„Tada buvo toks laikas, kai kūrėme filmą iš kvailo entuziazmo,“ – taip ar panašiai prisimena nepriklausomybės pradžioje kūrę kino žmonės. Laisvė Lietuvai – laisvė minčiai. Naujai saviraiškai, kūrybai. Menai veržėsi iš parodinių erdvių – performansai, akcijos vyko gatvėse. Teatre tuo metu „išsišoko“ studentas Oskaras Koršunovas. Į naujas kino teritorijas su kino kamerom žengė jauni režisieriai Šarūnas Bartas, Audrius Stonys, Audrius Juzėnas, Arturas Jevdokimovas. Naują kino kalbą, kurdamas „Bilietą…“ ir „…krantus smėlėtus“ išbandė ir jau patyręs režisierius Algimantas Puipa.
Tačiau laisvės proveržiai kine (ir mene) priimti ne vienodai entuziastingai. Nemažai kritikų ir Barto „Tris dienas“, ir Juzėno „Rojuje irgi sninga“ lengva ranka nurašė. Tiesa, buvo jaunų kino kritikų, pajutusių filmuose savo kartos atgarsius, ir išdrįsusius aptarti ateities kiną.
Nieko nauja, kad vertintojai neretai turi vytis kūrėjus. Liūdniausia, kad dešimtajame dešimtmetyje „iš kvailo entuziazmo, privačiomis lėšomis remti“ filmai, nebeturėjo rodymo vietos. Visoje Lietuvoje kino teatrai buvo masiškai uždarinėjami, privatizuojami arba veikė kaip prekybvietės. Kai kurie jų dar mėgino egzistuoti kaip videosalės ir rodė žanrinį antrarūšį amerikietišką kiną. Vilniuje įvykdavo premjera, tačiau po jos naujam filmui vietos repertuare nebeatsirasdavo. (Ką jau kalbėti apie dokumentiką, kuri ir taip buvo laikoma neverta kino teatro ekrano.)