Šalčininkai režisieriaus Jono Tertelio akimis

Lietuvos nacionalinio dramos teatro jaunieji kūrėjai rengia premjerą „Nežinoma žemė. Šalčia“, kurios dėmesys sutelktas į Šalčininkų rajono bendruomenę. Spektaklio premjera pirmiausiai įvyks Šalčininkų kultūros centre (kovo 16 d.), o po to – Vilniuje (kovo 22, 23 d.). Daiva Šabasevičienė kalbina spektaklio koncepcijos autorių ir režisierių Joną Tertelį. Kodėl šalčininkiečiai važiuodami į Vilnių sako: „Važiuojam į Lietuvą“, ką vietiniai žino apie faktą, kad pas kunigą Povilą Hrinaškevičių 1821 m. viešėjęs Adomas Mickevičius Šalčininkų kapinėse stebėjo Vėlinių apeigas, o vėliau jas aprašė savo garsiojoje dramoje, kokiais principais su tikromis žmonių istorijomis dirba aktoriai ir kokių prietarų turi šalčininkiečiai?

Apklausa apie Šalčininkus, kurią LNDT rinkodaros skyrius surengė tarp vilniečių, atspindėjo Lietuvai charakteringą situaciją: niekas nieko nežino, o gal ir žinoti nenori. Iš tuščio į kiaurą beria savo „pamąstymus“, ir laimi tie, kurie „išlaužia“ ką nors juokingo. Pavyzdžiui, „ten turėtų klestėti kontrabanda, nes miestelis – Lietuvos pasienyje“, ar panašiai. Ką Jūs žinojote apie Šalčininkus, kol Lietuvos nacionalinis dramos teatras nepasiūlė šios temos? Ir ką žinote šiandien, kai teko paanalizuoti įvairias aplinkybes iš vidaus?

Apie Šalčininkus, rodos, mes kiekvienas galime ką nors pasakyti, bet tiek pat, matyt, galėtume pasakyti ir apie kitus miestelius. Pavyzdžiui, aš pats esu druskininkietis, ir pastebėjau, kad ko nors paklausus apie Druskininkus, visi šnekės apie SPA, apie kurortą ir panašiai. Bet ne apie „black streetą“, ne apie „Bostoną“, ne apie vietinį žargoną, kuris yra kiekviename miestelyje... Aš tikiu, kad kiekvienas miestelis turi savitumo. Apie Šalčininkus šalia tų visų klišių, kurias pateikia žiniasklaida, ieškodama sensacijų, aš visiškai nieko nežinojau. Net apie Jonavą daugiau žinoma: ten yra „Achema“, tai – urbanistinis miestas. Iš to galì susidaryti vaizdinį, kad ten yra ir gelžkelis, kad jame galì rasti cemento ir pan. Šalčininkai nekėlė jokių asociacijų, dėl to prieš pradedant važinėti tenai, pradėjau ieškoti šalčininkiečių Vilniuje, pavadinau juos Šalčininkų išeiviais. Trakai, Grigiškės, Naujoji Vilnia – vietos aplink Vilnių, kurios jau tapo tam tikra Vilniaus dalimi. Iš pokalbių su šalčininkiečiais supratau, kad Šalčininkai taip pat yra tapę Vilniaus dalimi, bet mes to nepriimame. Gal taip yra ir dėl komunikacijos, ar dėl infrastruktūros. Vykdamas ten įsivaizdavau, kad gãli nutikti ir taip, jog mums niekas nieko nepapasakos, nes esame iš Vilniaus. Todėl nusprendžiau tirti daugiau antropologinę Šalčininkų pusę. Kai nuvažiavome, pradėjome gan atsargiai šnekėtis su žmonėmis, jautėme jų atsargumą, bet sutikome ir tokių žmonių, kurie pakankamai drąsiai ir atvirai šnekėjo apie jiems rūpimas, opias temas. Labai greitai paaiškėjo, kad iš esmės tos „klišinės“ temos tarp žmonių nefigūruoja, kol neprasideda kalba apie politiką. Ir vos tik apie tai pradedama kalbėti, žmonės tuoj pat užima pozicijas, kas už ką ir prieš ką.

