Vilniuje jau repetuoja Jo Strømgren: turėti humoro jausmą ir kvatoti – du skirtingi dalykai

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklio „Durys“ repeticijas pradėjo garsus Norvegijos teatro menininkas Jo Strømgrenas. Jis yra ne tik „Durų“ režisierius – spektakliui kuria pjesę ir choreografiją. Strømgrenas įpratęs dirbti tarpdiscipliniškai, kartais prisideda net prie scenografijos ar kostiumų atsiradimo. Lietuvoje jis puikiai pažįstamas visiems, besidomintiems šiuolaikiniu šokiu ir teatru. Daug prizų pelnęs Jo Strømgrenas yra Nacionalinio Norvegijos baleto asocijuotas choreografas, Norvegijos rašytojų gildijos narys.

Su savo įkurta trupe „Jo Strømgren Kompani“ spektaklius rodė daugiau nei 60 šalių, bet kurti su lietuvių trupe jam yra naujiena. Prieš vieną pirmųjų „Durų“ repeticijų LNDT Mažosios salės fojė režisierius ramiai pasakoja apie tai, kaip atrado Lietuvą, ir atrodo be galo paprastas, tačiau jo humoro jausmą išduoda kelios ekspresyvios mimikos, palydinčios kai kuriuos atsakymus. Iš pradžių įspėjęs, kad į kai kuriuos klausimus gali atsakyti tik „taip“ arba „ne“, interviu metu Jo to niekad nepadarė ir apgalvodamas kiekvieną žodį dalijosi mintinis apie humorą, teatrą bei „Durų“ spektaklį, kurio premjera įvyks spalio 5, 6 d. Anykščiuose ir spalio 10, 11 d. Vilniuje.

Šokėjas, choreografas, režisierius ir dramaturgas. Tiek daug veiklų ir talentų, ko dar lietuviai nežino apie jus?

Pagal apibrėžimą galėčiau būti vadinamas diletantu, nes mano vienintelis išsilavinimas yra baleto studijos ir tai neturiu jokių baigimą patvirtinančių dokumentų, kadangi labai dažnai nelankiau paskaitų. Manau, kad kiekvienas mano kartos žmogus anuomet buvo įsitikinęs, kad reikia įgyti profesiją ir jos laikytis, tapti vienos srities ekspertu. Bet dabar visiškai įprasta keisti savo užsiėmimą porą ar net keletą kartų per gyvenimą.

Aš be visų teatro veiklų, dar turiu nedidelį ūkį Norvegijos kalnuose ir man labai gerai sekasi statybininko darbas. Kai turiu laiko tenai auginu bulves. Tačiau auginti daržoves Norvegijoje sunkoka – daug akmenų, reikia juos išrinkti. Tad kiekvieną kartą kai lankausi Lietuvoje ir pamatau lygų kraštovaizdį, nuostabią dirvą, pagalvoju, kad geriausia ūkį turėti būtent čia. Tai tikriausiai labai netipinė asociacija apie Lietuvą. (šypsosi)

Atsimenu vieną skandinavišką knygą apie gyvenimą, ten rašoma, kad tam, kad išgyventų anksčiau kiekvienas žmogus turėjo išmanyti bent jau septynias profesijas: ūkininko, kalvio, statybininko ir pan. Manau, kad teatras šiais laikais panašus – daug susijusių elementų. Manęs dažnai klausia: bet jūs darote viską, kaip tai? Man tai visiškai natūralu.

O kaip dėl futbolo? Girdėjau, kad tai jūsų mėgstamas žaidimas. Jo įkvėptas sukūrėte spektaklį „A Dance Tribute to the Art of Football“.

Futbolą žaidžiau, kai buvau paauglys. Gyvenau nedideliame miestelyje, tad tebuvo du pasirinkimai – slidinėti žiemą ir žaisti futbolą vasarą. Slidinėjimas ir futbolo žaidimas buvo du paskutiniai dalykai, kuriuos dariau todėl, kad tai darė ir kiti. Dabar darau tai, ką noriu. Ir tai man svarbiausia. Baleto pasirinkimas irgi buvo suvokimas, kad galiu daryti tai, ką AŠ noriu, daugiau niekas to nesirinko. Dar svarsčiau apie rusų filologijos studijas. Jų, beje, tuomet irgi niekas nesvarstė (juokiasi).

