Režisierė Anna Smolar: „Baisiausi spąstai – objektyvumas“

Lenkų-prancūzų kilmės teatro režisierė, literatūros studijų Paryžiaus-Sorbonos universitete absolventė, viena įdomiausių naujosios kartos lenkų teatro atstovė Anna Smolar, dirbusi Krystiano Lupos, Jacques Lassale ir Andrzejaus Seweryno asistente, bendradarbiavusi kino kūrimo procesuose su Agnieszka Holland, prabėgusių metų rudenį Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) organizuojamame šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ vedė kūrybines dirbtuves ir seminare pristatė savo kūrybos principus.

Į artimesnę pažintį su dokumentiniu teatru jaunuosius teatro kūrėjus sukvietęs LNDT netrukus skelbs idėjų konkursą, kurio nugalėtojai vasarą turės galimybę kartu su dokumentinio teatro mentoriais iš Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Vokietijos vystyti savo idėjas ir rudenį jas pristatyti šiemetinėje „Versmės“ festivalio programoje. Viena iš mentorių, dirbsiančių su įdomiausių idėjų autoriais, ir bus Anna Smolar, sukūrusi daug dokumentinio teatro darbų: mockumentary tipo spektaklį apie žydų teatro aktorius, scenoje nagrinėjusi Henrietos Lacks istoriją (apie moterį, kurios naviko ląsteles išskyrę gydytojai ėmė jas sėkmingai auginti ir sukūrė pirmąją žmogaus ląstelių liniją, šis atradimas padeda įveikiant daugelį ligų), scenoje pristačiusi Aung San Su Či, Mianmaro politikę ir diplomatę, politinę kalinę ir Nobelio taikos premijos laureatę. Iš kur kyla idėjos spektakliams ir kaip vyksta jų įgyvendinimas – apie tai Viktorija Ivanova ir Agnė Pulokaitė su režisiere kalbėjosi netrukus po „Komuna//Warszawa“ erdvėje pristatytos premjeros „Kurortas” ir po tarptautiniame teatro festivalyje „Dieviškoji komedija“ tarptautinei auditorijai pristatyto spektaklio „Henrietta Lacks“.

- Kalbant apie HeLa ląstelių linijos „pradininkę“, kaip pasirinkote šią temą? Kaip paprastai gimsta idėjos teatro pastatymams?

- Šią temą pasiūlė Varšuvos mokslo centro kuratorius Rafałas Kosewskis, pakvietęs statyti spektaklio festivaliui „Przemiany“. Iki tol niekada nebuvau girdėjusi apie HeLa ląsteles ar Henriettą Lacks. Galbūt tuo šis projektas labiausiai ir sudomino. Stulbinantis dalykas, kad moteris, kurios ląstelės tiek daug davė žmonijai, yra taip mažai žinoma. Man patinka, kai temos pačios pas mane ateina, kai darbas teatre leidžia geriau pažinti pasaulį. Ir mane domina įvairi medžiaga, ar būtų man artima, galbūt asmeniška tema, ar visai tolima ir neįprasta. Svarbu, kad sujaudintų. Jau išmokau atpažinti ir labai nuoširdžiai sau pasakyti: štai tas manęs nejaudina, nemokėčiau sužadinti vaizduotės, kad iš šitos temos gimtų teatro kūrinys.

- Papasakokite, kaip vyksta medžiagos rinkimas, nuo ko pradedate? Kaip vėliau gimsta turinys? Kuo vadovaujatės „lipdydama“ dokumentinę medžiagą – ar jau nuo pat pradžių žinote, ką norite sukurti, ar planai keičiasi pagal aplinkybes?

- Žiūrint apie ką spektaklis. Jeigu apie tai, kas yra šalia, čia ir dabar, tuomet susitinku su žmonėmis. Ieškau herojų savo norimai papasakoti istorijai, valandų valandas kalbuosi su jais, viską fiksuoju. O jei tema tolimesnė, kaip Henriettos Lacks ar Aung San Su Dži atvejais, tuomet daug skaitau. Niekada tvirtai nežinau, kur tema mane nuves. Baisiausi spąstai yra potraukis papasakoti istoriją objektyviai, kaip kokioje enciklopedijoje.

