O. Koršunovas: dabartinė „Katedra“ – tarsi užmiršto sapno smėlio pilis

Vasario 16 dieną Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių proga Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į spektaklį pagal nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Justino Marcinkevičiaus poetinę dramą „Katedra“. Kitą sezoną numatytos gastrolės po Lietuvą – „Katedra“ bus parodyta Alytuje, Jonavoje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Spektaklio režisierius nacionalinės premijos laureatas Oskaras Koršunovas sako, kad tuomet, kai katedromis virsta bankų dangoraižiai, o jaunimui tėvynę atstoja internetas, šis spektaklis tampa vis aktualesnis.

Vasario 16 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus rodomas spektaklis „Katedra“. Su kokiomis mintimis ruošiatės šiam šventiniam rodymui?

Mano galva, „Katedra“ tampa vis aktualesnė. Ji pasiteisino su kaupu. Taip, tai yra ir proginis spektaklis, o aš kurdamas jį nei nuo savęs nei nuo kitų neslėpiau, kad pildau teatro užsakymą. Gerai jaučiu kontekstus, šiam pastatymui ryžausi puikiai žinodamas, kokie sunkumai laukia. Sunkiausia buvo išlaikant Justino Marcinkevičiaus statymo tradicijas išgauti šiuolaikinę intonaciją – ne tokią patetišką, bet kartu ne mažiau didingą. Reikėjo racionalaus architektūrinio apskaičiavimo – mano, scenografo Vytauto Narbuto, kompozitoriaus Antano Jasenkos ir aktorių meistrystės.

Tai vienas iš nedaugelio Jūsų pastatymų pagal nacionalinę dramaturgiją, po Sigito Parulskio „P.S. Byla OK“ ir „Vienatvė dviese“ bei Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymo“.

Tiesą pasakius, tai kas išvardinta yra nemažai, kažin ar Lietuvoje surasime kitą mano ar jaunesnės kartos režisierių, kuris būtų tiek pastatęs svarbių lietuviškų dramos kūrinių. Spektaklis „P.S. byla OK“ buvo vienas pirmųjų šiuolaikinės nacionalinės dramaturgijos kūrinių, pastatytų po Nepriklausomybės atgavimo ir buvo sutiktas labai kontroversiškai. Visi laukė patriotinio kūrinio, o sulaukė postdraminio šoko. „Išvarymas“ buvo dar vienas etapinis kūrinys – epas, pasakojantis apie Lietuvą purtančią emigraciją ir žmonių likimus, kuriuos stipriai paveikė šis reiškinys. „Išvarymas“ – labai šiuolaikiškas, pilnas atpažįstamų dabarties ženklų, aktualijų, gatvės kalbos. Muzikinis takelis grįstas visiems puikiai žinomais hitais.

O „Katedroje“ nenorėjau atsiplėšti nuo lietuviškos modernistinės teatro tradicijos. Buvau įsitikinęs, kad šis pastatymas neturi labai disonuoti su publikos pozityviu ir patriotišku nusiteikimu, taip pat su spektaklį parėmusių žmonių lūkesčiais. Juk buvo paskelbta akcija – daug žmonių, norėdami prisidėti prie šio pastatymo, mokėjo už bilietus net po 300 litų. Tai buvo tarsi akmenų nešimas Katedros statybai. Teatras tuo metu neturėjo pakankamai lėšų tokiam dideliam spektakliui, tad be žmonių indėlio ir mecenato paramos premjera nebūtų įvykusi. Dėl minėtų priežasčių nenorėjau labai eksperimentuoti, „išnarinti Marcinkevičiui sąnarių“, o žiūrovams – akių.

Tai nepatiko daliai teatro kritikų, kurie tikėjosi sušiuolaikinimo, net savotiško Marcinkevičiaus nuvainikavimo. Daugelis neapsikentė su jo patriotine patetika, už kurios slypėjo, kaip jie manė, kolaboravimas su sovietų valdžia. Tos nuotaikos sklandė jau statant „Katedrą“, bet tikrasis proveržis įvyko Nerijai Putinaitei išleidus knygą „Nugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“. Po spektaklio girdėjau nuomonę, kad Lauryną reikėjo parodyti kaip Justiną Marcinkevičių, o vyskupą Masalskį – kaip to meto labai įtakingą, daugiametį kultūros ministrą Lionginą Šepetį. Taip, paralelių esama. Iš esmės Marcinkevičius į Lauryno paveikslą įdėjo save, o bažnyčios vaidmeniu ir galia, besireiškiančia per Masalskį, rodė to meto komunistų partijos savivalę.

