Lietuvos nacionalinio dramos teatro jaunieji kūrėjai rengia premjerą „Nežinoma žemė. Šalčia“, kurios dėmesys sutelktas į Šalčininkų rajono bendruomenę. Spektaklio premjera pirmiausiai įvyks Šalčininkų kultūros centre (kovo 16 d.), o po to – Vilniuje (kovo 22, 23 d.). Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio koncepcijos autorių ir režisierių Joną Tertelį. Kodėl šalčininkiečiai važiuodami į Vilnių sako: „Važiuojam į Lietuvą“, ką vietiniai žino apie faktą, kad pas kunigą Povilą Hrinaškevičių 1821 m. viešėjęs Adomas Mickevičius Šalčininkų kapinėse stebėjo Vėlinių apeigas, o vėliau jas aprašė savo garsiojoje dramoje, kokiais principais su tikromis žmonių istorijomis dirba aktoriai ir kokių prietarų turi šalčininkiečiai?
Apklausa apie Šalčininkus, kurią LNDT rinkodaros skyrius surengė tarp vilniečių, atspindėjo Lietuvai charakteringą situaciją: niekas nieko nežino, o gal ir žinoti nenori. Iš tuščio į kiaurą beria savo „pamąstymus“, ir laimi tie, kurie „išlaužia“ ką nors juokingo. Pavyzdžiui, „ten turėtų klestėti kontrabanda, nes miestelis – Lietuvos pasienyje“, ar panašiai. Ką Jūs žinojote apie Šalčininkus, kol Lietuvos nacionalinis dramos teatras nepasiūlė šios temos? Ir ką žinote šiandien, kai teko paanalizuoti įvairias aplinkybes iš vidaus?
Apie Šalčininkus, rodos, mes kiekvienas galime ką nors pasakyti, bet tiek pat, matyt, galėtume pasakyti ir apie kitus miestelius. Pavyzdžiui, aš pats esu druskininkietis, ir pastebėjau, kad ko nors paklausus apie Druskininkus, visi šnekės apie SPA, apie kurortą ir panašiai. Bet ne apie „black streetą“, ne apie „Bostoną“, ne apie vietinį žargoną, kuris yra kiekviename miestelyje... Aš tikiu, kad kiekvienas miestelis turi savitumo. Apie Šalčininkus šalia tų visų klišių, kurias pateikia žiniasklaida, ieškodama sensacijų, aš visiškai nieko nežinojau. Net apie Jonavą daugiau žinoma: ten yra „Achema“, tai – urbanistinis miestas. Iš to galì susidaryti vaizdinį, kad ten yra ir gelžkelis, kad jame galì rasti cemento ir pan. Šalčininkai nekėlė jokių asociacijų, dėl to prieš pradedant važinėti tenai, pradėjau ieškoti šalčininkiečių Vilniuje, pavadinau juos Šalčininkų išeiviais. Trakai, Grigiškės, Naujoji Vilnia – vietos aplink Vilnių, kurios jau tapo tam tikra Vilniaus dalimi. Iš pokalbių su šalčininkiečiais supratau, kad Šalčininkai taip pat yra tapę Vilniaus dalimi, bet mes to nepriimame. Gal taip yra ir dėl komunikacijos, ar dėl infrastruktūros. Vykdamas ten įsivaizdavau, kad gãli nutikti ir taip, jog mums niekas nieko nepapasakos, nes esame iš Vilniaus. Todėl nusprendžiau tirti daugiau antropologinę Šalčininkų pusę. Kai nuvažiavome, pradėjome gan atsargiai šnekėtis su žmonėmis, jautėme jų atsargumą, bet sutikome ir tokių žmonių, kurie pakankamai drąsiai ir atvirai šnekėjo apie jiems rūpimas, opias temas. Labai greitai paaiškėjo, kad iš esmės tos „klišinės“ temos tarp žmonių nefigūruoja, kol neprasideda kalba apie politiką. Ir vos tik apie tai pradedama kalbėti, žmonės tuoj pat užima pozicijas, kas už ką ir prieš ką.
Pradėjus ieškoti krašto istorijos, iš kur kas, pamatėme, kad yra Bžostovskis, Jašiūnų dvaras, įvairūs istoriniai romantizuoti veikalai... Žmonės pasakojo, kaip „kraustėsi“ rajono centras: iš Eišiškių į Šalčininkus ir atvirkščiai, bet iš esmės niekas pilnai negalėjo apibrėžti aiškaus rajono naratyvo. Įdomūs pokalbiai vyko su vaikais. Keista tai, kad jie daug dalykų nežino, pavyzdžiui, kodėl klebonija taip toli nuo bažnyčios? Man pats klebonas papasakojo, kad ten, kur dabar yra stotis, anksčiau buvo bažnyčia, bet ji 1944 metais sudegė. Tuo metu tą kunigą norėjo išsiųsti į kitą parapiją, bet jis liko ir pradėjo aukoti mišias kapinių grafų Vagnerių koplyčioje. Ten pradėjo rinktis žmonės, tikinčių buvo daug ir mišių buvo aukojama daug, matyt, todėl buvo leista toje vietoje statyti bažnyčią. 1992 metais pradėtos rinkti aukos naujos bažnyčios statybai, kuri turėtų atsirasti kitame miesto pakraštyje. O kai kalbi apie tai su vaikais, skatini vietinių smalsumą ir tikiesi išgirsti ir kitą negirdėtą istoriją iš jų.
