Pilkapiai ─ tai raktas į mirusiųjų pasaulį

Pilkapis, Wikipedia nuotr., Beatričė
Pilkapis, Wikipedia nuotr.

Laidojimo apeigos senos kaip pasaulis. Jau pirmykščiai žmonės laidojo mirusiuosius. Esama užuominų, kad jau žiloje senovėje tikėta pomirtiniu gyvenimu. Toks požiūris nėra be pagrindo. Buvo tikimasi, jog velioniai prisikels. Todėl suprantama, kad su velioniu laidojami ir daiktai, jų galėjo prireikti po mirties. Ši tradicija gyvavo Senovėje ir ankstyvaisiais viduramžiais.

Tiltas į kitą pasaulį

Senosiose Šiaurės ir Vakarų Europos religijose gamta, ypač gamtos reiškiniai, atliko svarbų vaidmenį. Medžiai, upės, ežerai, rūku apsitraukusi pieva – viskas turėjo ypatingą reikšmę. Perėjimui į dvasių pasaulį rinktasi daug vietų. Ypač tiko urvai, tai – dieviškų būtybių gyvenamoji vieta. Senovėje žmones siejo ypatingas ryšys su gamta. Todėl nestebina faktas, kad žmonės laidoti gamtoje.

Kuo skiriasi pagoniški ir krikščioniški kapai viduramžiais? Krikščioniai laidodavo žmones bažnyčios pašonėje. Yra ir panašumų – laidojant mirusiuosius, žmonės rinkdavosi dvasinę reikšmę turinčią vietą, taip palengvinant kelionę į pomirtinį gyvenimą.

Senojo pasaulio kapai

Visais laikais ant kapų statyti paminklai. Šiaurės Europoje mirusieji laidoti jau akmens amžiuje, kapą apdėliojant akmenimis arba laidojant pilkapio viduje. Šis ritualas buvo paplitęs ir ankstyvaisiais viduramžiais. Pilkapiai nebuvo vienodi. Romėnų istorikas Tacitas savo veikale „Germania“ aprašė germanus, kurie palaikus degindavo, o pelenus palaidodavo po kalva. Randama ir iš akmenų bei medžio suręstų kapaviečių, kuriose kartu su nesudegintu kūnu palikta daiktų. Be brangių papuošalų, ginklų, namų apyvokos daiktų ir net karo vežimo, archealogai randa paaukotų gyvūnų ir net vergų. Išskirtiniais atvejais kapavietės vidaus sienos puoštos drožiniais ar graviūromis. Buvo tikima, kad po mirties velionis prisikels ir jam prireiks visko, kas praėjusiame gyvenime buvo miela ir brangu. Todėl daiktų kiekis ir vertė turėjo atitikti mirusiojo statusą.

Taip prabangiai laidoti ne tik vyrai. Randama ir žinomų moterų kapų, tiesa, jie neprilygsta vyrų kapams. Kapavietės kalvos skersmuo gali siekti ir 100 m., o aukštis – 10 m.

Garsiausiems vikingų valdovams ir jų žmonoms pilti ypatingų formų pilkapiai. Svarbiausi valstybės veikėjai laidoti kartu su kariniais laivais, vienu vertingiausių turtų. Tokie archealoginiai radiniai kaip anglosaksų valdovo šalmas Anglijoje ir Osebergo laivas Norvegijoje leidžia iš arčiau pažvelgti į laidojimo apeigas. Kartais laivas su vertingu kroviniu pirmiausiai būdavo sudeginamas, o po to užkasamas. Archealoginiai radiniai sutampa su amžininkų danų istoriko Sakso Gramatiko ir arabų poeto Ibn Fadlan šaltiniais.

Prisikėlusių mirusiųjų baimė

Mirtis ir mirimas visada buvo vienas iš dalykų, atnešančių ne tik gedulą, bet ir baimę, ypač mirusiųjų. Krikščionys senuosius pagonių kapus laikė blogio vieta. Ypač bijota kapų dvasių, dar vadintų „draugr“, išvertus iš skandinavų kalbų tai reiškia – kenkėjiška dvasia. Nuo plėšikų šis pramanas neapsaugodavo – daugybė kapų išgrobstyti. Galbūt, tai viena iš priežasčių, kodėl mirusieji deginti kartu su visomis gėrybėmis.

Krikščionybė ir pilkapių gyvavimo pabaiga

Krikščionybės paplitimas lėmė senųjų laidojimo apeigų baigtį. Velioniai puošti tik mirusiojo šalmu ir laidoti greta bažnyčios. Žmonės nustojo tikėti, kad pomirtiniame gyvenime mirusiesiems prireiks žemiškų gėrybių. Nepaisant to, ankstyvaisiais viduramžiais krikščioniškuose kapuose dar kartais randama daiktų. Daroma prielaida, jog senosios tradicijos ne iškart buvo išstumtos, reikėjo pereinamojo laikotarpio iki kol naujos apeigos bus pilnai priimtos.

Iki mūsų laikų išliko įspūdingas kultūros palikimas, kuris, vargu, ar iškeliavo į anapilį. Šis pasaulis jiems nebuvo paskutinė stotelė, o tik naujos kelionės pradžia. Tiek žmonės, tiek bažnyčia tiki pomirtiniu gyvenimu, ši tema išlieka aktuali iki šių dienų.

PILKAPIAI MIRTIS PAGONYS KRIKŠČIONYBĖ
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.