Štai dėl to spektaklį 2016 metais gerai priėmė ir suprato kinai. Žalio supratimo neturėdami apie katalikybę, jie „Katedroje“ greičiau įžvelgė asmenybės kovą su partinės nomenklatūros mašina. Kinijoje, Pekine, žiūrovai spektaklį žiūrėjo beveik nekvėpuodami, o po rodymų pratrūkdavo aplodismentais, kurie labiau panašėjo į solidarizaciją ir maištą nei paprastą padėką už spektaklį.

Tiesa pasakius, Lauryno paveiksle siekiau daugiau ar mažiau atspindėti jauną Justiną Marcinkevičių, ne Stuoką-Gucevičių, dėl to šiam vaidmeniui buvo parinktas Marius Repšys. Laurynas yra greičiau ne Gucevičius, iš Italijos atkeliavęs į provincialų Vilnių, o Marcinkevičius, iš Važatkiemio atvykęs į jį bauginantį didmiestį.

Tikriausiai panaši reakcija kaip kinų buvo ir tarybiniais laikais, kai buvo rodomi tuometinių režisierių sukurti Justino Marcinkevičiaus trilogijos spektakliai „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“? O dabar publikos supratimas kitoks?

Demokratiškoje kultūrinėje terpėje teatras praranda galimybę kalbėti metaforomis. Demokratija reikalauja tiesmuko parodymo, kas yra kas, idant galėtų mėgautis savo tolerancijos dekoltė. Tad jei siekčiau šių dienų madų ir atsisakyčiau modernistinių ir simbolistinių kodų, jei kurčiau naratyvą, dekonstruojantį „Katedrą“ kaip Lietuvos, tėvynės simbolį, gal ir sulaukčiau tam tikrų intelektualų ir kultūrinio elito mirktelėjimų ir paplekšnojimų per petį, bet nebūtų svarbiausio – Katedros, kviečiančios po savo kolonada visą tautą.

O toks būtent ir yra Justinas Marcinkevičius kaip tautos dainius, poetas. Paskutinis. Po jo daugiau nebuvo ir nebus. Nes laisvė nereikalauja tautos konsolidacijos ir tautai nebereikia jokių vedlių. Beje, tai mano manymu, ir yra didžiausias Lietuvos išbandymas. Pasirodo, kad laisvėje sudėtingiau išlikti nei priespaudoje. Todėl gaidos, skambančios „Katedroje“, kai tampa aišku, kad sukilimas pralaimėtas, taip jaudina dabartinius žiūrovus. Visi pasąmoningai jaučia: nors esame laisvi, Katedros idealai griūna. Tautinę Katedrą keičia prekybinis akropolis, globalizacijos traukos taškais tampa didieji megapoliai, o tėvynė jaunajai kartai yra internetas.

Ar šio spektaklio aktualumas 2018-aisiais toks pats kaip 2012-aisiais, kai įvyko spektaklio premjera?

Kai stačiau spektaklį sakiau, kad Katedra buvo sugriauta, atimta, paskiau užmiršta. Šiandien ji atlieka daugiau muziejinį ir ritualinį vaidmenį. Ne apie tokią Katedrą svajojo Marcinkevičius ar Laurynas, bet nieko čia nepadarysi, tiesiog keičiasi kultūrinis klimatas. Globalizacijos procese katedras keičia bankų dangoraižiai. Mene, ginkdie, nebegalima klasicistinė harmonija, visiems laikams išnyks romantizmo laikotarpio menininkai-idealistai, tokie kaip Laurynas. Į jų vietą ateina „specialistai“. Geras architektas yra tiesiog geras architektas, specialistas. Jo šlovė matuojama naujųjų technologijų išmanymu, verslumu ir uždirbtais pinigais. Todėl dabartinė Marcinkevičiaus „Katedra“ yra tarsi užmiršto sapno smėlio pilis. Tai suteikia spektakliui dramatiškumo. Žiūrovai dažnai net ir verkia. Prezidentė Dalia Grybauskaitė irgi buvo sujaudinta šio spektaklio ir pasveikino mus, kūrėjus.

Į spektaklį susirenka pilnos salės, žiūrovai išeina pakylėti. Be „Katedros“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras sunkiai įsivaizduojamas, nes be šiuolaikinės teatro kalbos paieškų, jis turi ir kitų užduočių – tradicinės, universalios teatrinės ir aktorinės kalbos išsaugojimas, klasikos atgaivinimas, visuomenės švietimas, taip pat ir tam tikro ideologinio stuburo turėjimas.