Režisierė Anna Smolar: „Baisiausi spąstai – objektyvumas“ , nuotrauka-1
Režisierė Anna Smolar: „Baisiausi spąstai – objektyvumas“ , nuotrauka-1

- Kas, jūsų nuomone, yra mockumentary žanras teatre? Ar galite paaiškinti, kaip jį suprantate ir kokias naujas duris jis atveria statant spektaklį?

- Man tai yra naratyvo konstravimas siekiant sukurti tikroviškumo įspūdį, kuris būna kur kas aštresnis, kai scenoje veikia tie patys žmonės, apie kuriuos kalbi. Reškia, sukuriama dokumentinio pasakojimo iliuzija: žmonės scenoje (aktoriai arba ne) pasakoja apie save, o tu taip sudėlioji teatrinę situaciją, kad žiūrovas jais patikėtų. Nors apskritai visas mokumentikos žaidimas paremtas biografinės tikrovės sukergimu su fantazijomis tam, kad apie temą būtų pasakyta šis tas daugiau. Pavyzdžiui, „Žydų aktoriuose“ turėjome šešis aktorius, kurie pasakojo, ką jiems, lenkų artistams, reiškia darbas scenoje, pašvęstai išskirtinai žydiškai kultūrai, temoms bei literatūrai. Jiems besidalinant savo asmeninėmis patirtimis, mes su spektaklio dramaturgu Michału Buszewicziumi greitai pajutome, kad tiek mums patiems, tiek žiūrovams būtų įdomiau išsilaisvinti iš anekdotiškumo rėmų ir pasinerti į fantazijas. Taip pradėjome narstyti pasakojimus, maišyti, jungti ir kurti jų patirčių įvaizdį, kuris labiau veiktų kaip metafora. Štai tada jų pasakojimai bei emocijos prabilo apskritai apie lenkų ir žydų santykius šiandienos Lenkijoje. O ir publika pajuto artimesnę, asmeniškesnę pažintį su aktoriais. Žinoma, esminis vaidmuo teko scenografijai – visi, tiek aktoriai, tiek žiūrovai sėdėjo prie bendro stalo, labai arti vieni kitų.

- Kodėl renkatės politinį, socialinį teatrą, istorinius klausimus, o ne iš anksto parašytas pjeses? Kuo jus asmeniškai domina tos temos?

- Man reikia jausti, kad teatras kalba apie tą realybę, kurioje gyvename. Kad tai pajusčiau, esu įsitikinusi, jog aktoriai turi kalbėti apie pasaulį savais žodžiais. Kad žmogus scenoje kalba už mus, žiūrovus, ir kad mums atveria naujas erdves refleksijoms ir emocijoms. Tuo tarpu skaitydama jau parašytą pjesę, jaučiu ryšį tik su autoriumi ir man to negana. Man reikia, kad į temą įsigilintų visa grupė. Tada ir repeticijos yra kolektyvinės kūrybos laikas – labai gyvas, labai netobulas, bet gyvas.

- Kaip pasirenkate formą, kuria pateikti žmones, jų istorijas? Kaip vyksta tyrimas prieš spektaklį – ar dažniausiai dirbate viena? Koks vaidmuo kuriant istoriją tenka aktoriams?

- Dažniausiai pradedu viena. Galvoju, kokia forma, kokios priemonės labiausiai tiktų konstruojant pasakojimą pagal temą, taip pat apmąstau kontekstą. Tada susitinku su būsimo spektaklio dramaturgu. Susitikinėjame su žmonėmis, daug bendraujame, skaitome ir sprendžiame, kokias pagrindines prasmes norėtume įkūnyti spektaklyje. Svarstau apie tą esminį publikai siūlomo kontrakto punktą: kaip mes norime paveikti žiūrovus, koks mūsų siekis, koks viso projekto tikslas? Drauge stengiamės užčiuopti surinktoje medžiagoje slypinčią pagrindinę mintį. Nutarti, už kokią idėją norime kovoti. Paskui prasideda repeticijos ir į tyrimo medžiagą pažvelgiame per aktorių jautrumo prizmę. Tai svarbus etapas, nes pagal aktorių charakterius ir asmenines patirtis pradedame konstruoti naratyvą.

