User views view_news rubric_id news_rubric_id 22

Vilniuje jau repetuoja Jo Strømgren: turėti humoro jausmą ir kvatoti – du skirtingi dalykai

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre spektaklio „Durys“ repeticijas pradėjo garsus Norvegijos teatro menininkas Jo Strømgrenas. Jis yra ne tik „Durų“ režisierius – spektakliui kuria pjesę ir choreografiją. Strømgrenas įpratęs dirbti tarpdiscipliniškai, kartais prisideda net prie scenografijos ar kostiumų atsiradimo. Lietuvoje jis puikiai pažįstamas visiems, besidomintiems šiuolaikiniu šokiu ir teatru. Daug prizų pelnęs Jo Strømgrenas yra Nacionalinio Norvegijos baleto asocijuotas choreografas, Norvegijos rašytojų gildijos narys.

Su savo įkurta trupe „Jo Strømgren Kompani“ spektaklius rodė daugiau nei 60 šalių, bet kurti su lietuvių trupe jam yra naujiena. Prieš vieną pirmųjų „Durų“ repeticijų LNDT Mažosios salės fojė režisierius ramiai pasakoja apie tai, kaip atrado Lietuvą, ir atrodo be galo paprastas, tačiau jo humoro jausmą išduoda kelios ekspresyvios mimikos, palydinčios kai kuriuos atsakymus. Iš pradžių įspėjęs, kad į kai kuriuos klausimus gali atsakyti tik „taip“ arba „ne“, interviu metu Jo to niekad nepadarė ir apgalvodamas kiekvieną žodį dalijosi mintinis apie humorą, teatrą bei „Durų“ spektaklį, kurio premjera įvyks spalio 5, 6 d. Anykščiuose ir spalio 10, 11 d. Vilniuje.

Šokėjas, choreografas, režisierius ir dramaturgas. Tiek daug veiklų ir talentų, ko dar lietuviai nežino apie jus?

Pagal apibrėžimą galėčiau būti vadinamas diletantu, nes mano vienintelis išsilavinimas yra baleto studijos ir tai neturiu jokių baigimą patvirtinančių dokumentų, kadangi labai dažnai nelankiau paskaitų. Manau, kad kiekvienas mano kartos žmogus anuomet buvo įsitikinęs, kad reikia įgyti profesiją ir jos laikytis, tapti vienos srities ekspertu. Bet dabar visiškai įprasta keisti savo užsiėmimą porą ar net keletą kartų per gyvenimą.

Aš be visų teatro veiklų, dar turiu nedidelį ūkį Norvegijos kalnuose ir man labai gerai sekasi statybininko darbas. Kai turiu laiko tenai auginu bulves. Tačiau auginti daržoves Norvegijoje sunkoka – daug akmenų, reikia juos išrinkti. Tad kiekvieną kartą kai lankausi Lietuvoje ir pamatau lygų kraštovaizdį, nuostabią dirvą, pagalvoju, kad geriausia ūkį turėti būtent čia. Tai tikriausiai labai netipinė asociacija apie Lietuvą. (šypsosi)

Atsimenu vieną skandinavišką knygą apie gyvenimą, ten rašoma, kad tam, kad išgyventų anksčiau kiekvienas žmogus turėjo išmanyti bent jau septynias profesijas: ūkininko, kalvio, statybininko ir pan. Manau, kad teatras šiais laikais panašus – daug susijusių elementų. Manęs dažnai klausia: bet jūs darote viską, kaip tai? Man tai visiškai natūralu.

O kaip dėl futbolo? Girdėjau, kad tai jūsų mėgstamas žaidimas. Jo įkvėptas sukūrėte spektaklį „A Dance Tribute to the Art of Football“.

Futbolą žaidžiau, kai buvau paauglys. Gyvenau nedideliame miestelyje, tad tebuvo du pasirinkimai – slidinėti žiemą ir žaisti futbolą vasarą. Slidinėjimas ir futbolo žaidimas buvo du paskutiniai dalykai, kuriuos dariau todėl, kad tai darė ir kiti. Dabar darau tai, ką noriu. Ir tai man svarbiausia. Baleto pasirinkimas irgi buvo suvokimas, kad galiu daryti tai, ką AŠ noriu, daugiau niekas to nesirinko. Dar svarsčiau apie rusų filologijos studijas. Jų, beje, tuomet irgi niekas nesvarstė (juokiasi).