Marcinkevičiaus „Katedra“ nėra vien istorinis pasakojimas apie Lauryną Stuoką-Gucevičių ir to laiko įvykius. Tai – visos Lietuvos istorijos permąstymas, asmeninė Marcinkevičiaus autorefleksija. Nerijos Putinaitės iškelta dilema yra aktuali. Mes turime labai gerai suprasi tautos dvasinę rezistenciją. Žinoma, tautai reikėjo pasiaukojančių didvyrių kaip Romas Kalanta, disidentų kaip Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas, Nijolė Sadūnaitė, bet reikėjo ir tų, kurie sugebėjo išlaikyti Lietuvos kultūrą, mokslą, kurti. Tokie yra du beveik vienmečiai Marcinkevičiai: poetas ir garsus širdies chirurgas. Be jų mes nebūtume sulaukę Kovo 11-osios ir atkurtos valstybės šimtmečio.

Kai teatras bus uždarytas renovacijai, kitą sezoną „Katedrą“ planuojama rodyti ne kitose Vilniaus erdvėse, bet pristatyti įvairiuose Lietuvos miestuose – Alytuje, Jonavoje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Kodėl Jūsų manymu, svarbu, kad šį spektaklį pamatytų visos Lietuvos žmonės?

Pirmiausia prasminga todėl, kad jis žiūrovams labai patinka. Žmones sujaudina tematika, tai aukštos teatrinės prabos, iškilių Lietuvos teatralų didelės meistrystės darbas. Kokybė šiuolaikiniame teatre, deja, jau – ne svarbiausias dalykas. Kaip, beje, ir pats žiūrovas. Šiuolaikinis teatras ignoruoja žiūrovą, o žiūrovas savo ruožtu – šiuolaikinį teatrą. „Katedros“ temos universalios – meilė, tėvynė, kūryba, herojiškumas, kova su totalitarinėmis jėgomis. Dėl to spektaklis taip mėgiamas.

O jaunam žiūrovui tai aktualu?

Taip, aktualu. Bet jaunas žiūrovas dabar visiškai kitoks. Dažnai tiktai sulaukęs šešiolikos ar septyniolikos metų jis pirmą kartą apsilanko teatre ir jei pamato spektaklį, kuris yra neįdomus, nevizualus, jis daugiau į teatrą nebeateina. Manau, kad „Katedra“ savo vizualumu ir didingumu pakeri ir jaunuosius teatro lankytojus, pamatę šį spektaklį jie sugrįžta į teatrą.

Ar pats švęsite atkurtos valstybės šimtmetį?

Galima sakyti, kad aš šimtmetį švenčiu kiekvieną dieną – jau porą mėnesių statydamas šimtmečiui skirtą operą „Post Futurum“ apie Joną Basanavičių. Man svarbu tą dieną nuveikti kažką prasmingo. Kaip ir statydamas „Katedrą“, taip ir dabar jaučiu, kad darau prasmingą darbą.

Esu pakviestas uždegti laužus prie Seimo, kelti vėliavas. Džiaugiuosi, kad esu žmogus, kurį kviečia į valstybinę šventę atlikti tam tikrus simbolinius dalykus.

Šventės lietuvius sujungia, bėdos taip pat, bet mums trūksta kasdienio rutininio pilietinio sąmoningumo. Linkėčiau lietuviams brandinti jį, o ne kasdien rietis ir nekęsti savęs, kitų, valstybės. Būti reiklesniems sau, ne tik savo kaimynams ir valdžiai.

Vasario 16 d. 18.30 val. Justino Marcinkevičiaus „Katedra“, rež. O. Koršunovas, bus rodoma Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Kitą sezoną spektaklis bus rodomas įvairiuose Lietuvos miestuose: Alytuje, Jonavoje, Klaipėdoje, Panevėžyje. Bilietus į rodymus šiuose miestuose žmonės galės įsigyti gegužės mėnesį.

