Didesnis išrankumas kokybei, aukštesni reikalavimai aplinkai ir naujas požiūris į bendrąsias erdves, lenkdami pirštus pagrindinius pokyčius, išryškėjusius Vilniuje per paskutinį dešimtmetį, vardija nekilnojamojo turto ir architektūros specialistai. Prieš dešimt metų šalį supurčiusi finansų krizė visus rinkos dalyvius privertė stabtelėti ir pergalvoti prioritetus. Juos perdėliojo ir būsto pirkėjai.
„Šiuolaikiniai naujakuriai yra labiau reiklūs. Jie nepasitenkina vien keturiomis sienomis ir raktais nuo durų. Šių dienų naujų būstų pirkėjams tiek pat svarbi gerai sutvarkyta gyvenamoji infrastruktūra, patogus susisiekimas ir daugybės kasdienius poreikius tenkinančių verslų buvimas aplinkui – jie vertina visumą“, – pastebi vienos didžiausių Lietuvoje erdves gyvenimui, verslui ir poilsiui kuriančios bendrovės „Darnu Group“ pardavimų direktorius Mantas Umbrasas.
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkės Rūtos Leitanaitės teigimu, pasikeitęs gyventojų mentalitetas padiktavo kryptį ir verslui. Dabar dažniau statomi originalesni, modernių sprendimų pareikalaujantys pastatai, o stiprėjantis gyventojų bendruomeninių erdvių poreikis verčia vietas automobiliams kiemuose keisti į plotus vaikų sūpynėms ar poilsio infrastruktūrai. Svarbia sąlyga tapo ir pastebimai išaugę naujo būsto besidairančiųjų kokybės reikalavimai.
„Krizės sustojimo laikotarpis pasitarnavo apmąstymams tiek architektams, tiek investuotojams, tiek pačiai visuomenei“, – pokyčių ištakas pastebi R. Leitanaitė.
Žvilgsnis plačiau
Kaip teigia architektas Algirdas Kaušpėdas, per pastaruosius kelioliką metų gyvenamosios paskirties pastatų kokybė pasikeitė iš esmės.
„Atsirado žaisminga architektūra, inovatyvios konstrukcijos, energiją tausojantys inžineriniai sprendimai, patogios ir erdvios automobilių saugyklos, užtikrinta pastatų izoliacija, įgyvendinti žmonių su negalia projektavimo reikalavimai“, – vardija žinomas specialistas.
R. Leitanaitės teigimu, bendras tendencijas galima pastebėti tiek kalbant apie naujas statybas Vilniaus centre, tiek apie taip vadinamus „miegamuosius rajonus“. Tik LAS pirmininkė sako, kad šis žodžių junginys jau atgyvenęs.
„Miegamieji rajonai – frazė, labiau tinkanti sovietmečio monofunkcinių zonų architektūrai, kai atskiras rajonas turėdavo savo specifinę paskirtį: viename – tik pramonė, kitame – tik kultūra ir laisvalaikis, o trečiame – miegamieji kvartalai, kur žmonės grįš tik pamiegoti. Šiuolaikiniuose miestuose, kaip Vilniuje, planuojamos daugiafunkcinės zonos. Tai reiškia, kad teritorijos, kuriose pavyzdžiui yra planuojami biurai, neturi tapti tuščios ir vaiduokliškos po penktos valandos“, – sako R. Leitanaitė.
M. Umbrasas pastebi, kad vadovaudamiesi šia kryptimi nekilnojamojo turto vystytojai statydami naujus namus žvelgia gerokai plačiau nei prieš dešimtmetį.
„Naujus butus perkantys gyventojai tikisi ne tik kokybiškai įrengtos gyvenamosios infrastruktūros, bet ir kelia platesnius reikalavimus aplinkai: ar bus šalia svarbiausių produktų parduotuvė, ar bus kirpykla, ar turėsiu kur išgerti rytinės kavos nevažiuodamas į miesto centrą. Visa tai turi numatyti vystytojas“, – skaičiuoja specialistas.
Anot A. Kaušpėdo, puikiu šių pokyčių pavyzdžiu gali tarnauti bedrovės „Darnu Group“ ką tik baigtas plėtoti „Antakalnio terasų“ gyvenamasis kompleksas.
„Čia įvykdyta didelio mąsto urbanistinė konversija ir vietoje buvusių Lietuvos kino studijos gamybinių pastatų išplėtota moderni gyvenvietė. Kompleksas darniai integruotas į esamą vertingą gamtinę aplinką, vienoje vietoje numatytos parduotuvės, restoranai, paslaugų centras. Šalia esančiame pušyne įrengtas skulptūrų parkas“, – dėsto architektas.
R. Leitanaitė akcentuoja, jog palyginus su ankstesniais laikais, šiuolaikiniams projektams vystytojai ieško daugiau unikalių detalių, stengiasi labiau išsiskirti iš bendros pasiūlos.
