Didesnis išrankumas kokybei, aukštesni reikalavimai aplinkai ir naujas požiūris į bendrąsias erdves, lenkdami pirštus pagrindinius pokyčius, išryškėjusius Vilniuje per paskutinį dešimtmetį, vardija nekilnojamojo turto ir architektūros specialistai. Prieš dešimt metų šalį supurčiusi finansų krizė visus rinkos dalyvius privertė stabtelėti ir pergalvoti prioritetus. Juos perdėliojo ir būsto pirkėjai.
„Šiuolaikiniai naujakuriai yra labiau reiklūs. Jie nepasitenkina vien keturiomis sienomis ir raktais nuo durų. Šių dienų naujų būstų pirkėjams tiek pat svarbi gerai sutvarkyta gyvenamoji infrastruktūra, patogus susisiekimas ir daugybės kasdienius poreikius tenkinančių verslų buvimas aplinkui – jie vertina visumą“, – pastebi vienos didžiausių Lietuvoje erdves gyvenimui, verslui ir poilsiui kuriančios bendrovės „Darnu Group“ pardavimų direktorius Mantas Umbrasas.
Lietuvos architektų sąjungos (LAS) pirmininkės Rūtos Leitanaitės teigimu, pasikeitęs gyventojų mentalitetas padiktavo kryptį ir verslui. Dabar dažniau statomi originalesni, modernių sprendimų pareikalaujantys pastatai, o stiprėjantis gyventojų bendruomeninių erdvių poreikis verčia vietas automobiliams kiemuose keisti į plotus vaikų sūpynėms ar poilsio infrastruktūrai. Svarbia sąlyga tapo ir pastebimai išaugę naujo būsto besidairančiųjų kokybės reikalavimai.
„Krizės sustojimo laikotarpis pasitarnavo apmąstymams tiek architektams, tiek investuotojams, tiek pačiai visuomenei“, – pokyčių ištakas pastebi R. Leitanaitė.
Žvilgsnis plačiau
Kaip teigia architektas Algirdas Kaušpėdas, per pastaruosius kelioliką metų gyvenamosios paskirties pastatų kokybė pasikeitė iš esmės.
„Atsirado žaisminga architektūra, inovatyvios konstrukcijos, energiją tausojantys inžineriniai sprendimai, patogios ir erdvios automobilių saugyklos, užtikrinta pastatų izoliacija, įgyvendinti žmonių su negalia projektavimo reikalavimai“, – vardija žinomas specialistas.
R. Leitanaitės teigimu, bendras tendencijas galima pastebėti tiek kalbant apie naujas statybas Vilniaus centre, tiek apie taip vadinamus „miegamuosius rajonus“. Tik LAS pirmininkė sako, kad šis žodžių junginys jau atgyvenęs.
„Miegamieji rajonai – frazė, labiau tinkanti sovietmečio monofunkcinių zonų architektūrai, kai atskiras rajonas turėdavo savo specifinę paskirtį: viename – tik pramonė, kitame – tik kultūra ir laisvalaikis, o trečiame – miegamieji kvartalai, kur žmonės grįš tik pamiegoti. Šiuolaikiniuose miestuose, kaip Vilniuje, planuojamos daugiafunkcinės zonos. Tai reiškia, kad teritorijos, kuriose pavyzdžiui yra planuojami biurai, neturi tapti tuščios ir vaiduokliškos po penktos valandos“, – sako R. Leitanaitė.
M. Umbrasas pastebi, kad vadovaudamiesi šia kryptimi nekilnojamojo turto vystytojai statydami naujus namus žvelgia gerokai plačiau nei prieš dešimtmetį.
„Naujus butus perkantys gyventojai tikisi ne tik kokybiškai įrengtos gyvenamosios infrastruktūros, bet ir kelia platesnius reikalavimus aplinkai: ar bus šalia svarbiausių produktų parduotuvė, ar bus kirpykla, ar turėsiu kur išgerti rytinės kavos nevažiuodamas į miesto centrą. Visa tai turi numatyti vystytojas“, – skaičiuoja specialistas.