Aušra Pociūtė

OskarasKoršunovas spektakliaiVilniuje Lietuvosnacionalinisdramosteatras
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Įvykiai
Vakar prasidėjusioje tarptautinėje statybų parodoje „Resta 2019“ lankytojai galėjo ne tik pasisemti įkvėpimo, kaip įsirengti svetainę, vonią, virtuvę ar terasą, tačiau ir pamatyti tris skirtingus miegamųjų interjerus. 40 kv. m. plote įrengtos interjerų ekspozicijos atspindindčios tris vyraujančias interjero dizaino tendencijas. Jungtinis „Unideco“ namų apdailos centro bei „Interjeras.lt“ projektas parodos lankytojus kviečia susipažinti su naujausiais ir ma...
Kriminalai
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato pareigūnai sulaikė viešosios tvarkos pažeidimu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str.) įtariamą jauną vyrą. Jis policijai gerai žinomas, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą ir turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu. Balandžio 22 d. apie 20 val. 30 min. Vilniaus apskrities policija ga...
Įvykiai
Didžiausia šalyje vandentvarkos bendrovė „Vilniaus vandenys“ plečia savo tinklus ir tūkstančiams gyventojų suteiks galimybę jungtis prie naujų centralizuotų vandentiekio ir nuotekų tinklų. Skaičiuojama, kad 2019 metais, įgyvendinus Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis finansuojamo projekto tinklų plėtrą, iš viso bus nutiesta apie 25 km naujų vandentiekio tinklų ir beveik 31 km nuotekų tinklų. Patogumai, kurių iki šiol neturėjo, taps prieinami beveik...
Įvykiai
Sostinėje gegužės 2–4 dienomis laukia „Istorinės Vienybės“  savaitgalis –  bus minima gegužės 3-iosios Konstitucijos diena.  Vilniuje ir jo apylinkėse vyks diskusijos, seminarai, kvies gyventojus ir miesto svečius keliauti ir pažinti savo bei kaimynų kultūras. „Istorinės Vienybės“ savaitgalis organizuojamas pirmą kartą. Pirmąjį gegužės savaitgalį bus minima  svarbi data – 1791-ųjų gegužę priimtas pagrindinis Abiejų Tautų Respublikos įstatymas, laikomas pir...
Įvykiai
Šiandien 14.43  val. Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Vilniaus m., Lvovo g. 38 iš daugiaukšties stovėjimo aikštelės iškrito lengvasis automobilis BMW X6.  Į įvykio vietą išsiųstos Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo pajėgos, informacija apie įvykį perduota Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stočiai ir Vilniaus apskrities vyriausiajam  policijos komisariatui.
Laisvalaikis
Sostinės savivaldybės sukurta alternatyvaus Vilniaus tyrinėjimo platforma „Neakivaizdinis Vilnius“ balandžio 27–28 d kviečia į pirmąjį  miesto studijų savaitgalį. Į sostinę iš visos Lietuvos gyventojai kviečiami patogiai atvykti traukiniais ir dalyvauti nemokamose ekskursijose – gidai žada, kad Vilniaus savaitgalio studijos leis išvysti dar nepažintą sostinę. „Neakivaizdinis Vilnius“ iš viso paruošė apie 30 ekskursijų, į kurias gali registruotis visi, turi...
Įvykiai
Kuriant kokybišką ir prabangų interjerą svarbu ne tik tinkamai pasirinkti spalvas, medžiagas ir baldus, bet ir atsižvelgti į tai, kokioje aplinkoje ir miesto vietoje yra namai, teigia interjero specialistai. Trys interjero dizainerės – Ieva Viesulienė (interjero namai „Matilda“), Eglė Mišinytė ir Jurgita Mockutė (interjero namai „me2architects“) – įrengė keturis butus sostinės centre esančiame projekte „Pilies apartamentai“. Interjero dizainerės pasidalino...
Įvykiai
Nuo gegužės 6-osios Lukiškių skersgatvio dalyje – nuo Lukiškių skg. pastato Nr. 6 iki Gynėjų gatvės – įvedamas vienpusis eismas. Šie pokyčiai įvesti ilgai stebėjus ir analizavus eismo srautus šioje miesto dalyje, vairuotojų saugumą, prasilenkimo galimybes ir kitas eismo sąlygas. Įvedus naujus eismo organizavimo pokyčius, eismo sąlygos ir susisiekimo galimybės pagerės, o eismo dalyviai jausis saugesni. Lukiškių skersgatvyje bus įrengtos naujos įlaipinimo-iš...
Laisvalaikis
Kulinarinės patirtys tampa vis svarbesne kelionių dalimi. Garsas apie išskirtinius restoranus sklinda toli už miesto ir šalies ribų ir įkvepia žmones keliauti tūkstančius kilometrų tam, kad pasimėgautų autentiško patiekalo skoniu. Kuo šioje srityje gali didžiuotis Vilnius? „Go Vilnius“ parengė Vilniaus restoranų gidą „47 Flavours of Vilnius“ (liet. k. „47 Vilniaus skoniai“), kurio tikslas – patraukliai ir aiškiai pateikti informaciją apie Vilniaus geriausi...