Vilniuje vyko "Dzūkų kalendoraus" pristatymas

Per dzūkiško kalendoriaus pristatymą – ir gilių kovos iš šimtamečio ąžuolo kaštavimas

 Žodžiai, tariami vien originalia dzūkiška tarme. Dzūkų dainos. Šmaikštūs pokalbiai apie iš šio smėlingojo šilų krašto kilusias garsenybes. Gilių kovoskaštavimas. Dzūkuojantis renginys, skirtas pristatyti asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ išleistą 2019 metų „Dzūkų kalendorų“, vyko sostinėje, modernioje M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos salėje, tačiau jo atmosfera pametė laiką ir nukėlė į Dzūkijos gilumą.

 Jos mylėtojai priminė: ir šiandien spausdintinis kalendorius gali būti vertinga, jauki namų ar darbo aplinkos puošmena, ypač – jei jame galima ne tik sekti lekiantį laiką bei svarbias datas, bet ir gėrėtis regiono charakterį išryškinančia tarme bei grožį atskleidžiančių vietovių patigrapijomis ar portretinėmis asmenybių nuotraukomis, dar ir rasti gardžių gėrimų receptų.

Greta vaizdų ir posakių – idėjos stalui

 Kiekvieną stalinio, pastatomo „Dzūkų kalendoraus“ mėnesį „atverčia“ praeitą šimtmetį menantys Dzūkijos miestelių ir kaimų fragmentai, tarp jų – Merkinės turgaus aikštės, Punios piliakalnio, Punsko, Seinų kunigų seminarijos senovinės nuotraukos. Nostalgija dvelkiančias fotografijas, kurių leidinio rengėjai ieškojo muziejuose, lydi linksmi dzūkiški posakiai, kaip antai „Visur gerai, ale kur mes su šiknu, tį botagas su mazgais“ arba „visų dancys balci, bet nežinia, kas už dantų“.

 Sieninis, pakabinamas kalendorius skirtas žymiausiems dzūkams: Vincui Krėvei-Mickevičiui, Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Sigitui Gedai, Veronikai Povilionienei ir kitoms ankstesnių laikų bei šių dienų garsenybėms.

 Keturių kalendoriaus nuotraukų autorius – fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Kiekvieno mėnesio lapą puošia ir šmaikštūs, kai kurie, kaip dzūkai pasakytų, net apyšvankiai dzūkiški frazeologizmai. Taip pat aprašyti dzūkų gėrimų, pavyzdžiui, bruknių ar džiovintų mėlynių giros, sulos, gaminimo būdai.

 Vienu jų – gilių kava – renginio svečius vaišino kalendoriui autentiškų receptų parūpinusi etnologė Nijolė Marcinkevičienė. Pasitelkusi dzūkišką tarmę, ji visus kvietė pakaštavoti gilių kovos iš šimtamečio ąžuolo, kurią ruošė taip, kaip šį gėrimą ruošdavo močiutė.

Neuniforminis dzūkavimas

 Renginį vedė poetas Rimvydas Stankevičius drauge su kalendoriaus sudarytoju Juozu Žitkausku.  „Kodėl kalendorius man toks svarbus? Nes jame yra tai, kuo galiu didžiuotis. Tai mūsų pačių vidus – mūsų tarmės, kurių mums gali pavydėti net didžiosios ES šalys, kur tos tarmės jau seniai išnykusios“, – papokštavęs ir rimtai kalbėjo R. Stankevičius.

J. Žitkauskas džiaugėsi, jog „Dzūkų kalendoraus“ leidiniai užpildyti vien dzūkiška kalba, išskyrus „kalendorų išlaic pamačinusio“ rėmėjo pavadinimą. Kalbininkė, dr. Asta Leskauskaitė, kalendoriui pririnkusi dzūkiškų posakių, priminė, kad dzūkai neturi savo šnektų rašytinių taisyklių. „Stengėmės, kad dzūkiška tarmė kalendoriuje skambėtų kuo tiksliau ir gražiau. Joje yra daug kietų priebalsių, čiudnų formų. Bet ji – nevienoda. Gal ir gerai, kad mes, dzūkai, vieni kitiems čiudni“, – dzūkiškos tarmės margumą pabrėžė A. Leskauskaitė. Ji atkreipė dėmesį, kad „Dzūkų kalendoruje“ pateikti originalūs frazeologizmai, tokie – įdomesni už „uniforminius“, bendrinės kalbos tekstus ir todėl labiau žadina vaizduotę.

 Vaizduotę renginio metu žadino ir ištraukos iš dzūkų laiškų bei pasakojimų, taip pat dzūkiškos dainos. Jas atliko Eišiškių Stanislovo Rapolionio, Merkinės Vinco Krėvės, Seirijų Antano Žmuidzinavičiaus, Veisiejų Sigito Gedos gimnazijų mokytojos ir moksleivės.

 Renginyje planavo pasirodyti ir dzūkiškų dainų ambasadorė Lietuvoje bei lietuvių liaudies dainų ambasadorė pasaulyje – V. Povilionienė. Tačiau „Dzūkų kalendoraus“ Vilniuje pristatymo data sutapo su dainininkės gimimo diena. J. Žitkauskas paskambino V. Povilionienę pasveikinti su asmenine švente, o ji, paėjusi toliau nuo svečių šurmulio, per telefoną Dzūkijos mylėtojams perdavė linkėjimus ir atliko dzūkų liaudies dainą.