Nors šiaip dar jauname amžiuje teko daug keliauti po egzotiškas šalis dėl tėvo darbo, kuris buvo jūrų biologas. Tuo metu pamačiau labai daug skirtingų kraštų ir kultūrų bei suvokiau, kad viskas yra reliatyvu. Tai svarbiausias vaikystės suvokimas. O laikas, kai kaip visi žaidžiau futbolą ir slidinėjau, buvo labai naudingas – tuomet supratau, ką reiškia būti tipiniu vidurinės klasės atstovu.

Lietuvos šokio bendruomenei Jūs puikiai pažįstamas. Čia, galima sakyti, pradėjote karjerą ir per daugiau nei dvidešimt metų parodėte daug savo darbų. Kai devyniasdešimtaisiais visi iš Norvegijos vyko megzti svarbių kontaktų į Briuselį, jūs pasirinkote visai kitą maršrutą – po Sovietų Sąjungos žlugimo bundančias Baltijos šalis. Kodėl?

Į Lietuvą atvykau intuityviai. Nenorėjau daryti to, ką daro visi. Devyniasdešimtaisiais stiprėjo globalizacija, žmonės tapo ciniškais, buvo svarbiausia mada, pinigai, verslas. Man svarbiau buvo naujos draugystės, asmeniniai kontaktai, iš ko galima sukurti istoriją. Vieni iš pirmųjų žmonių, kuriuos sutikau savo veikloje buvo Audronis Imbrasas (tuometinis Lietuvos šokio informacijos centro direktorius – A.P.) ir Viktoras Karpušenkovas (Lietuvos šokio informacijos centro vadybininkas – A.P.). Du siaubingi žmonės ir dabar negaliu jų atsikratyti (šypsosi). Aš jų paklausiau, ar galime bendradarbiauti, jie atsakė: taip, bet mes neturime pinigų. Atsakiau, kad viskas gerai.

Taip viskas ir prasidėjo, o vėliau pamačiau, kad tie žmonės, kurie kadaise keliavo į Berlyną, Briuselį, Niujorką ir tapo žinomais labai greitai, bet dar greičiau buvo pamiršti, juos pakeitė kiti, nes jų užmegzti ryšiai nebuvo stiprūs.

Lietuvoje buvau jau kokia dvidešimt kartų, sunku ir suskaičiuoti kiek čia visko sukurta. Į spektaklius čia susirenka gera publika, kaip sakoma, „čia yra gera rinka“ (šypsosi). Tad esu laimingas, kad tas intuityvus planas pasiteisino ir džiaugiuosi, kad draugystė bei asmeniniai kontaktai yra tai, kas tęsiasi ilgiausiai.

Ar tiesa, kad būtent Audronis Imbrasas pasiūlė jums tapti choreografu?

Nesakyčiau, kad jis man pametėjo idėją... Tačiau, žinoma, pirmaisiais veiklos metais labai svarbu grįžtamasis ryšys. Kokie penki žmonės tuomet norėjo būti tikri, kad tęsiu tai, ką pradėjau, Audronis Imbrasas buvo vienas iš jų. Tiesą sakant jis man nėra pasakęs, kad spektaklis buvo puikus, sakydavo „gerai“ ir tiek. Ir jis visad mane vadindavo siaubingu, tad ir aš jį taip vadinu.

2001 metais Lietuvoje, tuometiniame „Pergalės“ kino teatre (dabar – „Pramogų bankas“) įvyko Jūsų spektaklio „Ten“ premjera. Jame Rytų europiečiai svajoja apie kelionę į Vakarus. Dabar vėl Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – spektaklis apie migraciją, apie duris tarp „čia“ ir „ten“. Ar lietuviai jums rodosi nuolat migruojantys, savo gyvenimu nepatenkinti žmonės?

