„Tada buvo toks laikas, kai kūrėme filmą iš kvailo entuziazmo,“ – taip ar panašiai prisimena nepriklausomybės pradžioje kūrę kino žmonės. Laisvė Lietuvai – laisvė minčiai. Naujai saviraiškai, kūrybai. Menai veržėsi iš parodinių erdvių – performansai, akcijos vyko gatvėse. Teatre tuo metu „išsišoko“ studentas Oskaras Koršunovas. Į naujas kino teritorijas su kino kamerom žengė jauni režisieriai Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Audrius Juzėnas, Arturas Jevdokimovas. Naują kino kalbą, kurdamas „Bilietą…“ ir „…krantus smėlėtus“ išbandė ir jau patyręs režisierius Algimantas Puipa.
Tačiau laisvės proveržiai kine (ir mene) priimti ne vienodai entuziastingai. Nemažai kritikų ir Barto „Tris dienas“, ir Juzėno „Rojuje irgi sninga“ lengva ranka nurašė. Tiesa, buvo jaunų kino kritikų, pajutusių filmuose savo kartos atgarsius, ir išdrįsusius aptarti ateities kiną.
Nieko nauja, kad vertintojai neretai turi vytis kūrėjus. Liūdniausia, kad dešimtajame dešimtmetyje „iš kvailo entuziazmo, privačiomis lėšomis remti“ filmai, nebeturėjo rodymo vietos. Visoje Lietuvoje kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami, privatizuojami arba veikė kaip prekybvietės. Kai kurie jų dar mėgino egzistuoti kaip videosalės ir rodė žanrinį antrarūšį amerikietišką kiną. Vilniuje įvykdavo premjera, tačiau po jos naujam filmui vietos repertuare nebeatsirasdavo. (Ką jau kalbėti apie dokumentiką, kuri ir taip buvo laikoma neverta kino teatro ekrano.)
Pagaliau, ne kinas tada buvo galvoje. Lietuvoje atsiradus naujam socialiniam reiškiniui – bedarbystei, teko ieškoti išgyvenimo būdų. Kas vežiojo megztinius iš Lenkijos, varė automobilius iš Vokietijos, kas prekiavo spalvotuoju metalu. Kino salės toliau tuštėjo. Dėkui Dievui, naujos kartos ar naujos kino kalbos lietuvių kino kūrėjų filmai pasirodė įdomūs kitam pasauliui. Stonio „Felix‘as“ už „Neregių žemę“, Barto Didieji prizai už „Tris dienas“ visus kino vertintojus privertė įsižiūrėti į jaunąjį kiną. Ir nors nepalankus (visom prasmėm) buvo nepriklausomybės pradžios laikas, tačiau kinas vis tiek buvo kuriamas.
„Praėjusiais metais ypač padaugėjo priekaištų, kad lietuvių kinas yra tarsi kaukas – lyg ir visi žino, kad jis yra, bet niekas jo nematė. Kritikai skaičiuoja per keturiolika metų lietuvių kino surinktus prizus, tačiau žiūrovams lietuvių kinas dėl įvairių priežasčių nebuvo deramai ir plačiai pristatytas. Dažniausiai apsiribota premjeriniais seansais Vilniuje. Išimtis – Algimanto Puipos „Elzė iš Gilijos“ ir Kristijono Vildžiūno „Nuomos sutartis“. Abu jie sulaukė įvairių miestų žiūrovų dėmesio, tačiau dviejų filmų per maža, norint įrodyti, kad mūsų kinas išties yra visavertis“, – buvo rašoma 2004 m. kovo 5 d. savaitraštyje „7md“, pristatant Lietuvių kino dienų „Trispalvis kinas“ sumanymą. Tais metais kovo ir balandžio mėn. buvo apvažiuota Lietuva ir žiūrovams atiduota kino duoklė už 1990-2004 metus.
Nuo „Trispalvio kino“ maršo praėjus dar keturiolikai metų, „Skalvijos“ kino centre vėl mėginama prisiminti ir priminti, kad Lietuvoje kinas buvo kuriamas visuomet. Renkant filmus paaiškėjo, kad dauguma to laiko kino kūrėjų nežino, kur jų filmai ir, išvis, – ar kur yra: „turėtų gulėti garaže pas…“, „… gal „Lietuvos kine“…“, „… archyve – tikrai ne“, „… aišku tik, kad filmo negatyvas Baltarusijoje“, „… vienintelė kino juosta vis nepargrįžta iš Amerikos“, – tiek to žinojimo apie savus kūrinius. Tačiau didžiausias paradoksas – filmo teisės. „Lietuvos kino studijai“ žlungant, kūrėsi privačios kino kompanijos. Kai kurių „Lietuvos kino studijoje“ kurtų filmų teises perėmė Lietuvos kino centras, kai kurie jų liko beteisiai. Tokie yra ir nebeegzistuojančių kino studijų kūriniai.
Trečias atvejis, kai filmo teisės buvo atiduotos pivačiam žmogui, kuris finansiškai parėmė filmo sukūrimą. Todėl kai kurių filmų pavadinimus žmonės galės pamatyti tik režisieriaus filmografijoje.
Šiuo metu sovietmečio vaidybinio kino restauravimu ir skaitmeninimu jau rūpinasi Lietuvos kino centras, o „Meno avilys“ imasi dokumentikos, užgriebdami ir vieną kitą nepriklausomybės filmą. Kaip dabar ekrane atrodys seniai rodyti, iškapstyti filmai „Ir jis pasakė jums sudie“, „Rojuje irgi sninga“, „Ir ten krantai smėlėti“ – intriga net ir paties jų autoriams. Tačiau, ar atras žiūrovai iš naujo beveik nerodytus filmus – „Vulkanonka. Po Didžiojo kino“ (rež. Giedrė Beinoriūtė), „Dienoraštis“ (rež. Oksana Buraja), „Beveik laimingas“ (rež. Agnė Marcinkevičiūtė), „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“ (rež. Janina Lapinskaitė)? Galbūt šiuo metu į kino sales minias sugena tik tiesmukai patriotinius jausmus sužadinantis kinas ir nuoga komercija? O nepriklausomybės pradžios kino „Nojaus laivas“ ir toliau dreifuos?
Straipsnio autorė Sonata Žalneravičiūtė
Nepriklausomybės kino rinktinės „Nojaus arka“ seansai vyks balandį ir gegužę, kiekvieną antradienį, trečiadienį 19 val. „Skalvijos“ kino centre. Filmus pristatys jų autoriai.