Pradėjus ieškoti krašto istorijos, iš kur kas, pamatėme, kad yra Bžostovskis, Jašiūnų dvaras, įvairūs istoriniai romantizuoti veikalai... Žmonės pasakojo, kaip „kraustėsi“ rajono centras: iš Eišiškių į Šalčininkus ir atvirkščiai, bet iš esmės niekas pilnai negalėjo apibrėžti aiškaus rajono naratyvo. Įdomūs pokalbiai vyko su vaikais. Keista tai, kad jie daug dalykų nežino, pavyzdžiui, kodėl klebonija taip toli nuo bažnyčios? Man pats klebonas papasakojo, kad ten, kur dabar yra stotis, anksčiau buvo bažnyčia, bet ji 1944 metais sudegė. Tuo metu tą kunigą norėjo išsiųsti į kitą parapiją, bet jis liko ir pradėjo aukoti mišias kapinių grafų Vagnerių koplyčioje. Ten pradėjo rinktis žmonės, tikinčių buvo daug ir mišių buvo aukojama daug, matyt, todėl buvo leista toje vietoje statyti bažnyčią. 1992 metais pradėtos rinkti aukos naujos bažnyčios statybai, kuri turėtų atsirasti kitame miesto pakraštyje. O kai kalbi apie tai su vaikais, skatini vietinių smalsumą ir tikiesi išgirsti ir kitą negirdėtą istoriją iš jų.

Važiuodami į Vilnių, jie sako: „Važiuojam į Lietuvą“.

Bet tą patį sako ir Visagine. Yra dar vienas terminas: kai iš Dieveniškių važiuoji per siauriausią vietą, kur yra postas ir jame tikrinama, sakoma, kad jie važiuoja į „didžiąją Lietuvą“. Įdomu tai, kad jie užvažiuoja į Šalčininkus, o tada važiuoja į Lietuvą. Vis dėlto Visagine tas faktorius „važiuoti į Lietuvą“ yra stipresnis. Nes šalčininkiečiai labai dažnai važiuoja į Vilnių, nes infrastruktūros atžvilgiu autobusu nuvažiuoti į Vilnių yra pigu, jie važiuoja kas pusvalandį ar dvidešimt minučių. Tuo tarpu, į Eišiškes, buvusį rajono centrą, autobusai važiuoja du kartus per dieną ir labai ilgai, – komunikacija visai kitokio lygio. Yra šalčininkiečių, kurie studijuoja ar dirba Vilniuje, bet gyvena Šalčininkuose.

Visa ši patirtis leidžia man asmeniškai visai kitaip vertinti ir tą laiką, kai aš gyvenau Druskininkuose. Žiauriausia yra tai, kad daug dalykų nematome, „pasirenkame“ nematyti. „Pasirenkame“ ne iš piktos valios. Mes kaip tie dzūkai grybautojai, kurie miške nenori matyti šiukšlių: prie šiukšlių visada rasi grybų, nes žmogui šiukšlės miške – nemalonu ir jis tas vietas apeina.

Nuo 1818 m. Šalčininkuose klebonavo kunigas Povilas Hrinaškevičius. 1821 m. lapkričio 2 d. Adomas Mickevičius, viešėdamas pas jį, Šalčininkų kapinėse stebėjo Vėlinių apeigas, o vėliau jas aprašė savo garsiojoje poetinėje dramoje . 2004 m. šalia miesto bažnyčios buvo atidengta memorialinė lenta su užrašu, patvirtinančiu šį faktą. Ar spektaklyje bus minimas Mickevičius?

Turėjome minčių ir kaip, ir kur jį naudoti. Vienu metu buvo atsiradęs noras visą tyrimą pakreipti į „Vėlinių“ pusę ir per „Vėlines“ bandyti „atrakinti“ šią temą ir pasakojimus, kaip nuolat pas Marilką važinėdavo Adomas Mickevičius... Apskritai, Šalčininkuose galima rasti nemažai sąsajų su „Vėlinėmis“. Bet kai pradėjome apie Mickevičių klausinėti paprastų žmonių, pastebėjome, kad jie žino tik patį faktą. Tuo labiau, egzistuoja įvairios versijos: vaikščiojo, nevaikščiojo, kaip dažnai vaikščiojo. Kažkas net pasakodamas apie konkrečią vietą sakė: „Netikėkite, kad jis ten kefyrą gėrė“. Žmonėse atpažinti Mickevičių jau sunku. Man net keista, kad jie tiek mažai jį „išeksploatavę“. Gali būti, kad mūsų spektaklyje atsiras, kai kurios netiesioginės jungtys tarp „Vėlinių“ ir to, ką mes dabar darome.

