Laiko kapsulė. Gedimino pr. 27, Vilnius

Administracinio pastato Vilniuje, Gedimino pr. 27 pirmojo aukšto perimetrinis įstiklinimas 2018 m. birželį sukėlė nemažai triukšmo. Kai kurių architektų ir visuomenės veikėjų pasisakymai kėlė diskusijas viešojoje erdvėje, neigiamas išvadas pateikė ir Vilniaus regioninė architektūros taryba. Komentatoriai pasidalijo į dvi grupes, vieni piktinosi sužalota architektūra, kiti teigė, kad pagaliau buvo sutvarkytas pastato kampas. Šis ginčas tapo teisiniu klausimu, nes gindami viešąjį interesą Lietuvos architektų rūmai pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl šio kultūros paveldo statinio vertingųjų savybių naikinimo. Pastatų kompleksas yra dar 1993 m. įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas 37270), o kompleksui priklausantis administracinis pastatas yra saugomas savivaldybės lygmeniu (unikalus kodas 15904). Ką mums gali papasakoti šis pastatas, kokios jo architektūros vertingos savybės ir apie ką galima diskutuoti situacijoje, kuomet ginamas viešasis interesas, kai regis niekas nenugriauta, o tik „pataisyta“, atsiskleidžia Lietuvos architektų rūmų kultūros projektų vadovės dr. Julijos Reklaitės interviu su architektūros istorike dr. Marija Drėmaite.

Marija Drėmaitė
  • Kai papildėte Vilniaus architektūros gidą išsamesniu tyrimu apie Vilniaus tarpukario architektūrą, rašėte ir apie šį, ir apie kitus pastatus, nešančius to meto istorinį krūvį. Kokią vietą Vilniaus tarpukario architektūros kontekste užima šis pastatas? Ką šis periodas reiškia Vilniaus tapatybei?

Sakyčiau, kad šis pastatas yra vienas vertingiausių, jei ne pats vertingiausias, tarpukario Vilniaus moderniosios architektūros statinys. Tai – tam tikra laiko kapsulė (nepaisant to, kad keletas elementų – sukamosios durys, lenkti langų rėmai, kai kurios vidaus detalės jau yra sunaikintos). Čia vis dar yra išlikę labai daug autentiškos medžiagos, planavimo sprendimų ir netgi funkcija (poliklinika, vaistinė). Kito tokio avangardiško, modernaus pastato pavyzdys būtų nebent mokykla Liepkalnio g. 18 (suprojektuota žymaus lenkų modernisto Romuald Gutt), apie kurią dar labai mažai yra žinoma.

  • Kuo išsiskiria tarpukario Vilniaus modernizmas?

Pirmiausia reikėtų pažiūrėti į situaciją iš tarpukario perspektyvos. Jei, pasak tuometinės spaudos, didžiausia Lietuvos nelaimė – Vilniaus praradimas, tapo Kauno laime ir optimistiniu impulsu Kaunui modernizuotis bei augti, tai Vilnius neteko sostinės statuso ir čia galima įžvelgti savotišką pesimizmo gaidelę. Juk visos investicijos naujai atsikūrusiose/susikūrusiose valstybėse buvo nukreiptos sostinėms modernizuoti. Vilnius, kaip Lenkijos pakraščio (Kresy) miestas tuo metu nebuvo prioritetiniame sąraše. Juo labiau, jis buvo suvokiamas ir puoselėjamas kaip istorinis LDK miestas, tą gerai atskleidžia romantiškos Jano Bulhako nuotraukos, kuriose užfiksuotas Vilniaus senamiestis. Tuo metu moderniosios architektūros centru Lenkijoje buvo Varšuva, ypatingai suklestėjo architektūros studijos Varšuvos Politechnikos mokykloje, kuri tuo metu palaikė glaudžius santykius su tuo, kas vyko to meto Europoje. Ir bendrai Varšuvos architektai labai aktyviai įsitraukė į avangardinės architektūros judėjimą, susibūrė tokios grupės kaip Blok ir Praesens, prasidėjo aktyvus bendradarbiavimas su Europos modernistinės architektūros centrais, visų pirma su Prancūzija ir su pirmąja tarptautine organizacija CIAM.