- Kokie yra svarbiausi etikos principai? Tarkim, matote prieš akis įdomią medžiagą, tačiau jaučiate, jog ją suteikti galintis žmogus nenori apie tai kalbėti. O ir tiesa juk dažnai reliatyvi – ar nepavojinga paimti „tikrą“ istoriją ir pasakoti ją publikai, ypač jei spektaklyje aiškiai palaikoma viena ar kita pusė? Ar, jūsų manymu, čia daugiau galios pradėti dialogą ar sukurti konfliktą?

- Vienintelis kartas, kai etikos problemą pajutau tiesiogiai, buvo su „Žydų aktoriais“, nes žmonės scenoje pasakojo savo istorijas, jie mums suteikė teisę ir atsakomybę kalbėti apie jų darbovietę jų pačių žodžiais. Bet jie puikiai suprato situaciją, mes nieko nedarėme be visiško jų sutikimo ir pritarimo. Todėl pavojaus aš nejutau, bet buvo tikrai stipru ir publika tą jautė: jų nuoširdumas scenoje buvo kaip dovana. Aš labai tikiu dialogu, bet tikras dialogas turi gilintis į dalykus, kurie skauda ar yra tabu. Tas spektaklis toks ir buvo. Ir įžiebė didžiulių nesutarimų trupėje. Žydų teatre vaidina daugiau kaip dvidešimt aktorių, mes dirbome tik su šešiais. Jų kolegos, prieš premjerą atėję pasižiūrėti repeticijos, pasijuto išduoti.

- Kiek dokumentinis teatras (ne)populiarus jūsų šalyje? Ar tai netampa savotišku socialiniu aktyvizmu – ne vien tokį teatrą kurti, bet ir žiūrėti, aptarinėti? Ar jis galėtų būti ne vien tik viena iš meno formų, bet ir realia priemone kažką keisti, išsakyti savo poziciją apie tai, kas vyksta aplink?

- Nesakyčiau, kad dokumentinis teatras labai populiarus. Nežinau, ar pagal dokumentinę medžiagą sukurti spektakliai pritraukia tokią didelę auditoriją kaip, pavyzdžiui, klasikinės literatūros pastatymai. Vis dėlto pastaraisiais metais sukurta daug reikšmingų, pripažinimą pelniusių pastatymų, vis daugiau režisierių dirba su reporteriais užuot dairęsi jau parašytų dramų. Priemone kažką keisti gal to nepavadinčiau – man nepatinka samprata, kad teatras keičia žmones. Bet taip, Lenkijoje teatras – tai vieta diskutuoti, kovoti, auginti sąmoningumą. Jis politiškas pačia geriausia šio žodžio prasme. Kaip jūs ir sakėte, tai tam tikras socialinis aktyvizmas. Teatras suteikia stiprybės apginti savo nuomonę ar svajonę.