Jau truputį apie tai užsiminėte, bet vis tik, norėtųsi išgirsti, kuo, Jūsų nuomone, skiriasi mažų miestelių gyvenimas, kuo jie panašūs?

Norėdamas suprasti, aš tą patį dariau su Visaginu, tą patį darau su Šalčininkų medžiaga: bandau grįžti į savo laiką, kai gyvenau Druskininkuose, ir kaip aš supratau tą miestą. Šie apmąstymai man leidžia geriau suprasti, kaip jie supranta savo miestą, leidžia atrasti reikalingus klausimus miesto atpažinimui. Aš net susimąsčiau, ką aš pats šiandien galėčiau papasakoti apie Druskininkus, jeigu kas nors statytų spektaklį. Pastebėjau, kad žmonės, gyvendami mažame miestelyje, bando jį matyti šiek tiek gražesnį, negu jis yra. Tai yra natūralus dalykas. Na, kaip ir lietuviai Lietuvą. Tik kritiniais atvejais mes pradedame burnoti apie valdžią ar pan. Bet iš esmės bandome reprezentuoti, propaguoti gražesnį pasaulį. O taip besielgdamas, praleidi tam tikras temas: gal apie jas nedera kalbėti, gal nepatogu. Ir tuomet kai kurie dalykai pradeda nykti, lyg jų nebūtų. O jie yra.

Vis dažniau pasigirsta nuomonių apie tai, kad laikas atskirti „projektinius“ spektaklius nuo tų, kuriuos menininkai sukuria nepriklausomai nuo įvairiausių pasiūlų. Menininkas jau vien dėl to yra menininkas, nes pats subrandina temą, ją užaugina ir tik vėliau kažkam siūlo. Vis populiarėja „dokumentiniai“ žmonės teatre. Ši socialinių reiškinių tendencija gal ir labai reikalinga visuomenei, bet tai yra ne teatras, o tarytum performatyvios paskaitos ar kažkas panašaus. Ką Jūs apie tai galvojate?

O ką galvoja teatrologai? Juk tai yra natūralus pokytis, kuris iš kažkur atsirado, ir mes patys kol kas ne iki galo suprantame, iš kur ar kodėl. Man atrodo, kad mes pakankamai santūriai bandome „išlipti“ iš tradicinio teatro, jei jį tokiu galima įvardinti. Iš kur visa tai atsirado? Galima bandyti paaiškinti ir iš pragmatinės pusės (patalpų trūkumo, skirtumų tarp vyriausybinio ir nevyriausybinio sektorių, vadybininkų pasiūlų ir pan.), ir iš meninės. Vieni žmonės mėgsta vaidybinį kiną, kiti – dokumentinį ar pan. Negali gi pasakyti, kas yra geriau. Gal susiformavo natūralus poreikis, vien dėl to, kad kūriniai, gimę teatro „dėžėje“, analizuoja atskiras temas, kurios kartais nesusieja su gatve. Galima pasakyti, kad dabar atsirado „juodos dėžutės“ testavimas. Ir dokumentiniame teatre reikia išsiaiškinti, kur yra ribos ar jų nėra.

Į teatrą atėjote iš kino, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisavote spektaklį vaikams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (2016), taip pat „Žalia pievelė“ (2017). Šiandien – „Nežinoma žemė. Šalčia“. Kokius skirtumus tarp kino ir teatro jaučiate šiandien, ar turite prioritetus?

Žinau, kad į kiną tikrai grįšiu. Aš nuolat analizuoju save, galvodamas, koks mano kelias, kur jis veda? Iki šiol skyrėsi visų mano darbų medžiagos, metodai, priemonės. Bet tarp visų darbų randu pakankamai nuosaikų kelią. Kitas dalykas – man patinka lįsti ten, ko aš nežinau, nes tuomet atsiveria daug iki tol nepažintų pasaulių, įvairių knygų keistomis kalbomis. O kas įvyksta, dažniausiai supranti gerokai po kurio laiko.