Tačiau ir Vilnius kaip regiono centras pradėjo atsigauti apie 1930-1935 m. ir tada Gedimino prospektas, tuometinė Adomo Mickevičiaus alėja, pradėta aktyviau vystyti, čia planuota statyti valstybinius pastatus, įrengti Adomo Mickevičiaus paminklą. Taip Gedimino prospekte atsirado modernūs nauji pastatai, kurie buvo svarbių valstybinių Lenkijos institucijų filialai  – Taupomojo banko (PKO – Powszechna Kasa Oszczędnosci, Gedimino pr. 12), Krašto ūkio banko (BGK – Bank Gospodarstwa Krajowego, Gedimino pr. 14) ir Gedimino pr. 27 pastatytas Visuomeninio draudimo rūmų (Ubezpieczalnia Społeczna) pastatų kompleksas. Visi jie atsirado po architektūrinių konkursų, juos projektavo to meto žinomi Lenkijos architektai modernistai.

Visuomeninio draudimo rūmai, fotografas Jan Bułhak, 1938-1939 m., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
  • Kuo išskirtinis pastatas Gedimino pr. 27?

Pirmiausia – tai labai gera architektūra ir kokybiška statyba. Tačiau Visuomeninio draudimo įstaigos būstinė yra moderni ir būdinga laikmečiui ne tik savo architektūra, bet ir funkcija. Visuomeninė sveikatos apsauga ir draudimas apskritai yra modernių laikų reiškinys, Kaune ir Vilniuje tokia valstybinė sveikatos apsaugos sistema įsigali tik apie 1930 m. Tam projektuojami ir statomi specialios paskirties statiniai, kokių iki tol nebūta. Pavyzdžiui, Vilniuje tai yra ne tik administracinis pastatas su kabinetais, bet kartu ir poliklinika (skirta nemokamam greitam gyventojų aptarnavimui) ir vaistinė, kuri išliko iki šiol. Šalia pastatytas labai modernus namas (A. Jakšto g. 2) su butais valdytojui ir keliems specialistams. Taigi tai yra toks multifunkcinis kompleksas, modernios įstaigos ir modernaus administravimo pavyzdys. Jam, kaip valstybiniam pastatui, 1937 m. buvo paskelbtas architektūrinis konkursas, kurį laimėjo architektų Jerzy Sołtan (1913-2005 m.) ir Stanisław Murczyński (1906-1974 m.) duetas. Sołtan tuo metu buvo labai jaunas architektas, tik baigęs Varšuvos politechnikos mokyklą, o Murczyński  šiek tiek metų vyresnis, vėliau jis tapo labai žymiu architektu Krokuvoje. Jerzy Sołtan apskritai yra vienas žymiausių lenkų architektų-modernistų, padaręs svaigią karjerą – jis dirbo Le Corbusier biure, buvo pakviestas profesoriumi į Harvardo universitetą, kur dirbo 1959-1979 m. ir netgi užėmė Architektūros fakulteto dekano pareigas. Taigi Vilniuje turime vieną pirmųjų kūrinių, projektuotą architektų, kurie po to pasaulyje labai išgarsėjo. Per šį pastatą Vilnius įsirašo į tarptautinį klasikinio modernizmo kontekstą.

  • Iš ko matome, kad pastatas yra toks modernus ir avangardiškas?

Aš manyčiau, kad jis atspindi entuziastingą jaunystės polėkį ir drąsą dalyvaujant pirmuose architektūriniuose konkursuose. Pastate matyti daug drąsos. Karkasas yra gelžbetoninis, susižavėjimą naujomis medžiagomis išduoda ir gelžbetoninis poliklinikos įėjimo stogelis, ir labai daug stiklo. Išorės apdailos elementai – smiltainis, tašytas akmuo, įvairių spalvų rupus tinkas rodo glaudžias sąsajas su varšuvietišku modernizmu, kuriame naudotos panašios apdailos medžiagos. Iš karto pasakytum, kad tai ne Kauno modernizmas, kuriame daug spalvoto tinko, lipdybinio dekoro, ornamentikos, tačiau visai nerastume smiltainio plokščių ar tašyto akmens apdailos.

Apskritai modernioje architektūroje išorės fasaduose nebelieka dekoro, lipdinių, raitytų formų, įprastos ornamentikos, baliustradų, stogelių ir frontonėlių. Išryškinama medžiagų estetika. Jei vėliau kalbame apie nedekoruoto betono estetiką (beton brut), tai čia jis dar dengiamas, bet dengiamas natūraliomis medžiagomis, naudojamas šlifuotas smiltainis, skaldytas akmuo ir pan.