Šįkart tema yra bendresnė. Ji nesusijusi konkrečiai su Lietuva. Beje, dabar mes Lietuvą laikome didesniosios Skandinavijos dalimi, ne Rytų Europa. Nors žinau, kad yra vis dar manančių, kad tai Rusijos dalis. Pastebėjau, kad kuo labiau į Rytus keliauji, tuo labiau ten gyvenantys žmonės sugeba pamatyti spektakliuose užslėptus dalykus. Taip yra dėl priespaudos metų, kuriuos jiems teko iškęsti, kai buvo apribota kalbos ir kitos laisvės. Tokie žmonės įpratę prie simbolių ir metaforų, visai kitaip nei, tarkim, anglai, kuriems simbolių naudoti neteko. Prieš pusmetį Šveicarijoje mano kurtas spektaklis buvo labai konkretus – apie konkretų miestą ir įvykius, ką tik atspindėtus žiniose bei laikraščiuose. Lietuvoje nematau prasmės daryti tą patį, čia galiu pasitelkti metaforas. Kita vertus, kuo spektaklis universalesnis, tuo daugiau durų gali atsiverti užsienyje. Žmonės sako, kad jei nori būti universalus, turi būti lokalus, bet aš nesutinku.

Ką norite pasakyti šiuo spektakliu, kokia jo pagrindinė idėja ar idėjos?

Tai asociatyvus priminimas apie migraciją, emigraciją. Noriu kalbėti apie esmę, apie tai, kad žmonės niekada nėra šimtu procentų patenkinti savo gyvenimu. Visuomet yra kažkas kitoje pusėje – kaimynas, siena, kartų sienos. Visuomet norisi kažko daugiau ir tai sukuria problemas. Galima tai sieti su Sirija ar Rusija arba su nematoma siena tarp Norvegijos ir Švedijos, Danijos, Baltijos šalių.

Ar tai bus apie baimę? Kol kas nežinau, repeticijos tik prasidėjo. Š iuo spektakliu galima paliesti daug temų. Apie baimę kalbėjome spektaklyje „Ten“, kai žmonės nežinojo ar likti Lietuvoje, ar keliauti į Vakarus. Tai vis dar aktualu. Tą spektaklį rodome 20 metų ir, panašu, dar ilgai rodysime, nes nors nebėra Sovietų Sąjungos, panašūs dalykai vyksta Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

Spektakliui „Durys“ pjesę kūrėte pats. Ar vis dar rašote, ar ji jau baigta?

Šiame spektaklyje būtų kvaila turėti viską iš anksto surašyta. Aš išbandau savo sugalvotus dalykus, pasitikrinu su aktoriais. Sutikau puikią aktorių grupę. Jie taip pat prisideda savo idėjomis. Nematau reikalo primesti savo sumanymus, geriau atsitraukiu ir leidžiu vystytis kolektyvinei kūrybai.

Spektaklyje žiūrovai išvys Rasą Samuolytę, Rimantę Valiukaitę, Rytį Saladžių, Dianą Anevičiūtę, Žygimantę Jakštaitę, Augustę Pociūtę, Ugnę Šiaučiūnaitę ir Mantą Stabačinską. Kokiais kriterijais vadovavotės, atsirinkdamas juos?

Pirmą kartą dirbu su lietuvių komanda. Dažniausiai kuriu su labai įvairiataute grupe, ypač kai statome šokio spektaklį. Mano rekordas – dviejų mėnesių darbas su 21-os tautybės žmonių komanda vienoje studijoje.

Aktorius „Durims“ pasirinkau intuityviai ir kai visus sutikau, pagalvojau, kad man pasisekė, tai malonūs žmonės, nors šiaip aktorių gali būti visokių (juokiasi).

Iš kur Jūs pats paveldėjote humoro jausmą? Tokie sumanymai kaip spektaklyje „Hospital“, kai apleistoje ligoninėje nuobodžiaujančios medicinos seselės sumano žaloti viena kitą ir po to gydyti bei taip „prastumti“ laiką, arba didžiausiai išdavystei prilyginta scena iš spektaklio „The Society“, kai prisiekusių kavos mėgėjų klube randamas panaudotas arbatos pakelis ir visi imasi ieškoti išdaviko, priverčia kvatoti visą salę.