Nors šiaip dar jauname amžiuje teko daug keliauti po egzotiškas šalis dėl tėvo darbo, kuris buvo jūrų biologas. Tuo metu pamačiau labai daug skirtingų kraštų ir kultūrų bei suvokiau, kad viskas yra reliatyvu. Tai svarbiausias vaikystės suvokimas. O laikas, kai kaip visi žaidžiau futbolą ir slidinėjau, buvo labai naudingas – tuomet supratau, ką reiškia būti tipiniu vidurinės klasės atstovu.

Lietuvos šokio bendruomenei Jūs puikiai pažįstamas. Čia, galima sakyti, pradėjote karjerą ir per daugiau nei dvidešimt metų parodėte daug savo darbų. Kai devyniasdešimtaisiais visi iš Norvegijos vyko megzti svarbių kontaktų į Briuselį, jūs pasirinkote visai kitą maršrutą – po Sovietų Sąjungos žlugimo bundančias Baltijos šalis. Kodėl?

Į Lietuvą atvykau intuityviai. Nenorėjau daryti to, ką daro visi. Devyniasdešimtaisiais stiprėjo globalizacija, žmonės tapo ciniškais, buvo svarbiausia mada, pinigai, verslas. Man svarbiau buvo naujos draugystės, asmeniniai kontaktai, iš ko galima sukurti istoriją. Vieni iš pirmųjų žmonių, kuriuos sutikau savo veikloje buvo Audronis Imbrasas (tuometinis Lietuvos šokio informacijos centro direktorius – A.P.) ir Viktoras Karpušenkovas (Lietuvos šokio informacijos centro vadybininkas – A.P.). Du siaubingi žmonės ir dabar negaliu jų atsikratyti (šypsosi). Aš jų paklausiau, ar galime bendradarbiauti, jie atsakė: taip, bet mes neturime pinigų. Atsakiau, kad viskas gerai.

Taip viskas ir prasidėjo, o vėliau pamačiau, kad tie žmonės, kurie kadaise keliavo į Berlyną, Briuselį, Niujorką ir tapo žinomais labai greitai, bet dar greičiau buvo pamiršti, juos pakeitė kiti, nes jų užmegzti ryšiai nebuvo stiprūs.

Lietuvoje buvau jau kokia dvidešimt kartų, sunku ir suskaičiuoti kiek čia visko sukurta. Į spektaklius čia susirenka gera publika, kaip sakoma, „čia yra gera rinka“ (šypsosi). Tad esu laimingas, kad tas intuityvus planas pasiteisino ir džiaugiuosi, kad draugystė bei asmeniniai kontaktai yra tai, kas tęsiasi ilgiausiai.

Ar tiesa, kad būtent Audronis Imbrasas pasiūlė jums tapti choreografu?

Nesakyčiau, kad jis man pametėjo idėją... Tačiau, žinoma, pirmaisiais veiklos metais labai svarbu grįžtamasis ryšys. Kokie penki žmonės tuomet norėjo būti tikri, kad tęsiu tai, ką pradėjau, Audronis Imbrasas buvo vienas iš jų. Tiesą sakant jis man nėra pasakęs, kad spektaklis buvo puikus, sakydavo „gerai“ ir tiek. Ir jis visad mane vadindavo siaubingu, tad ir aš jį taip vadinu.

2001 metais Lietuvoje, tuometiniame „Pergalės“ kino teatre (dabar – „Pramogų bankas“) įvyko Jūsų spektaklio „Ten“ premjera. Jame Rytų europiečiai svajoja apie kelionę į Vakarus. Dabar vėl Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – spektaklis apie migraciją, apie duris tarp „čia“ ir „ten“. Ar lietuviai jums rodosi nuolat migruojantys, savo gyvenimu nepatenkinti žmonės?

