Skubame, bėgame, lekiame, tačiau staiga sustojame ir, tarsi ką tik pabudę iš gilaus miego, imame nevalingai žiovauti. Atrodo, net nėra laiko atsikvėpti, o čia pasireiškia ši nevaldoma nuobodulio ir mieguistumo išraiška.
Kiek buvę atvejų, kuomet nusižiovaujame tiesiog pamatę tai darantį kolegą? Dažnai iš to švelniai pasijuokiame arba išvis nekreipiame dėmesio. Tačiau ar tikrai verta ignoruoti šį veiksmą? Pasirodo, jog užkrečiantis žiovulys gali nemažai pasakyti apie jus.
Kas yra žiovulys?
Žiovulys atsiranda veikiamas daugelio aplinkos dėsnių, tokių kaip pamažu apimantis nuobodulys, mieguistumas, stresas ar temperatūra. Neseniai atlikti tyrimai atskleidžia tikimybę, jog galbūt egzistuoja „ šilumos langas", atsiveriantis prie maždaug 20 laipsnių šilumos ir verčia žmones žiovauti. Kai aplinkos temperatūra pasiekia žmogaus kūno temperatūrą arba krinta iki užšalimo, mes žiovaujame mažiau.
Žiovulio infekcija
Užkrečiamas žiovulys nėra tiesiog mitas. Tai moksliškai įrodytas reiškinys, kuriuo užsikrečia daugiau nei 50 procentų suaugusiųjų. Mes žiovaujame, kai matome ar girdime kažką, kas šalia mūsų atliekant šį veiksmą. Įdomu tai, kad šis reiškinys paplitęs ne tik tarp žmonių, tačiau ir tarp gyvūnų. Štai, pavyzdžiui, šimpanzės žiovauja, kai mato tai darančius kitus primatus, o šunys - net stebėdami šį veiksmą atliekantį savo šeimininką. Galbūt net skaitydami šį straipsnį jūs užsinorėjote žiovauti. Ir tai tikrai nereiškia, kad esate mieguistas ar jums nuobodu. Tad kodėl gi mes užsikrečiame žiovuliu?
Iki šių dienų buvo iškelta nemažai teorijų šiuo klausimu. Atsirado manančių, jog žiovulys yra susijęs su kvėpavimu ir deguonies trūkumu organizme, tad gali būti, jog stebėdami kitą asmenį, pasąmonėje patys susirūpiname savo sugebėjimu kvėpuoti, todėl nesąmoningai žiovulį mėgdžiojame. Kartais juokaujama, jog tai tarsi keista ir šiek tiek juokinga baimė, jog kažkas pavogs mūsų orą. Tačiau ši teorija nėra labai tikėtina.
Kol kas realiausia iškelta teorija, jog žiovuliu užsikrečiame paprasčiausiai veikiami empatijos - gebėjimo įsijausti į kito žmogaus jausmus. Kaip teigia tyrėjai, šis veiksmas parodo, jog asmuo labiau jaudinasi dėl kito žmogaus išgyvenimų. Lygiai tos pačios empatijos esame veikiami ir matydami verkiančius ar besijuokiančius aplinkinius. Įdomiausia tai, jog kai kurie žmonės, sergantys autizmu ar šizofrenija, neužsikrečia žiovuliu. Lygiai taip pat kaip ir vaikai iki 4 metų amžiaus. Šie du pastarieji faktai tik patvirtina ryšį tarp užkrečiamo žiovulio ir empatijos, kadangi, pavyzdžiui, autistai dažnai šiek tiek kitaip sąveikauja su socialine aplinka, neužmezga tokių emocinių ryšių su aplinkiniais ir dėl to nepatiria ryškios empatijos.
Visgi spėlioti ir tikėti galime daug kuo, tačiau užkrečiamas žiovulys vis dar išlieka paslaptimi jį tiriantiems mokslininkams.