Aš pastebiu dalykus, kurių kiti nevertina ar nepamato. Humoras yra tai, kai išryškini smulkmenas, išdidini jas. Kita vertus, svarbu ir priežastys kodėl žmonės pasitelkia humorą. Vieni gali jį naudoti, kad lengviau parduotų bilietus ir pasiektų pelno, kiti gal tiesiog yra paviršutiniški žmonės, kuriems patinka geri pokštai ir tiek. Mano atveju, visa to, ką darau, pagrindas yra gilus gilus pesimizmas, pasaulis – baisi vieta. Bet reikia iš to išspausti ką galime geriausio.

Pastebėjau, kad šalyje, kur yra socialinių problemų, visai kitoks humoras nei aukščiausiuose sluoksniuose. Jų pokštai nejuokingi. Bedarbiai, kaliniai, žmonės, kovoję dėl išlikimo, praradę vaikus – jie turi visai kitus motyvus juoktis. Šiais laikais mane neramina viskas, kas prisidengia moralumu, nes riboja tai, ką galime daryti teatre ir tai, kas yra humoras. Tikriausiai iš visų šalių, o jų aplankiau per šešiasdešimt, sunkiausia naudoti humorą buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose – ten begalė taisyklių, ko negalima sakyti. Jie tvirtina esą laisvės šalis, ginantys visas laisves, bet iš tiesų ten buvo daugiausiai cenzūros. Ne įstatymų įtvirtintos cenzūros, bet moralinių įsitikinimų, nerašytų visuomenės taisyklių, ko nederėtų sakyti. Tai didelis paradoksas.

Viename interviu lietuviškam portalui sakėte, kad lietuviai santūrūs, nereiškia emocijų, nesikvatoja. O dabar ruošiatės jiems pristatyti komišką spektaklį, ar nebaisu?

Vienas dalykas yra turėti humoro jausmą, o kitas – garsiai juoktis. Rusai daug ir garsiai juokiasi. Arba rėkia, kai nepatinka spektaklis, o lietuviai gal mandagesni. Anksčiau galvojau, kad mano spektakliai nepatinka lietuviams, nes nebūna reakcijų, tačiau pasirodymui pasibaigus pasipila ovacijos, gauni kvietimus atvykti dar kartą, bilietai greitai išperkami, tuomet suvoki, kad tai visgi yra ne apie euforišką spektaklio priėmimą. Amerikiečiai visad sako „aš tave myliu“, o lietuviams tai pasakyti kur kas sunkiau ir tai daug reiškia. Tad suprantu, kai Audronis pasako „buvo visai neblogai“ – tai geras komplimentas. Aš irgi kilęs iš tokio regiono Norvegijoje, kur nesakome, kad reikalai geri, sakome – galėjo būti ir blogiau.