  • Kokios yra vertingos šio pastato savybės ir kaip saugoti, kaip pastebėti arba įvertinti tai, kas nėra dekoras?

Apskritai medžiagų estetika, faktūra čia labai svarbi, todėl turėtų būti saugoma ir tik jei būtina – keičiama tik tokia pačia medžiaga. Nes nulupus šias plokštes ir tiesiog nudažius fasadą geltonai nebūtų tas pats, ar ne? Lygiai taip pat su tūrine kompozicija. Apskrito plano kolonos, kurios iš išorės pereina į vidų (nes jos yra karkaso dalis), vestibiulį nuo gatvės skirianti lenkta stiklinė siena, virš atviro praėjimo su kolonomis pakabintas sunkus stačiakampis korpusas demonstruoja konstrukcijų ir medžiagų naujumą, o atviras praėjimas – socialinį atvirumą, kai erdvės persilieja, vieša erdvė persilieja iš išorės į vidų, jas skiria tik lenkta skaidri stiklo siena. Tai tarptautinė modernizmo kalba, kurios prototipą galime matyti Le Corbusier 1928 m. projektuotoje Villa Savoye.

Jei pažvelgtume į tarptautinį modernizmą, ne tik Prancūzijos ar Varšuvos, tų lenktų atitrauktų stiklo sienų rastume labai daug. Kauno modernizmui jos nebūdingos, o štai Vilniuje – yra. Todėl  tos atviros erdvės negali būti uždaromos, net jei tai stiklas. Tai nebuvo architekto klaida ar pražiopsotas „naudingas plotas“, tai sąmoningas sprendimas, turintis prasmę.

Dar daugiau, pamačiau nusikaltimą kitoje užstiklintos dalies pusėje, jo nesimato iš Gedimino pr., bet  iš A. Jakšto g. pusės ten iškasta duobė ir įstatyti laiptai, taigi atviras praėjimas sugadintas iš esmės. Dabar net nuėmus įstiklinimą, nebebus galimybės laisvai praeiti. Apgailėtina, bet šiame pastate vertingosios savybės naikinamos po truputį. Pavyzdžiui, 2012 m. į saugomų vertybių sąrašą buvo įrašytos sukamosios durys, kurios buvo vienos iš labai retų išlikusių Vilniuje, dabar jų nebėra, likęs tik apskrito plano tambūras. Pagrindinio įėjimo mozaikinėse grindyse dar galima matyti buvusių durų vietos kontūrą. Taip pat išnyko vertingos medinės langų konstrukcijos, dvigubi langai nudažyti pagal to laiko madą – iš vidaus baltai, iš išorės tamsiai. Jie irgi buvo išlupti ir įdėtas pilko rėmo stiklo paketas.

Visuomeninio draudimo rūmai, fotografas Jan Bułhak, 1938-1939 m., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
  • Klausimą galima kelti ir kitaip, ar tokių pastatų saugojimas yra įmanomas ir kaip?

Jei tokių pastatų, tokio tipo ir tokio lygio yra keliasdešimt ar keli šimtai, kaip Varšuvoje, galima saugoti tą, kuris geriausiai išlikęs ir išsaugotas autentiškas, kiti pavyzdžiai gali būti saugomi lengvesniais režimais. Šiuo atveju mes kalbame apie pastatą, kuris yra vienintelis, unikalus ir vertingas visom prasmėm –  architektūrine-menine, technine, socialine, išlikusia funkcija, jo interjerai taip pat yra išlikę, o architektų asmenybės yra išskirtinės. Taigi šis pastatas nėra šiaip pastatas, su juo reikia itin jautriai elgtis, nes jo vertė ateityje tik augs.

  • O koks yra architekto vaidmuo tokiose rekonstrukcijose? Kokia yra šiuolaikinė paveldo samprata, ypač XX a. paveldo?

Aš asmeniškai dedu daug vilties į pačius architektus, jų išsilavinimą ir skonį. Jei jau architektui reikia aiškinti kas yra vertinga, tai yra liūdna. O paveldo išsaugojimo būdų egzistuoja įvairių. Svarbu, kad pastatas galėtų veikti, funkcionuoti šiuolaikinėje visuomenėje, tačiau kartu išsaugant pagarbą architekto sumanymui. Architektas Davidas Chipperfieldas teigia, kad darbas modernaus paveldo objektuose jam yra įdomus iššūkis. Kaip jis pats sako, prie stalo sėdasi „trise“ – užsakovas su savo poreikiais, šiuolaikinis architektas, kuris ieško kaip juos įgyvendinti ir trečiasis nematomas – originalaus istorinio pastato autorius. Labai jautriai dirbdamas prie Naujosios nacionalinės galerijos Berlyne renovacijos Chipperfieldas sako, kad negali negerbti ar sugadinti jos autoriaus Mies van der Rohe sumanymo, todėl sprendimų ieško trise. Jis pajungė inžinierių komandą ir išsprendė labai sudėtingus klausimus, išsaugodamas ir išryškindamas pirminį galerijos sumanymą.

