Vasario 16 dieną Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių proga Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į spektaklį pagal nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Justino Marcinkevičiaus poetinę dramą „Katedra“. Kitą sezoną numatytos gastrolės po Lietuvą – „Katedra“ bus parodyta Alytuje, Jonavoje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Spektaklio režisierius nacionalinės premijos laureatas Oskaras Koršunovas sako, kad tuomet, kai katedromis virsta bankų dangoraižiai, o jaunimui tėvynę atstoja internetas, šis spektaklis tampa vis aktualesnis.
Vasario 16 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus rodomas spektaklis „Katedra“. Su kokiomis mintimis ruošiatės šiam šventiniam rodymui?
Mano galva, „Katedra“ tampa vis aktualesnė. Ji pasiteisino su kaupu. Taip, tai yra ir proginis spektaklis, o aš kurdamas jį nei nuo savęs nei nuo kitų neslėpiau, kad pildau teatro užsakymą. Gerai jaučiu kontekstus, šiam pastatymui ryžausi puikiai žinodamas, kokie sunkumai laukia. Sunkiausia buvo išlaikant Justino Marcinkevičiaus statymo tradicijas išgauti šiuolaikinę intonaciją – ne tokią patetišką, bet kartu ne mažiau didingą. Reikėjo racionalaus architektūrinio apskaičiavimo – mano, scenografo Vytauto Narbuto, kompozitoriaus Antano Jasenkos ir aktorių meistrystės.
Tai vienas iš nedaugelio Jūsų pastatymų pagal nacionalinę dramaturgiją, po Sigito Parulskio „P.S. Byla OK“ ir „Vienatvė dviese“ bei Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“.
Tiesą pasakius, tai kas išvardinta yra nemažai, kažin ar Lietuvoje surasime kitą mano ar jaunesnės kartos režisierių, kuris būtų tiek pastatęs svarbių lietuviškų dramos kūrinių. Spektaklis „P.S. byla OK“ buvo vienas pirmųjų šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos kūrinių, pastatytų po Nepriklausomybės atgavimo ir buvo sutiktas labai kontroversiškai. Visi laukė patriotinio kūrinio, o sulaukė postdraminio šoko. „Išvarymas“ buvo dar vienas etapinis kūrinys – epas, pasakojantis apie Lietuvą purtančią emigraciją ir žmonių likimus, kuriuos stipriai paveikė šis reiškinys. „Išvarymas“ – labai šiuolaikiškas, pilnas atpažįstamų dabarties ženklų, aktualijų, gatvės kalbos. Muzikinis takelis grįstas visiems puikiai žinomais hitais.
O „Katedroje“ nenorėjau atsiplėšti nuo lietuviškos modernistinės teatro tradicijos. Buvau įsitikinęs, kad šis pastatymas neturi labai disonuoti su publikos pozityviu ir patriotišku nusiteikimu, taip pat su spektaklį parėmusių žmonių lūkesčiais. Juk buvo paskelbta akcija – daug žmonių, norėdami prisidėti prie šio pastatymo, mokėjo už bilietus net po 300 litų. Tai buvo tarsi akmenų nešimas Katedros statybai. Teatras tuo metu neturėjo pakankamai lėšų tokiam dideliam spektakliui, tad be žmonių indėlio ir mecenato paramos premjera nebūtų įvykusi. Dėl minėtų priežasčių nenorėjau labai eksperimentuoti, „išnarinti Marcinkevičiui sąnarių“, o žiūrovams – akių.
Tai nepatiko daliai teatro kritikų, kurie tikėjosi sušiuolaikinimo, net savotiško Marcinkevičiaus nuvainikavimo. Daugelis neapsikentė su jo patriotine patetika, už kurios slypėjo, kaip jie manė, kolaboravimas su sovietų valdžia. Tos nuotaikos sklandė jau statant „Katedrą“, bet tikrasis proveržis įvyko Nerijai Putinaitei išleidus knygą „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“. Po spektaklio girdėjau nuomonę, kad Lauryną reikėjo parodyti kaip Justiną Marcinkevičių, o vyskupą Masalskį – kaip to meto labai įtakingą, daugiametį kultūros ministrą Lionginą Šepetį. Taip, paralelių esama. Iš esmės Marcinkevičius į Lauryno paveikslą įdėjo save, o bažnyčios vaidmeniu ir galia, besireiškiančia per Masalskį, rodė to meto komunistų partijos savivalę.
Štai dėl to spektaklį 2016 metais gerai priėmė ir suprato kinai. Žalio supratimo neturėdami apie katalikybę, jie „Katedroje“ greičiau įžvelgė asmenybės kovą su partinės nomenklatūros mašina. Kinijoje, Pekine, žiūrovai spektaklį žiūrėjo beveik nekvėpuodami, o po rodymų pratrūkdavo aplodismentais, kurie labiau panašėjo į solidarizaciją ir maištą nei paprastą padėką už spektaklį.
Tiesa pasakius, Lauryno paveiksle siekiau daugiau ar mažiau atspindėti jauną Justiną Marcinkevičių, ne Stuoką-Gucevičių, dėl to šiam vaidmeniui buvo parinktas Marius Repšys. Laurynas yra greičiau ne Gucevičius, iš Italijos atkeliavęs į provincialų Vilnių, o Marcinkevičius, iš Važatkiemio atvykęs į jį bauginantį didmiestį.
Tikriausiai panaši reakcija kaip kinų buvo ir tarybiniais laikais, kai buvo rodomi tuometinių režisierių sukurti Justino Marcinkevičiaus trilogijos spektakliai „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“? O dabar publikos supratimas kitoks?
Demokratiškoje kultūrinėje terpėje teatras praranda galimybę kalbėti metaforomis. Demokratija reikalauja tiesmuko parodymo, kas yra kas, idant galėtų mėgautis savo tolerancijos dekoltė. Tad jei siekčiau šių dienų madų ir atsisakyčiau modernistinių ir simbolistinių kodų, jei kurčiau naratyvą, dekonstruojantį „Katedrą“ kaip Lietuvos, tėvynės simbolį, gal ir sulaukčiau tam tikrų intelektualų ir kultūrinio elito mirktelėjimų ir paplekšnojimų per petį, bet nebūtų svarbiausio – Katedros, kviečiančios po savo kolonada visą tautą.
O toks būtent ir yra Justinas Marcinkevičius kaip tautos dainius, poetas. Paskutinis. Po jo daugiau nebuvo ir nebus. Nes laisvė nereikalauja tautos konsolidacijos ir tautai nebereikia jokių vedlių. Beje, tai mano manymu, ir yra didžiausias Lietuvos išbandymas. Pasirodo, kad laisvėje sudėtingiau išlikti nei priespaudoje. Todėl gaidos, skambančios „Katedroje“, kai tampa aišku, kad sukilimas pralaimėtas, taip jaudina dabartinius žiūrovus. Visi pasąmoningai jaučia: nors esame laisvi, Katedros idealai griūna. Tautinę Katedrą keičia prekybinis akropolis, globalizacijos traukos taškais tampa didieji megapoliai, o tėvynė jaunajai kartai yra internetas.