JoStrømgrenas spektaklisDurys dramosteatras repeticija interviu
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Sportas
„Žvaigždė? Aš? Nesąmonė. Tai trukdo sportininkui, – atvirai sako kovotojas Marius Žaromskis. – Bent jau man dėmesys visada trukdydavo. Lietuvoje pastebėjau, kad mane irgi žmonės atpažįsta. Pažiūri, pabaksnoja pirštais ir nueina. Lietuviai kuklūs“. Paskutinį kartą M. Žaromskis gimtinėje kovojo 2008-aisiais, kai „BUSHIDO Hero‘s“ turnyre pirmajame raunde nokautavo lenką Jedrzejų Kubskį. „Tai vyko senokai, tačiau viską prisimenu tarsi tai būtų vykę vakar“, – n...
Įvykiai
Šiandien 13.57 val. Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Vilniuje, Kavarijų ir Žalgirio g. sankirtoje, po sudarytos avarinės situacijos,   staigiai stabdant keleiviniam autobusui salone nukrito ir  susižalojo vyras ir moteris.  Informacija apie įvykį perduota Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stočiai, Vilniaus apskrities vyriausijam policijos komisariatui.
Verslas
Didžiausiame Baltijos šalyse prekybos ir pramogų centre Vilniaus „Akropolyje“ vykdomo atnaujinimo projekto „Akropolis persirengia“ metu jau įvykdyta 70% suplanuotų komercinio ploto atnaujinimo darbų, viena po kitos atidaromos atsinaujinusios parduotuvės. Šią savaitę prekybos ir pramogų centre naujose patalpose atsidaro didžiausia Lietuvoje, naujos koncepcijos „Lindex“, nauja „Denim Dream“, atsinaujinusi „Sterntaler“ parduotuvė ir modernus „Lietuvos pašto“...
Įvykiai
Vilniaus universiteto (VU) Informatikos instituto Kibernetinio saugumo laboratorija balandžio 8 d. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos III kurso kariūnams surengė simuliacinius kibernetinio saugumo mokymus. Kariūnai išbandė VU Informatikos instituto Kibernetinio saugumo laboratorijos sukurtą simuliacinį žaidimą „#ksl.d“ – vyko simuliacinės pratybos (angl. TableTop eXercises TTX) kibernetinio saugumo tema. Pasak šių pratybų organizatoriaus VU In...
Gamta
Š. m. balandžio 27 d. gyventojai kviečiami sodinti mišką – šią dieną visoje Lietuvoje vyks „Nacionalinis miškasodis 2019“. Tai jau kelerius metus iš eilės LR Aplinkos ministerijos ir VĮ Valstybinių miškų urėdijos organizuojama miško sodinimo šventė, įprasminanti bendrą visuomenės ir miškininkų rūpestį mišku ir palikimu ateities kartoms.  „Kviečiu visus gamtos ir miško mylėtojus surasti laiko ir pasodinti medelį. Mūsų šalyje auga gražūs miškai, kuriais didž...
Įvykiai
Tradicine tapusi akcija „Darom“ šįmet mokyklose prasidėjo anksčiau – net 34 Vilniaus ugdymo įstaigos šiandien tvarkosi savo ir miesto aplinką.  Mokyklos ir darželiai kviečiami dalyvauti tik jiems skirtame nuotraukų ir video konkurse „Prieš ir po“. Iš dalyvių laukiama  ne daugiau kaip 5 nuotraukų ar vaizdo siužeto, kuriuose būtų aiškiai užfiksuotos tvarkomos teritorijos vaizdas iki ir po tvarkymosi. Laimėtojus atrinks bei paskelbs konkurso iniciatoriai – na...
Sveikata
Ilgai lauktas pavasaris vis dažniau džiugina mus šiluma ir kviečia mėgautis pirmaisiais saulės spinduliais, tačiau Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto doktorantė, Infekcinių ligų ir dermatovenerologijos klinikos gydytoja Inga Kisielienė perspėja, kad saulė gali būti ne tik maloni, bet ir kenksminga. Vienas svarbiausių odos priežiūros būdų yra apsauga nuo saulės, tačiau ar tikrai žinome, kaip saugotis? Atšilus orams, dermatologai vis garsiau kalb...
Laisvalaikis
Keptas ėriukas, kiaušiniais įdaryti tartai ar džiovintų vaisių pyragai – tai lietuviams vis dar neatrasti Velykų patiekalai, kuriais didžiuojasi įvairios Europos šalys. „Per Velykas dažnas lietuvis ruošia cepelinus, balandėlius, o desertui patiekia šakočius. Ir nors tai yra neatsiejama lietuviškosios virtuvės dalis, šiemet kviečiu pasižvalgyti po kitas Europos šalis ir atrasti kiek kitokią Velykų virtuvę“, – teigia šefas Gian Luca Demarco ir dalinasi įžval...
Įvykiai
Prie Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Vilniuje ketvirtadienį vėl buvo pakabinta karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta. Kontroversiškai dėl veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais vertinamo J. Noreikos atminimo lentą praėjusią savaitę kūju sudaužė Stanislovas Tomas, nesėkmingai siekęs kandidatuoti į Europos Parlamentą. Prie Vrublevskių bibliotekos ketvirtadienio popietę būriavosi keliolika žmonių, apžiūrėję krovininiame aut...