Vilnius – stebuklų, pabaisų ir angelų, aistringų personažų ir šiuolaikinėmis pasakomis bandančių patikėti žmonių miestas. „Aš sakyčiau, kad Vilnius yra labai nepiktas miestas. Su mūsų dvasiomis galima susitarti, susigyventi, rasti bendrą kalbą“, – patikino gidė Gabija Lunevičiūtė, naujo žinojimo apie pažįstamas vietas kviečianti ieškoti klausantis pasakų, kuriose susipina faktai, legendos ir realių žmonių nuo Antakalnio iki Liepkalnio prisiminimai.
Klausytis Vilniaus pasakų kviečiame kovo 24 d. 13 val. M. K. Čiurlionio namuose (Savičiaus g. 11, Vilnius). Aktorės E. Piškinaitės pasakojimai apie stebuklus, raganas, pabaisas, angelus ir nematomus geradarius tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems.
Nelaiminga meilė Antakalnyje
Paraleliniu Vilniumi galima tikėti, galima – ne, bet kai susėdame atsigerti arbatos kavinėje, prie Aušros Vartų, išgirstu pasakojimą apie Bazilijonų bažnyčios kieme vis dar klaidžiojančią ramybės nerandančią moters šmėklą. „Dauguma Vilniaus legendų yra šiurpios, nors apskritai tie pasakojimai labiau ne gąsdinančio, o aiškinančio požymio. Daug pasakų turi tam tikro skaudulio, baisumo – vesdama ekskursijas, pasakoju apie tikrus žmones su vardais, nors pasigilinus atrodo, kad kiekvienoje gatvėje yra labai daug paslaptingumo, ir žmonės per kartų kartas, norėdami tą paslaptingumą išaiškinti, ieškodami, kodėl kažkas įvyko, susikūrė istorijas.
Tai yra kitas, paslėptas Vilniaus būtybių, pasakojimų naratyvas, pasaulis, kuris man pasirodė labai įdomus. Istorinis pasakojimas gražiai susipina su miesto mitologija“, – paaiškino kelerius metus ekskursijas po įvairias miesto vietas vedanti žurnalistė, gidė, savo atradimais pasidalinsianti pasakojimų apie nepažintą miesto gyvenimą renginyje „Stebuklų Vilnius“.
Bene daugiausia stebuklų tiesiai virš galvų jos vedžiojamiems turistams kybo Senamiestyje – ten ir angelai persuktais sparnais, ir bokštai, slepiantys pasakojimus apie burtus, arka, per kurią už rankų susikibę įsimylėjėliai pereina tikėdamiesi amžinos meilės. Tačiau viena gražiausių istorijų, primenanti žinomą Oskaro Vaildo pasaką apie lakštingalą ir rožę, gyvena Antakalnyje, Mildos gatvėje.
Pasakojama, kad kunigaikštis Gediminas Antakalnyje buvo užveisęs sodų ir gėlynų. Juos prižiūrėjęs sodininkas augino vienturtę dukterį Skaistutę, tikrą gražuolę, kritusią į širdį kunigaikščio dvare medžioklinius paukščius globojusiam jaunuoliui Dainiui. Santūrus, gražiai dainuojantis Dainius patiko sodininkui. Tik jo dukters širdies jaunas gerbėjas nesugebėjo laimėti. Puolęs į liūdesį, vaikinas nusiskandino Neryje. Jo pagailo meilės deivei Mildai, pavertė Dainių lakštingala. Kas vakarą toji lakštingala giedojo po Skaistutės langu, kol mergina pajuto savo širdyje meilę. Per vėlai pamilusią ir iš liūdesio nykstančią merginą deivė Milda pavertė rožių krūmu. Rožės už bausmę dėl neatsakytos meilės buvo be žiedų. O toje vietoje, kur stovėjo sodininko namelis, atsirado meilės deivės šventykla.Šis Vilniaus padavimas, ieškoti stebuklų kviečiančios ekskursijų vedlės nuomone, galėjo būti užrašytas XIX amžiuje.