Važiuodami į Vilnių, jie sako: „Važiuojam į Lietuvą“.
Bet tą patį sako ir Visagine. Yra dar vienas terminas: kai iš Dieveniškių važiuoji per siauriausią vietą, kur yra postas ir jame tikrinama, sakoma, kad jie važiuoja į „didžiąją Lietuvą“. Įdomu tai, kad jie užvažiuoja į Šalčininkus, o tada važiuoja į Lietuvą. Vis dėlto Visagine tas faktorius „važiuoti į Lietuvą“ yra stipresnis. Nes šalčininkiečiai labai dažnai važiuoja į Vilnių, nes infrastruktūros atžvilgiu autobusu nuvažiuoti į Vilnių yra pigu, jie važiuoja kas pusvalandį ar dvidešimt minučių. Tuo tarpu, į Eišiškes, buvusį rajono centrą, autobusai važiuoja du kartus per dieną ir labai ilgai, – komunikacija visai kitokio lygio. Yra šalčininkiečių, kurie studijuoja ar dirba Vilniuje, bet gyvena Šalčininkuose.
Visa ši patirtis leidžia man asmeniškai visai kitaip vertinti ir tą laiką, kai aš gyvenau Druskininkuose. Žiauriausia yra tai, kad daug dalykų nematome, „pasirenkame“ nematyti. „Pasirenkame“ ne iš piktos valios. Mes kaip tie dzūkai grybautojai, kurie miške nenori matyti šiukšlių: prie šiukšlių visada rasi grybų, nes žmogui šiukšlės miške – nemalonu ir jis tas vietas apeina.
Nuo 1818 m. Šalčininkuose klebonavo kunigas Povilas Hrinaškevičius. 1821 m. lapkričio 2 d. Adomas Mickevičius, viešėdamas pas jį, Šalčininkų kapinėse stebėjo Vėlinių apeigas, o vėliau jas aprašė savo garsiojoje poetinėje dramoje . 2004 m. šalia miesto bažnyčios buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu, patvirtinančiu šį faktą. Ar spektaklyje bus minimas Mickevičius?
Turėjome minčių ir kaip, ir kur jį naudoti. Vienu metu buvo atsiradęs noras visą tyrimą pakreipti į „Vėlinių“ pusę ir per „Vėlines“ bandyti „atrakinti“ šią temą ir pasakojimus, kaip nuolat pas Marilką važinėdavo Adomas Mickevičius... Apskritai, Šalčininkuose galima rasti nemažai sąsajų su „Vėlinėmis“. Bet kai pradėjome apie Mickevičių klausinėti paprastų žmonių, pastebėjome, kad jie žino tik patį faktą. Tuo labiau, egzistuoja įvairios versijos: vaikščiojo, nevaikščiojo, kaip dažnai vaikščiojo. Kažkas net pasakodamas apie konkrečią vietą sakė: „Netikėkite, kad jis ten kefyrą gėrė“. Žmonėse atpažinti Mickevičių jau sunku. Man net keista, kad jie tiek mažai jį „išeksploatavę“. Gali būti, kad mūsų spektaklyje atsiras, kai kurios netiesioginės jungtys tarp „Vėlinių“ ir to, ką mes dabar darome.
Jau truputį apie tai užsiminėte, bet vis tik, norėtųsi išgirsti, kuo, Jūsų nuomone, skiriasi mažų miestelių gyvenimas, kuo jie panašūs?
Norėdamas suprasti, aš tą patį dariau su Visaginu, tą patį darau su Šalčininkų medžiaga: bandau grįžti į savo laiką, kai gyvenau Druskininkuose, ir kaip aš supratau tą miestą. Šie apmąstymai man leidžia geriau suprasti, kaip jie supranta savo miestą, leidžia atrasti reikalingus klausimus miesto atpažinimui. Aš net susimąsčiau, ką aš pats šiandien galėčiau papasakoti apie Druskininkus, jeigu kas nors statytų spektaklį. Pastebėjau, kad žmonės, gyvendami mažame miestelyje, bando jį matyti šiek tiek gražesnį, negu jis yra. Tai yra natūralus dalykas. Na, kaip ir lietuviai Lietuvą. Tik kritiniais atvejais mes pradedame burnoti apie valdžią ar pan. Bet iš esmės bandome reprezentuoti, propaguoti gražesnį pasaulį. O taip besielgdamas, praleidi tam tikras temas: gal apie jas nedera kalbėti, gal nepatogu. Ir tuomet kai kurie dalykai pradeda nykti, lyg jų nebūtų. O jie yra.