Interviu parengė Agnė Pulokaitė ir Viktorija Ivanova

Tekstą vertė Laimonas Vaičius

AnnaSmolar Lietuvosnacionalinisdramosteatras
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Sportas
Vilniaus „Ryto“ komandą netikėtai paliko įžaidėjas Demetriusas Jacksonas. Krepšininkas pareiškė, kad dėl šeimyninių aplinkybių privalo išskristi į Jungtines Amerikos Valstijas. Žaidėjo pageidavimu klubas susilaikys nuo komentarų, kurie liečia jo šeimos reikalus, tačiau pradėjo paieškas kas galėtų pakeisti D.Jacksoną komandoje. „Ši žinia buvo labai netikėta klubui. Pats krepšininkas paprašė nedetalizuoti jo šeimyninių aplinkybių. Gerbiame jo privatumą ir no...
Sveikata
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) informuoja, kad per praėjusią parą Lietuvoje patvirtinti 735 koronavirusinės infekcijos (COVID-19) atvejai. 181 iš jų registruotas Kauno, 129 Klaipėdos, 128 Vilniaus, 80 Šiaulių, 78 Telšių apskrityse. Dar 38 atvejai registruoti Tauragės 37 Panevėžio, 31 Marijampolės, 21 Alytaus ir 12 Utenos apskrityse. Iš šių atvejų didžioji dauguma registruoti, kai asmenys užsikrėtė po kontakto su asmenimis, kuriems patvirt...
Įvykiai
Atvėsus orams ir įpusėjus rudeniui, vandentvarkos bendrovė „Vilniaus vandenys“ iki kito sezono uždarė sostinėje viešose erdvėse įrengtas geriamojo vandens gertuves, tačiau kitais metais jų tinklą tiek miesto žaliosiose zonose, tiek ir sostinės mokyklose planuoja plėsti. Iki šių metų pabaigos viešų „Vilniaus vandenų“ gertuvių skaičius atvirose sostinės erdvėse išaugs nuo 9 iki 16-os, o kitais metais ketinama įrengti dar mažiausiai penkias gertuves. Mokyklos...
Verslas
Nuo lapkričio 1 dienos Vilniaus prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ laikinai trumpina parduotuvių darbo laiką – jos dirbs valanda trumpiau, nuo 10 iki 21 val. Toks sprendimas priimtas reaguojant į situaciją šalyje bei sostinėje įvestą lokalų karantiną. Keičiasi „Akropolyje“ įsikūrusių parduotuvių darbo laikai, tačiau „Maxima“ dirbs nuo 8 iki 24 val., o „Eurovaistinė“ ir „Ermitažas“ nuo 8 iki 22 val. Kavinių ir restoranų, taip pat laisvalaikio ir pramog...
Verslas
Šiandien Vilniuje, Konstitucijos prospekte atidaryta naujausia, trečia šiemet sostinėje, „Rimi“ tinklo parduotuvė. Iš viso šešta šiais metais tinklą papildžiusi „Rimi“ duris atvėrė tarp prekybos ir verslo centro bei Vilniaus miesto savivaldybės, kurių lankytojams pritaikė patį naujausią, bet jau gerai išplėtotą express formatą – be vartojimui paruošto maisto ir greitam apsipirkimui skirtų zonų, čia įrengta ir mobiliųjų telefonų pakrovimo stotelė. Kaip paro...
Kultūra
Rekonstruojamas Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) premjeras pristato ir repeticijas rengia įvairiausiose vietose. Šiuo metu Vilniaus kino klasteryje (kur vyko „Respublikos“ premjera) vyksta naujo spektaklio pagal Augusto Strindbergo pjesę „Didysis kelias“ repeticijos. Penktąją šio LNDT sezono premjerą režisuoja Jonas Vaitkus, spektaklyje vaidins didžioji dalis LNDT trupės aktorių. „Didžiojo kelio“ premjera įvyks lapkričio 7, 8 dienomis, taip pat...
Įvykiai
Nuo spalio 29 dienos Karoliniškių mikrorajone, Vilniuje esantis Lietuvos pašto skyrius (50-asis paštas) perkeltas į naujas, pagal modernią koncepciją įrengtas patalpas – nuo šiol klientai bus aptarnaujami adresu L. Asanavičiūtės g. 17. Naujose patalpose didelis dėmesys skirtas klientų patogumui. Daugiau nei 110 kvad. metrų ploto patalpose veikia 3 klientų aptarnavimo langeliai, suprojektuota patogi laukimo salė, skyrius pritaikytas žmonėms su negalia, įren...
Įvykiai
Galerija „The Rooster Gallery“ ir menininkas Tomas Daukša pristato naują „Kuriu Vilnių“ projektą – Naujamiestyje, Algirdo g. skvere šalia „Oslo namų“ apsigyveno du sniego žmonės. Tai skulptūrinė grupė „Nauja karta“ – menininko keletą metų vykdomo projekto dalis. Sniego žmonių figūrėlės jau gerai pažįstamos ne tik galerijų lankytojams Lietuvoje, bet ir tarptautinėje meno scenoje. Programą „Kuriu Vilnių“ inicijavo ir remia Vilniaus savivaldybė. Su visais pro...
Įvairios
Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“ rengiasi visuomenei pristatyti Vilniaus senųjų kapinių komplekso, vadinamo Antakalnio kapinėmis, teritorijos tvarkymo idėją. Architektai vykdo Vilniaus miesto savivaldybės užduotį išplėsti vadinamąjį Menininkų kalnelį. Svarbiausių epochos lūžių ir kultūros metraščiu vadinamos XVII–XVIII a. susiformavusios Antakalnio kapinės – vienintelės Vilniuje, kuriose nuo seno laidoti įvairių konfesijų mirusieji: pravoslavai, katali...
Exchange Rates
USD 0,857