Lenkų teatro kritikas susižavėjo Vilniaus festivaliu "Sirenos"

Pirmiausia buvo Nekrošius ir jo sąmoningo primityvizmo, pantomiminių sapnų, kuriamų aktorių-vaikų, aktorių-lietuvių valstiečių, stilistika. Pusė Tumino ir Koršunovo kūrybos buvo, turėjo būti reakcija į šią kalbą, mėginimas sukurti savą integralumą priešinantis sceniniams Nekrošiaus sumanymams ir juos tęsiant. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos teatro galia kaip tik ir rėmėsi šio vidinio dialogo kultivavimu, stilistinio kitoniškumo teigimu. Dabar esu Vilniaus festivalyje „Sirenos“ ir matau, kaip stipriai jis pasikeitė per pastaruosius metus. Kaip sueuropėjo ir sukosmopolitėjo. Svarbiausius spektaklius Vilniaus scenoje stato režisieriai iš viso pasaulio: vengrai, lenkai, švedai, vokiečiai, amerikiečiai. Nebeliko dialogo su Nekrošiumi – tai Europos dialogas. Tai nėra Nekrošiaus arba Koršunovo laimėjimų nuvertinimas – tiesiog kūryba greta jų. Kitoje srovėje.

Ross-ija „Trys seserys“, režisierė Yana Ross, Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Scenoje nėra Prozorovų namo, kupino prieš metus mirusio tėvo atminimo ženklų – Čechovo veikėjai visą savo laisvalaikį praleidžia karinėje valgykloje, įrengtoje oro uosto palapinėje Lietuvoje esančios karinės bazės teritorijoje. Galbūt tai miestelis Rukla centrinėje šalies dalyje, kur nuo 2017 metų sausio dirba rytinių sąjungos sienų gynimo vadovybė. O gal kokia visiškai kita vieta. Tačiau Yanos Ross „Trijų seserų“ veiksmas prasidės tik už kokių poros metų, kai kariams įkyrės taisyklės, kai jie pajus savo izoliacijos beprasmybę ir periferinės misijos bergždumą. Taigi šio spektaklio dabartis tiesiog yra netolima ateitis, esanti vos per žingsnį arčiau nei mes tos utopinės realybės – su geresniais žmonėmis, būtybėmis, giliai ir sąmoningai gyvenančiomis harmonijoje su savimi ir gamta, apie kurią svajojo XIX a. pabaigoje Čechovo karininkai. Tačiau nė viena tų svajų neišsipildė, gyvenimas liko toks pats – joks. Kaip ir tada, karas tarytum kabo ant plauko. Yana Ross jaučia, kad scenoje turi atkurti įtampą, kokia tvyrojo dramos rašymo laikais – epochoje su santvarkos virsmų, ore tvyrančio karo su Japonija, o vėliau – pasaulinio karo, vienos ir kitos revoliucijų nuojautomis. Todėl esame Lietuvoje, vėl išsigandusioje Rusijos, netoli nuo neužgesinamo konflikto Donbase, bejėgiškoje Šiaurės Atlanto sąjungos kariuomenėje.

Trys seserys

Čechovo „Trys seserys“, pastatytos be kariškių, su veikėjais, pakeistais į paprastus civilius, paprastai nepasiseka. Į letargą nugrimzdusi armija, armija, laukianti beprasmės dislokacijos, Čechovo pjesėje visada kuria stulbinantį kontekstą. Prozorovų veidai kaista ir blykšta tik mundurų fone. Jie taip pat yra armija – nuolat atsitraukianti, be vado. Prozorovai išgyvena nepageidaujamos brandos traumą. Olgai 50, gal 48 metai. Maša ir Irina šiek tiek jaunesnės. Jų grožis apvyto, jos pražilo, liovėsi savimi rūpintis. Jei kas nutiktų, iš naujo gyvenimo jau nepradėtų. Karas arba kad ir bazės likvidacija sugriaus jų trapų, mažą pastovumą – pasaulį, kuriame priprato būti sukąstais dantimis. Irina, Olga ir Maša – Rusijos generolo dukros, jį praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje sovietų maršalai perkėlė į Lietuvą. Žlugus SSRS, Raudonajai Armijai pasitraukus į rytus, tėvas metė tarnybą, į Maskvą negrįžo. Jis ir jo šeima tikriausiai iš pradžių pasirinko ne piliečių statusą, po to pamėgino asimiliuotis į lietuvių visuomenę. Seserys jau kalba naujosios tėvynės kalba, primiršta rusiškų žodžių skambesį ir prasmę.