Šįkart tema yra bendresnė. Ji nesusijusi konkrečiai su Lietuva. Beje, dabar mes Lietuvą laikome didesniosios Skandinavijos dalimi, ne Rytų Europa. Nors žinau, kad yra vis dar manančių, kad tai Rusijos dalis. Pastebėjau, kad kuo labiau į Rytus keliauji, tuo labiau ten gyvenantys žmonės sugeba pamatyti spektakliuose užslėptus dalykus. Taip yra dėl priespaudos metų, kuriuos jiems teko iškęsti, kai buvo apribota kalbos ir kitos laisvės. Tokie žmonės įpratę prie simbolių ir metaforų, visai kitaip nei, tarkim, anglai, kuriems simbolių naudoti neteko. Prieš pusmetį Šveicarijoje mano kurtas spektaklis buvo labai konkretus – apie konkretų miestą ir įvykius, ką tik atspindėtus žiniose bei laikraščiuose. Lietuvoje nematau prasmės daryti tą patį, čia galiu pasitelkti metaforas. Kita vertus, kuo spektaklis universalesnis, tuo daugiau durų gali atsiverti užsienyje. Žmonės sako, kad jei nori būti universalus, turi būti lokalus, bet aš nesutinku.

Ką norite pasakyti šiuo spektakliu, kokia jo pagrindinė idėja ar idėjos?

Tai asociatyvus priminimas apie migraciją, emigraciją. Noriu kalbėti apie esmę, apie tai, kad žmonės niekada nėra šimtu procentų patenkinti savo gyvenimu. Visuomet yra kažkas kitoje pusėje – kaimynas, siena, kartų sienos. Visuomet norisi kažko daugiau ir tai sukuria problemas. Galima tai sieti su Sirija ar Rusija arba su nematoma siena tarp Norvegijos ir Švedijos, Danijos, Baltijos šalių.

Ar tai bus apie baimę? Kol kas nežinau, repeticijos tik prasidėjo. Š iuo spektakliu galima paliesti daug temų. Apie baimę kalbėjome spektaklyje „Ten“, kai žmonės nežinojo ar likti Lietuvoje, ar keliauti į Vakarus. Tai vis dar aktualu. Tą spektaklį rodome 20 metų ir, panašu, dar ilgai rodysime, nes nors nebėra Sovietų Sąjungos, panašūs dalykai vyksta Afrikoje ir Viduriniuose Rytuose.

Spektakliui „Durys“ pjesę kūrėte pats. Ar vis dar rašote, ar ji jau baigta?

Šiame spektaklyje būtų kvaila turėti viską iš anksto surašyta. Aš išbandau savo sugalvotus dalykus, pasitikrinu su aktoriais. Sutikau puikią aktorių grupę. Jie taip pat prisideda savo idėjomis. Nematau reikalo primesti savo sumanymus, geriau atsitraukiu ir leidžiu vystytis kolektyvinei kūrybai.

Spektaklyje žiūrovai išvys Rasą Samuolytę, Rimantę Valiukaitę, Rytį Saladžių, Dianą Anevičiūtę, Žygimantę Jakštaitę, Augustę Pociūtę, Ugnę Šiaučiūnaitę ir Mantą Stabačinską. Kokiais kriterijais vadovavotės, atsirinkdamas juos?

Pirmą kartą dirbu su lietuvių komanda. Dažniausiai kuriu su labai įvairiataute grupe, ypač kai statome šokio spektaklį. Mano rekordas – dviejų mėnesių darbas su 21-os tautybės žmonių komanda vienoje studijoje.

Aktorius „Durims“ pasirinkau intuityviai ir kai visus sutikau, pagalvojau, kad man pasisekė, tai malonūs žmonės, nors šiaip aktorių gali būti visokių (juokiasi).

Iš kur Jūs pats paveldėjote humoro jausmą? Tokie sumanymai kaip spektaklyje „Hospital“, kai apleistoje ligoninėje nuobodžiaujančios medicinos seselės sumano žaloti viena kitą ir po to gydyti bei taip „prastumti“ laiką, arba didžiausiai išdavystei prilyginta scena iš spektaklio „The Society“, kai prisiekusių kavos mėgėjų klube randamas panaudotas arbatos pakelis ir visi imasi ieškoti išdaviko, priverčia kvatoti visą salę.

