Neįmanoma nepastebėti geltono pėsčiųjų tilto Karoliniškėse, o ant jo – kelių dešimčių spalvingų kaklaraiščių. Pirmieji kaklaraiščiai ant tilto buvo užrišti 2015-ųjų balandį. Sumanymo autorius Julius Žėkas sakė, kad per porą metų pasitaikė ne vienas atvejis, kai kaklaraiščių kažkas nukniaukdavo. Kelis jų apdegino vandalai. Tačiau kiekvieną kartą eidamas tiltu J.Žėkas pastebi vis naujų kaklaraiščių. Kas juos atneša ir užriša – nežinia. Kai kurie kaklaraiščiai buvo madingi prieš dešimtmetį, kiti – visiškai nauji. Vis dėlto regis, kad dauguma jų čia atkeliavo po spintų tvarkymo.
J.Žėko manymu, svarbiausia yra tai, kad kiekvienas gyventojas gali įnešti indėlį į savotišką tilto gyvenimą. Pririšus tris pirmuosius kaklaraiščius, ant tilto buvo paliktas laiškas, paaiškinantis šį sumanymą. Laiške buvo rašoma, kad kaklaraiščių rišimo nereikia sieti su jokia religine švente. Tiesiog keli vietos gyventojai šitaip įprasmino idėją gyventi gražiau. Anot J.Žėko, svarbu ir tai, kad pats tiltas dabar dėl to yra tarsi gyvas. „Šis dinamiškumo aspektas, galima sakyti, dar geriau atspindi tarpinę statinio būseną tarp miesto ir miško. Tiltas – tarsi Letos upė, iš kurios atsigerdavusios sielos, anot graikų mitologijos, pamiršdavo savo praėjusius gyvenimus“, – svarstė vilnietis.