Irina (aktorė Monika Bičiūnaitė) dirba valgykloje – galbūt yra jos savininkė, gal pardavėja, o gal tik tvarkytoja. Maskva lietuvių seserims Prozorovoms tėra vaikystė. Nei galimybė, nei ateitis. Jos neturi prisiminimų, nesiilgi nei senosios sistemos, nei šalies, juolab žmonių. Seserys bijo to, kas nutiks, jei rusai vėl čia pasirodys. Tiesą sakant, nebeturi pasirodyti; bet iš jų tikrovės išnyks tik tai, kas nėra Maskva, arba Rusija. Nes virš jų kybo dvigubos mentalinės išdavystės patirtis, juk iš pradžių išdavė Rusiją dėl Lietuvos, o dabar turėtų vėl išduoti vieną šalį dėl kitos arba būti tuo įtarinėjamos. Jų europietiškumas, lietuviškumas, naujoviškumas trapus kaip ižas. Maskva kybo virš jų kaip faktas. Niekas nenori jon važiuoti, seserys netrokšta sugrįžti – labiau jau Maskva pati čia sugrįš, primins apie praeitį, apie duotą pažadą. Vietoj šūkio „Į Maskvą! Į Maskvą!“ lietuvių spektaklyje skamba neišsakyta grėsmė: „Maskva grįžta!“. Ir grįš ne tik kaip idėja, bet kaip materializavusis galia. Užims ištuštėjusias vietas šalyje ir jos gyventojuose. Yanos Ross spektaklyje geografija, istorija ir laikas grįžta į senas vėžes. Kai veikėjai kalba, kas bus po 100, 200 metų, atrodo, kad kalba apie pasaulį, kuris jau buvo.

Prozorovai Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje sukarinti dar labiau, nei jų literatūriniai primavaizdžiai, nes visada galvojo, kad kariškiai juos apgins. Nuo „Maskvos“, nuo troškimo būti jos dalimi. Ross spektaklyje – bent jau pirmuosiuose dviejuose veiksmuose – kariškiai atrodo svarbesni už seseris. Keletas personažų esmingai pakeisti. Pakeistos jų tautybės: Rhode (aktorius Dainius Jankauskas) yra kariškis amerikietis, Tuzenbachas tarnavo Bundesvere, Veršininas – lenkas, barzdotas kapitonas Aleksas Veršinskis (aktorius Tadas Gryn). Lietuvių Solionas pavadintas Druskiu (aktorius Paulius Tamolė). Tuzenbachas (aktorius Daumantas Ciunis) vertėjauja vien angliškai kalbančiam Rhodei, tačiau ir pats leidžiasi į ilgus monologus, sakomus vokiečių kalba, Veršinskis prisistato lenkiškai. Ir kartais tai jam trenkia į galvą kaip sodos vanduo.

Scenos viduryje valgyklos staliukai, stovyklavimui ar karinėms pratyboms naudojamos kėdės, kairėje – pianinas ir televizorius, dešinėje – judamas prekystalis maistui iš virtuvės patiekti, atsargos atvažiuoja juo lyg bagažas oro uoste. Metalas. Funkcionalumas. Gerai sutvarkytos vietos dabartiškumas. Scenos gilumoje ekranų mozaika rodo įvairias erdvės detales – lyg iš apsaugos monitoriaus, nerimastingai stebinčio bazės punktus. Vėliau tuose ekranuose pasirodo reportažai iš armijos pratybų, manevrų ir poligonų. Girdisi tankų, katiušų šūviai. Praskrenda lėktuvai. Ir vis daugiau priartintų veikėjų veidų. Sveikinančių Iriną, atsisveikinančių su baronu Tuzenbachu.