Pasakose žmonės randa atsakymus į sudėtingus dalykus ir jausmus
Žingsniuojančių Senamiesčiu turistų gidė dažnai paprašo įsižiūrėti į Šv. Jonų bažnyčios frontoną – retas kuris būna anksčiau pastebėjęs ten sėdinčius du juodus angelus. Iš tūkstančių ekskursijose dalyvavusių žmonių akis į šias būtybes pakėlęs, o dar ir įžvelgęs, kad jos turi po nusuktą į kitą pusę sparną, yra vos vienas kitas. Persukti sparnai, pasak Vilniuje gimusios ir augusios „Savaitgalio ekskursijų“ įkūrėjos, anksčiau vaizdavo amžinąjį planetų judėjimą.
Miestiečiai netruko prie simbolių aiškinimo pridėti legendos apie Dievo siųstus žmonių rūpesčių ir džiaugsmų skaičiuoti angelus, kuriems ilgas sėdėjimas virš gatvės pabodo. Pasiprašę kitos vietos savo darbams, jie išgirdo turintys surasti patį laimingiausią ir patį nelaimingiausią vilnietį. Tik iš to sumanymo nieko neišėjo: laimingiausiu laikytas miesto valdovas prisipažino, kad laimėjimai, žmonių pagarba ir turtai ramybės neatnešė, o kaip didžiausias nelaimėlis nurašytas valkata, priešingai, buvo visiškai patenkintas turima laisve.
„Labai dažnai per ekskursijas, kai žmonių paklausiu, kas, jų nuomone, yra laimingiausias žmogus mieste, jie įvardija Prezidentę Dalią Grybauskaitę arba buvusį merą Artūrą Zuoką – vadovų poziciją užimančius žmones, – šyptelėjo G. Lunevičiūtė. – Yra ir trumpoji legendos versija, kad angelams reikėjo surasti nelaimingą žmogų, bet kadangi nelaimingų žmonių Vilniuje, kaip mes visi žinome, nėra, teko jiems dar ten pasėdėti.“
Tokios miesto pasakos gali atrodyti vien nerimtas žaidimas, bet legendomis su vaikščiojančiais kartu mielai pasidalijanti gidė ne kartą patyrė, kad jos leidžia tiek vaikui, tiek suaugusiajam išeiti iš sustyguoto gyvenimo, pasiduoti fantazijai.„Pasakose yra daugiau prasmės, nei galima pagalvoti. Jomis paaiškinama labai daug iš pirmo žvilgsnio sudėtingų, pirmo pamąstymo nesuprantamų gyvenimo reiškinių. Pasakose žmonės randa atsakymus į nerimą keliančius klausimus ar pateisina savo pačių sudėtingus jausmus, jos moko, kad gyvenime kova su dideliais sunkumais yra neišvengiama, neatskiriama gyvenimo dalis, bet ryžtas padeda pasiekti pergalę. Ne be reikalo Vilniaus basiliskas apsigyveno mūsų bastėjoje – tada ji buvo virtusi griuvėsiais, šiukšlynu, – kaip ir žmogaus sieloje, kada įsiveisia šiukšlynas, atsiranda visokių pabaisų“, – svarstė ne vien faktus, bet ir ilgesnio apgalvojimo reikalaujančias istorijas kolekcionuojanti gidė.
Pats basiliskas mieste, kurio būtybės nepasižymi nuožmumu, negąsdina nei įspūdingu dydžiu, nei dažnais pasirodymais, o jo baisumas yra gyvybę atimančiame žvilgsnyje. Paskutinį kartą į dienos šviesą jis išlindo tarpukariu, kai laikraštyje „Kurier Wilenski“ studentai paskelbė žinutę apie rastą suakmenėjusį „mezozojaus eros labirintoidų būrio driežą“. Kitą dieną išėjo patikslinimas, kad atradimas buvo viso labo balandžio 1-osios pokštas.
Į realių žmonių sąrašą galima įtraukti ir magiškų paslapčių žinojusį magą Tvardovskį, gyvenusį Vilniuje XVI amžiuje. Slėpiningoms miesto istorijoms priklauso jo ir Žygimanto Augusto bendradarbiavimas – pasakojama, kad šis burtininkais sugebėjo iškviesti mirusios žmonos Barboros Radvilaitės vėlę.