Aš pastebiu dalykus, kurių kiti nevertina ar nepamato. Humoras yra tai, kai išryškini smulkmenas, išdidini jas. Kita vertus, svarbu ir priežastys kodėl žmonės pasitelkia humorą. Vieni gali jį naudoti, kad lengviau parduotų bilietus ir pasiektų pelno, kiti gal tiesiog yra paviršutiniški žmonės, kuriems patinka geri pokštai ir tiek. Mano atveju, visa to, ką darau, pagrindas yra gilus gilus pesimizmas, pasaulis – baisi vieta. Bet reikia iš to išspausti ką galime geriausio.

Pastebėjau, kad šalyje, kur yra socialinių problemų, visai kitoks humoras nei aukščiausiuose sluoksniuose. Jų pokštai nejuokingi. Bedarbiai, kaliniai, žmonės, kovoję dėl išlikimo, praradę vaikus – jie turi visai kitus motyvus juoktis. Šiais laikais mane neramina viskas, kas prisidengia moralumu, nes riboja tai, ką galime daryti teatre ir tai, kas yra humoras. Tikriausiai iš visų šalių, o jų aplankiau per šešiasdešimt, sunkiausia naudoti humorą buvo Jungtinėse Amerikos Valstijose – ten begalė taisyklių, ko negalima sakyti. Jie tvirtina esą laisvės šalis, ginantys visas laisves, bet iš tiesų ten buvo daugiausiai cenzūros. Ne įstatymų įtvirtintos cenzūros, bet moralinių įsitikinimų, nerašytų visuomenės taisyklių, ko nederėtų sakyti. Tai didelis paradoksas.

Viename interviu lietuviškam portalui sakėte, kad lietuviai santūrūs, nereiškia emocijų, nesikvatoja. O dabar ruošiatės jiems pristatyti komišką spektaklį, ar nebaisu?

Vienas dalykas yra turėti humoro jausmą, o kitas – garsiai juoktis. Rusai daug ir garsiai juokiasi. Arba rėkia, kai nepatinka spektaklis, o lietuviai gal mandagesni. Anksčiau galvojau, kad mano spektakliai nepatinka lietuviams, nes nebūna reakcijų, tačiau pasirodymui pasibaigus pasipila ovacijos, gauni kvietimus atvykti dar kartą, bilietai greitai išperkami, tuomet suvoki, kad tai visgi yra ne apie euforišką spektaklio priėmimą. Amerikiečiai visad sako „aš tave myliu“, o lietuviams tai pasakyti kur kas sunkiau ir tai daug reiškia. Tad suprantu, kai Audronis pasako „buvo visai neblogai“ – tai geras komplimentas. Aš irgi kilęs iš tokio regiono Norvegijoje, kur nesakome, kad reikalai geri, sakome – galėjo būti ir blogiau.