Valgykloje vyks keturi svarbiausi spektaklio įvykiai: Irinos gimtadienis, Kūčios, bazės gaisras, Irinos ir Tuzenbacho vestuvės. Kiekvieną kartą Ross perkelia mus į patį šventės, kalbų, įvykių centrą. Tyrinėja situacijas, kuriose visi veikėjai yra kartu, ir tikrina, kas iš to bendro buvimo išeina. Ar galima tada pasakyti tiesą? Kaip pasislėpti minioje? Ką girdi kiti, o ko nenori girdėti?

Trys seserys

Svarbiausias spektaklio formos sprendimas – veikėjų perkėlimas iš antrojo plano į pirmąjį ir balso suteikimas tiems, apie kuriuos dramoje tik kalbama. Dingo Anfisa ir Ferapontas, tačiau išryškintas Kulyginas – geras, linksmas žmogelis, kuris visiems padeda ir viską atleidžia, čia jis vadinamas Teodoru (aktorius Ramūnas Cicėnas). Na ir visų pirma į sceną įsiveržia Veršinino-Veršinskio uošvė (aktorė Vaiva Mainelytė) ir jo išprotėjusi žmona. Motina kalba tik lenkiškai, žmonos vardas – Agnieška, ji laiba, rudaplaukė, apsitempusi džinsais ir spalvotais marškinėliais (aktorė Miglė Polikevičiūtė). Turbūt penkiolika metų jaunesnė už Mašą (aktorė Rimantė Valiukaitė), kuri visą laiką vilki juodas kelnes ir palaidinę, jau pražilusi, su cigarete. Agnieška sako dalį pulkininko tekstų, visų pirma tuos svajokliškus, pirmajame veiksme šoka su visais karininkais gimtadienio šventėje. Antrojo veiksmo pabaigoje, apsivilkusi karnavaliniais drabužiais, išdažytu veidu, stovi viduryje scenos šalia lygiai taip pat palikto Kulygino. Jį Andrejus įkalbino imtis globoti Natašos vaiką, ji pavėlavo į Naujųjų metų sutiktuves. Abu išduoti, apgauti, bejėgiai savo meilėje be atsako. Ir tada apsikeičia linkėjimais, rituališkai bučiuojasi. Solionas-Druskis ant rato uždega fejerverkus, teatras, atrodo, pradeda liepsnoti nuo žiežirbų, kurios lekia į visas puses. Ir galiausiai lieka tik raudonas įkaitęs ratas, lyg iki pamatų sudegusios meilės simbolis.

Kadangi pirmosios dalies pabaigoje buvo ugnis, tai po pertraukos veikėjai iki kelių braido po putas. Bazė sudegė. Įsiutęs Vieršinskis pasakoja, kaip išgelbėjo savo dukreles, pasiklydusias tarp dūmų. Numeta kaip rastas gulinčią Agniešką ant žemės. Ir beviltiškai glaustosi prie Mašos. Olga (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) žvelgia į brolį per Brolių Karamazovų prizmę. Įsitraukusi į Dostojevskio skaitymą – gal skaito, kad iš naujo suprastų, kas yra ta Rusija – ji painioja Andrejų su Alioša. Jis kaip ir anas – nepasirengęs, neapibrėžtas, pasyvus. Marius Repšys išryškina visus bloguosius Prozorovo charakterio bruožus. Žinoma, jis linksmas, su įkarščiu groja svečiams pianinu ir komiškai kapoja tortus ir salotas, tačiau visų pirma yra savimyla, negailestingas, žaidžia pokerį internete, pralaimi ir skolinasi eurą iš Rhode. Netgi sutinka su jo pasiūlymu išnuomoti pasileidėlę žmoną (aktorė Toma Vaškevičiūtė; Čechovo Nataša virto lietuviška Nomeda).