„Vilnius pasirinko tapti kompaktišku miestu, t.y. – sukurti patrauklių funkcijų miesto vidinėje struktūroje ir tankinti miesto užstatymą jo ribose, o ne priemiesčiuose. Dėl tokios bendros miesto priimtos strategijos ir NT vystytojai vis dažniau pasirenka mažesnės apimties teritorijas mažesnius sklypus, bet labiau išskirtines, savo charakterį turinčias vietos, kurioms pritaikomi unikalūs architektūriniai sprendimai“, – pastebėjimais dalijasi R. Leitanaitė.
Gyvenamosios erdvės rehumanizavimas
LAS pirmininkės pastebėjimu, prieš dešimtmetį kilusi finansų krizė gerokai pakoregavo tiek NT vystytojų, tiek pirkėjų požiūrį į kokybę.
„Kai buvo ekonomikos pakilimas, prieš krizę, kai žmonės pirko butus nežiūrėdami, ką perka, buvo labai žemos kokybės pasiūla: prastas patalpų planavimas, nekokybiškos medžiagos, nevykę ir aplinkos sprendimai. Erdvės už namo ribų tiesiog nebuvo kuriamos – dažniausiai buvo apsiribojama vietomis mašinoms ir tiek. Krizės sustojimo laikotarpis pasitarnavo apmąstymams tiek architektams, tiek investuotojams, tiek pačiai visuomenei, kuri dabar ieško tikrai kokybiško būsto ir atidžiau žiūri: koks yra išplanavimas, koks higieninių normų išpildymas, taip pat ir į kitus kokybinius reikalavimus“, – sako R. Leitanaitė.
A. Kaušpėdo teigimu, visų šių pokyčių esmė – gyvenamosios erdvės rehumanizavimas.
„Gyventojų, šeimų, bendruomenės poreikiai iškeliami į pirmą vietą. Tai keičia visą infrastruktūrą, iškeliant automobilius į požemį, daug dėmesio skiriant architektūros medžiagiškumui, kiemų įrengimui, kraštovaizdžiui, mažajai architektūrai. Bendro naudojimo erdvės įgauna bendruomenės stiprinimo galią, kiekvienas kiemo plotelis tarnauja konkrečiai gyvenimo funkcijai. Aiškiai atskiriamos miesto, bendruomenės ir privačios zonos“, – pastebi A. Kaušpėdas.
„Mes matome iš visuomenės norą erdvėje šalia namų matyti ne savo automobilį, bet savo žaidžiantį vaiką“, – pritaria R. Leitanaitė.
Apie pakitusį bendrųjų lauko erdvių vertinimą kalba ir M. Umbrasas. Specialisto teigimu, pasikeitusius pirkėjų lūkesčius supratę nekilnojamojo turto vystytojai ėmėsi pasiteisinančių sprendimų.
„Automobiliai – į požemines aikšteles, o vietoje jų – poilsio ir žaidimų erdvės. Šio recepto sėkmę mums įrodė plėtojamų projektų gyventojų atsiliepimai“, – atskleidžia M. Umbrasas.
Išaugęs bendruomeniškumas
Anot architektų, atskiro paminėjimo vertas augantis žmonių bendruomeniškumas – tiek dėl teisinio reglamentavimo, tvarkant daugiabučio reikalus, tiek ir iš žmogiškojo poreikio socializacijai.
LAS pirmininkės teigimu, tai – dar vienas pakitusių žmonių poreikių atspindys.
„Bendruomenių vaidmuo dabar sustiprėjęs dar ir todėl, kad šiuolaikiniai žmonės nori savo daugiabučio kieme kažką veikti kartu. Jie nori kepti maistą ant grilio, jie nori organizuoti įvairiausius susitikimus: ar reikalų aptarimui, ar bendroms šventėms, ar metiniams renginiams. Jie nebenori to daryti kažkokiame rūsyje – verčiau susirinkti lauke. Tokia bendruomenė pati imasi iniciatyvos tvarkyti aplinką, jeigu to reikia, ar pagerinti, prižiūrėti ją, taip dar labiau su ja susitapatindami. Panašu, kad žmonių mentalitetas dabar išties pasikeitęs“, – pastebi R. Leitanaitė.
M. Umbrasas atkreipia dėmesį, kad vystytojai, tenkindami tokius naujakurių poreikius, randa originalių išeičių.
„Supratę šiuos poreikius vystytojai randa įvairių įdomių sprendimų. Pavyzdžiui, „LightHouse III“ projekte gyventojams įrengtos erdvios ir jaukios terasos ant namų stogų, suteikiančios galimybes dažniau susiburti ir mėgautis maisto šventėmis ar kitaip leisti laisvalaikį kartu“, – pavyzdžiu iliustruoja M. Umbrasas.
A. Kaušpėdo teigimu, žmonėms patinka aiškios gyvenimo taisyklės, atsakomybės ribos ir veiklos scenarijai. Tai skatina juos tausoti ir puoselėti savo gyvenamąją aplinką.
„Populiarėja mažoji sodininkystė – lauko terasose, ant eksploatuojamų stogų atsiranda vis daugiau žalumos, darželių, vaismedžių. Terasos tampa labai svarbiu šeimos vasaros kambariu, o įstiklinus – puikiai tarnauja ir pavasarį, rudenį“, – į naujausius akcentus dėmesį atkreipia architektas.