JoStrømgrenas spektaklisDurys dramosteatras repeticija interviu
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Sportas
Vilniaus „Žalgirio“ vadovai surado dar vieną trūkstamą detalę komandos komplektacijos dėlionėje. Sostinės klubas pasirašė sutartį su saugu iš Ispanijos Pau Moreriu. 23 metų P. Moreris kilęs iš Katalonijos ir futbolo pagrindų mokėsi šio regiono komandose, tarp jų ir FC „Barcelona“ bei „Espanyol“, taip pat žaidė Anglijos „Premier“ lygos klubo „Swansea“ jaunimo ekipoje. Pastaruosius ketverius metus jis rungtyniavo Norvegijos pirmenybėse „Sandefjord“ gretose. ...
Laisvalaikis
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai – buvusi Vilniaus žemutinės pilies komplekso dalis. 1801 m. caro valdžios nugriautų Žemutinės pilies rūmų atkūrimo idėja gimė apie 1987 m. Tuomet pradėti kompleksiniai moksliniai buvusių rūmų tyrimai. Siekiant gauti visuomenės paramą, rezidencinis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pastatas pavadintas – Valdovų rūmų vardu. 1994 m. buvo paskelbtas Valdovų rūmų atkūrimo koncepcijos konkursas. 2002 m. pradėti rūmų atkūrimo dar...
Įvykiai
„Aš nemėgstu atrakcionų. Aš juose labai lengvai apsiverkiu, apsivemiu, suprakaituoju. Supratimas, kad tai tokia paradoksali situacija, kai esu taip šalia šio reiškinio ir palaikau kritišką distanciją su juo, mane privertė tyrinėti atrakcionus pirmiausia filosofiniu požiūriu, kol nutariau savo meninius tyrinėjimus paversti kūnu – pradėjau kurti įvairiausius atrakcionus, kaip savotiškus minties eksperimentus“, – sako Londono karališkojo menų koledžo doktoran...
Įvykiai
Vienas unikaliausių Europoje Vilniaus senamiestis atveria savo paslaptingus uždarus kiemelius smalsiems ir besidomintiems istorija lankytojams. Sostinės meras Remigijus Šimašius neseniai laiškais pakvietė Senamiesčio gyventojus tapti savo miesto ambasadoriais – atverti uždarus, savitą istoriją pasakojančius kiemelius miesto svečiams ir vilniečiams. Kiemeliuose slypi kelių amžių mūrų, miesto vartų liekanos ir kiti lobiai. Iniciatyva atverti kiemelius idėja...
Visus lietuvių kalbos mylėtojus kovo 8 d. 11 val. kviečiame rašyti jau 12-ąjį Nacionalinį diktantą. Sostinėje savo lietuvių kalbos žinias bus galima pasitikrinti miesto savivaldybėje ir 6 ugdymo įstaigose. Nacionalinio diktanto organizatoriai ir projekto partneriai diktanto rašymą organizuoja visoje Lietuvoje. Diktantą bus galima rašyti Vilniaus miesto savivaldybėje Tarybos salėje (Konstitucijos pr. 3, II aukštas) bei keliose Vilniaus miesto bendrojo ugdym...
Įvykiai
Naujai suremontuotų ir šiuolaikiškai įrengtų patalpų atidarymas Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultete virto tikra švente bendruomenei. Administracijos darbuotojai, dėstytojai, studentai, darbus atlikę rangovai ir kiti susirinkę svečiai nuoširdžiai džiaugėsi reikšmingais infrastruktūros pokyčiais. „Tai puiki dovana visam Vilniaus universitetui artėjančio 440 metų jubiliejaus proga“, – teigė dekanas prof. Algirdas Utkus. 2018 m. atlikus iš Chemijos...
Gamta
Penktadienį nebus šilta, orus lems anticiklonas, kuris naktį atneš dviženklę minusinę temperatūrą. Tačiau jau šeštadienio dieną temperatūra pradės sparčiau kilti.  Penktadienį orus lems anticiklonas, Lietuva liks šaltojoje jo pusėje, tad nebus šilta. Diena bus saulėta ir giedra, plonų debesų pasitaikys tik vietomis, kritulių nenumatoma, kai kur išsilaikys plikledis. Temperatūra dieną svyruos nuo 0 iki 4 laipsnių šalčio, pūs vidutinio stiprumo šiaurinių kry...
Įvykiai
Vilniaus miesto savivaldybės įmonė Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) nuo kovo 1 d. klientus aptarnaus moderniose patalpose, kurios įrengtos naujame verslo centre (Spaudos g. 6). Naują pastatą, esantį Viršuliškių ir Pilaitės mikrorajonų sankirtoje, VŠT pasirinko atsižvelgdama į patogias susisiekimo sąlygas ir galimybę gyventojams vienoje miesto vietoje susitvarkyti įvairius klausimus, susijusius su komunalinėmis paslaugomis. Į šį pastatą perskels ir dalis kitų...
Įvykiai
Vilniaus miesto savivaldybė praneša, kad dėl AB „Amber Grid“ vykdomų įrangos darbų penktadienį aplinkos ore jausis odoranto (specifinis kvapiųjų medžiagų) kvapas. Odorantas – tai medžiaga, suteikianti bekvapėms kurui naudojamoms nuodingosioms dujoms savitą kvapą, vartojama, norint užtikrinti saugumą, teigiama žodyne. Taip pat ši medžiaga naudojama patalpų orui gaivinti. Kvapas sveikatai nepavojingas.