Ross nepasigailėjo dramoje tvyrančios įsimylėjimo euforijos ir nemylėjimo nelaimės. Žvelgia į veikėjų meiles ironiškai. Tačiau jų santykių pabaiga yra tradiciškai persmelkianti. Maša negali atsiplėšti nuo jaunesnio meilužio, skausmingai įsisiurbia jam į lūpas, keletui žmonių prisieina ją raminti. Tuzenbacho ir Irinos santuoka pasmerktos žlugti, jauniausioji Prozorova baltą suknelę pakeitė darbiniais drabužiais. Jos seserys ir nėščia Nomeda įsispraudė į violetines pamergių sukneles. Pabaigoje nėra jokio seserų solidarumo, visi veikėjai išėjo ieškoti Tuzenbacho. Į sceną grįžta vieniša Agnieška, tikriausiai ištrūko iš vyro ir klajoja po tuštėjančią bazę. Ekrane pasirodo filmas apie Tuzenbacho savižudybę, keletas pasikartojančių kadrų su karininku, žvelgiančiu į už lango plytinčią pilkumą ir nuleidžiančiu ginklo saugiklį. Ne, Tuzenbachas nusižudo ne iš meilės, ne dėl to, kad jį atstūmė, jo nemyli Irina. Jo veiksmas – egzistencinis atsakas. Grįžimas į Vokietiją nieko neduos, ši bazė pasienyje jam parodė visa ko beprasmybę – ginamų vertybių, kovos dėl žmogaus. Nieko niekam neišvertė – Rhode išvyksta prasilošęs, neįsiminęs nė vieno lietuviško žodžio, netrukus pamirš, kur buvo šita bazė. Tuzenbachas spaudžia pistoletą sugrubusiose rankose. Ar šauna? Ross nenori to parodyti. Suteikia žodį Agnieškai, lėktuvinio angaro Kasandrai. Agnieška sako Andrejaus monologo fragmentą. Apie tai, kad visą gyvenimą pramiegame, kad tampame nuobodūs ir jokie. Gimsta vaikai, kurie tampa tokiais pat kaip mes. Ir visa žmonija miega, kol to sapno pabaigoje išnyksta: „Mirs visi mūsų giminės ir visi artimieji, išnyks miestai ir šalys, kuriose gyvenome“. Kai žiūrovų salėje stoja mirtina tyla, Polikevičiūtė pabrėžia sakinį, kad gyvenimo prasmė tokia ir yra – tai tik prasmė, jokios kitos prasmės nėra. „Didieji mūsų laikų žmonės žvelgia į jus abejodami ir patyliukais šaiposi“. Ross spektaklio Rusija – nebūtinai galingas Rytų šešėlis, visų pirma tai mumyse pačiuose glūdinti negalia ir beprasmybė.

Tai vienas liūdniausių Trijų seserų finalų, kokį teko matyti.

