė rankinę-piniginę, kurioje buvo mobiliojo ryšio telefonas, asmens dokumentai, pinigai, raktai nuo buto. Nuostolis nustatinėjamas. Spalio 2 d. apie 16 val. 30 min. Vilniuje, Geležinkelio g., prie apleistų sandėliukų, nepažįstamas vyras trenkė vyrui (gimusiam 1976 m.) į veidą ir ir iš kelnių kišenės pavogė pinigus ir mobiliojo ryš...
Įvykiai
Vilniaus miesto savivaldybė šiandien kreipėsi su pareiškimu į Generalinę prokuratūrą, kad būtų įvertinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nario Žilvino Šilgalio veiksmai, atskleidžiant konfidencialią informaciją trečiosioms šalims apie savivaldybės ketinamus vykdyti viešuosius pirkimus. Savivaldybė turi patikimos informacijos, kad Tarybos narys atskleidė planuojamo viešojo pirkimo vertę dar nepaskelbus viešojo pirkimo, taip sudarydamas sąlygas iškreipt...
Įvykiai
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK), įvertinusi UAB „Vilniaus vandenys“ geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo veiklos sąnaudas, vartotojams, perkantiems paslaugas bute, suderino 14 proc. mažesnę geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainą – 0,96 Eur/m³ (be PVM). Apskaitos kaina didėja 7 proc. – gyventojai mokės 0,89 Eur butui/per mėn. (be PVM).  Šiuo metu vartotojams taikomos UAB „Vilniaus vandenys“ paslaugų...
Kultūra
Spalio 18-21 dienomis MO muziejaus atidarymo metu vyks daugiau nei 70 renginių, kurių svarbiausias elementas - pirmoji MO muziejaus paroda „Visas menas - apie mus". Parodą papildys susitikimai su autoriais, diskusijos, edukaciniai renginiai, koncertai kiekvieną vakarą ir naktiniai šokiai. Kaip išsirinkti ir nepasiklysti?  Kaip teigia MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė, muziejaus atidarymo renginiai - tikras MOratonas. „Laukiami visi, norintys gerai...