Šiame spektaklyje vaidina jauniausios aktorių kartos atstovai. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Šie aktoriai dirba ne su savo istorijomis. Vykdant aktorių atranką dar nebuvo aišku, kokių iš tiesų aktorių reikės. Šį kartą be aktorinio meistriškumo pagrindinis dėmuo buvo jų paslankumas. Šiuo atveju reikalingas atviras požiūris, čia nieko teisti negalima. Nebūnant vienu ar kitu žmogumi, negalima jo ir padaryti vienokiu ar kitokiu. Taip elgtis nėra jokios moralinės teisės. Aš abejoju, ar dramaturgas taip gražiai sukurtų žmogaus kalbos autentiką. Vienas iš pagrindinių dalykų, kodėl pasirinkome „verbatim“ formą (verbalinis diskursas, sukonstruojamas iš tikslių frazių, pasakytų kalbantis tam tikra tema – D.Š.). Dabar daugiausiai su aktoriais ir dirbame prie visų autentiškų jaustukų, svarstome, kaip perteikti manieras, kalbines šiukšles, skolinius, vertinius... Mes bandome atkurti tų žmonių atspindžius – atspindžius per garsus.

Kaip manote, dėl ko mažuose miesteliuose iki šiol išliko didžiulis dėmesys meno mokykloms? Šalčininkuose jos nesutalpina visų norinčių. Dar įdomiau: populiariausias – baletas.

Viskas priklauso nuo bendros nuotaikos mieste. Pavyzdžiui, Visagine vaikų užklasinės veiklos užimtumas yra didžiausias Lietuvoje. Jie turi ypač daug būrelių. Net ir suaugusiems yra daug būrelių. Skiriasi net slaviškas požiūris į kultūrą apskritai. Jie labai gerbia visus artistus, savaip aukština teatrą, pripažindami, kad jis kelia dvasią. Druskininkuose taip pat vertina tuos dalykus. Šiame kurorte gyvena daug medikų. Tai pakankamai intelektuali publika, suprantanti ir meno naudą, ir prasmę, suprantanti, dėl ko žmogui reikia plėsti jutimines puses. Nemažai vietinių medikų yra baigę menų mokyklas. Šalčininkuose populiarūs ne tik menai, bet ir sportas. Akivaizdu, kad žmogaus užimtumas yra ir tam tikra prevencija. Užimti vaikus tam, kad jie „nenuslystų“ kažin kur.

Ar tikite prietarais, keistais sutapimais? Panašu, kad jų Šalčininkuose netrūksta.

Aš neneigiu tų dalykų, bet negaliu pasakyti, kad jais vadovaujuosi. Pavyzdžiui, apie Aušros vartų Madoną yra įvairių legendų, kuriomis gali tikėti, netikėti. Aš pats kiekvieną dieną vaikštau pro Aušros vartus. Kartais einu ir praeinu, o kartais einu ir sustoju. O kodėl sustoju, nežinau. Tiesiog sustoju, pasižiūriu ir nueinu.

Važinėjant po Šalčininkų rajoną intriguoja atmosfera, gamta, papildyta unikalia vietinių išmone. Pavyzdžiui, kažkur atokesnėje vietoje šalia kelio pastatytas toks palinkėjimas „S Bogom!“ (Su Dievu!) Pastebėjau, kad čia žmonės religiją mini įvairiuose kontekstuose, daug plačiau. Ją gali paminėti, kalbėdami apie duoną, sakydami: „Parsinešu namo, padėkoju Dievui ir tuomet einu kažką daryti“. Religija visur yra, ji reikalinga. Ir kartu kyla klausimas, ką didelis dėmesys religijai pasako apie pačius žmones?

Linkiu gero spektaklio !

„Nežinoma žemė. Šalčia“ koncepcijos autorius ir režisierius – Jonas Tertelis, dramaturgai – Andrius Jevsejevas ir Eglė Vitkutė, dailininkė – Paulė Bocullaitė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis, šviesos dailininkas – Matas Šimonis, vaidina aktoriai Gailė Butvilaitė, Airida Gudaitė, Laurynas Jurgelis, Miglė Polikevičiūtė, Oskar Vygonovski. Spektaklio rėmėjas – Britų Taryba Lietuvoje, partneriai – Šalčininkų savivaldybė ir Šalčininkų kultūros centras.

Daiva Šabasevičienė