Łukasz Drewniak, Teatralny.pl, 2017-10-02

Iš lenkų kalbos išvertė Helmutas Šabasevičius

trysseserys nacionalisdramosteatras
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Sportas
Vilniaus „Rytas“ „Kidy Tour“ Karaliaus Mindaugo taurės pusfinalio dvikovoje sutriuškino Klaipėdos „Neptūną“ 86:72 (33:23, 24:10, 20:16, 9:23). Ši pergalė atvėrė vilniečiams kelią į turnyro finalą, kuriame Dainiaus Adomaičio auklėtiniai ginklus surems su principiniu varžovu – Kauno „Žalgiriu“. Rungtynes geriau pradėjo klaipėdiečiai, kurie po Lorenzo Williamso taiklaus tritaškio pirmavo (4:10). Tačiau tada prabilo sostinės klubo toliašaudė artilerija. Arnas...
Įvykiai
Vilniaus Gedimino prospekte liepsnoja 70 Laisvės laužų ir tvyro ypatingai pakili nuotaika – būtent šiandien sukanka 70 metų, kai Vasario 16 d. buvo pasirašyta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracija. Tokie partizanai kaip Adolfas Ramanauskas – Vanagas, besislapstydami, keliavo kelis šimtus kilometrų į Šiaurės Žemaitiją, kad ją pasirašytų. „Prieš 70 metų partizanų pasirašyta deklaracija – ypatingas ženklas mums – kokią viziją turim turėti ir kur eiti. N...
Laisvalaikis
Vos tik grįžę iš trumpų atostogų saulėtoje Kolumbijoje, Jurgis Didžiulis ir Erica Jennings pristato „eurovizinės“ dainos „Sing!“ vaizdo klipą, kuris turi netgi dvi pabaigas! „Klipo pabaiga – nė kiek nesurežisuota. Paskutinio užfilmavimo metu įsilinksminusi komanda, džiaugdamasi sėkminga filmavimo pabaiga, ėmė dainuoti toliau, o mes tiesiog prisijungėme. Turbūt tai geriausiai atskleidžia šios dainos galią – ji užveda dainuoti. Esame labai laimingi, kad prak...
Laisvalaikis
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius ir režisierius Vytautas Rumšas 2016 m. pristatė savo režisuotą spektaklį pagal Ingmaro Bergmano pjesę „Intymūs pokalbiai“. Spektaklis sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Kovo 14 d. režisierius pakvies į antrą spektaklį pagal to paties autoriaus pjesę – „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Tai lyg šeimyninės temos pratęsimas. Nors žiūrovai išvys kitą Ingmaro Bergmano pjesę, tačiau Vytautas Rumšas, kuris yra ir insce...
Laisvalaikis
2019 m. Vasario 20-23d., Vilniuje vyks jau „III-asis tarptautinis Sigito Šilinsko klasikinės gitaros konkursas“. Tai bus reikšmingas įvykis Lietuvos gitaros gerbėjams, pedagogams ir moksleiviams. Pastarųjų skaičius kiekvienais metais auga ir jaunieji mūsų šalies gitaristai pelno vis daugiau apdovanojimų užsienyje vykstančiuose tarptautiniuose konkursuose. Kaip informuoja konkurso sumanytojas ir meno vadovas, žymus Lietuvos gitaros atlikėjas ir pedagogas Al...
Įvykiai
Vasario 16-ąją jaunimas iš visos Lietuvos ir Vilniaus tradiciškai susirenka Šventaragio slėnyje į eiseną „Lietuvos valstybės keliu“. Vien tik iš Vilniaus eisenoje šiandien dalyvauja 4,5 tūkstančio moksleivių! „Kad mes ateitume į šią Vasario 16-ąją, daug žmonių nuėjo didelį kelią. Šiandien mūsų kelias bus trumpesnis, bet skirtas atminti šiems žmonėms. Tai kelias, jungiantis mus su Valstybe ir jos kūrėjais. Kai ateisime prie J. Basanavičiaus kapo, neužmirški...
Laisvalaikis
Kristijono Donelaitis vienas ryškiausių lietuvių poetų, turbūt dėl to Kristijono Donelaičio skulptūrai skirta tokia garbinga vieta Vilniaus universiteto ansamblyje. Skulptūra vaizduoja patį K. Donelaitį ir puikuojasi Vilniaus universiteto pagrindinių rūmų fasade. Kristijonas Donelaitis gimė 1714 01 01, mirė 1780 02 18. Kristijonas Donelaitis buvo vienas savičiausių XVIII a. Europos poetų, lietuvių literatūros klasikas, liuteronų kunigas. Gimė Lazdynėlių ka...
Įvykiai
Vasario 16-ąją vilniečiai ir miesto svečiai švęs įsimintinai – miesto centre laukia daugybė renginių, koncertas, fejerverkai bei 70 šventinių laužų. Lietuvos valstybės atkūrimo dieną viešasis transportas Vilniuje bus nemokamas, todėl visi kviečiami automobilius palikti namuose ir keliauti rekordiškai atsinaujinusiais sostinės autobusais ir troleibusais. Ruošiantis miesto renginiams bei jų metu sostinėje numatomi laikini eismo ribojimai, o 10, 11, 33 ir 89...
Įvykiai
Ši žiema nustebino kaip niekad gausiu sniego kiekiu ir ekstremaliomis oro sąlygomis, kelininkai ir aplinkos prižiūrėtojai plušo nesustodami, o prasčiausia situacija dėl suplūkto sniego ir provėžų susidarė daugiabučių kiemuose. Tačiau už aplinkos tvarkymą devyniose iš 21 seniūnijos Vilniuje atsakingas „Dolmans Landscaping Group“ ir „VSA“ konsorciumas gyventojams turi gerų žinių – visą žiemą ramybės nedavęs sniegas ir ledas pagaliau nuvalytas. Bendrovės „VSA...