Olandų architektas Vessel de Jong sako labai panašiai – kad darbas su modernizmo pastatais jam yra iššūkis rasti netradicinius sprendimus. Jis renovavo labai žymų Amsterdamo pastatą, statytą 1953 m. Ten buvo nepakenčiamos sąlygos dėl stiklinio fasado, nes pasirodo nuo pat pradžių nebuvo pilnai įgyvendinti architekto sprendimai. De Jongas archyve surado brėžinius su išorinėmis užuolaidomis ir jas įgyvendino šiuolaikinėmis priemonėmis. Kitaip tariant architektas šiuolaikinėmis priemonėmis įgyvendino pirminį architekto sumanymą.

Abu šie pavyzdžiai man demonstruoja kūrėjo jautrumą, kuris lemia unikalų dizainą.

  • O kaip manote, kiek rezultatus lemia paveldo samprata apskritai, kiek šiuolaikinis paveldas yra lankstus?

Paveldas visada yra kompromisas. Tai požiūrio, skonio, išsilavinimo ir meistriškumo klausimas, ir aš tikiuosi to iš šiuolaikinio architekto. Arba mes darome kažką blogai su mokymo procesu ir ambicijomis.

Apskritai, šiandien tendencija yra tokia, jog ateityje bus dirbama labai daug su jau pastatytais pastatais ir renovacija gali užimti iki 50 proc. architektų veiklos. Ši šiuolaikinė pastatų archeologija – tai bendras architektų, tyrėjų, istorikų, inžinierių, technologų darbas. Todėl pagarba ir jautrumas jau pastatytai gerai architektūrai privalo išlikti.

Visuomeninio draudimo rūmai, fotografas Jan Bułhak, 1938-1939 m., Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Gedimino pr. 27 Architektūra Vilnius
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Kriminalai
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimo tyrimo valdybos pareigūnai prašo visuomenės pagalbos nustatant vyro, kuris sostinės Šeškinės ir Fabijoniškių rajonuose puldinėja nepilnametes ir prie jų seksualiai priekabiauja, tapatybę. Vyro požymiai: apie 30-40 m. amžiaus, apie 165-175 cm ūgio, liekno kūno sudėjimo. Nusikaltimų metu vyras vilkėjo juodą medžiaginę („baloninę“) striukę su kapišonu, mūvėjo tamsias k...
Įvykiai
Vilniaus miesto savivaldybė praneša, kad dėl vandentiekio ir buitinių nuotekų tinklų statybos darbų Kernavės ir Dubingių gatvėse nuo 2019 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. laikinai bus ribojamas eismas. Darbai bus vykdomi etapais, darbų rangovas UAB „Gensera“ (išsamesnė informacija tel. 8-46 416188). Eismo dalyviai prašomi būti atidūs, laikytis kelių eismo taisyklių ir eismo reguliuotojų nurodymų. Vilniaus savivaldybė atsiprašo už laikinus nepat...
Miesto plėtra
Dešiniojoje Neries krantinėje, kitapus Vilniaus Senamiesčio, darnios miestų plėtros bendrovė „YIT Lietuva“ pradeda modernaus gyvenamųjų namų kvartalo „Naujoji Rivjera“ statybų antrąjį etapą. Sporto gatvėje iškilsiančių „Naujoji Rivjera II“ namų gyventojai turės retą galimybę gyventi miesto centre ir gamtos apsuptyje. Tai vienas paskutinių gyvenamųjų namų projektų, kuriamų Neries pakrantėje centrinėje miesto dalyje. Šalia Neries bus pastatyti du 4 ir 6 aukš...
Laisvalaikis
2019 m. balandžio 25 d. 20 val. gyvos muzikos klube TAMSTA susitikti kviečia grupė „Baltos varnos“. Gražia tradicija tampa susitikimas toje pačioje vietoje kiekvieną balandį. Besiruošdami koncertinei programai grupės nariai žada paruošti geriausias savo dainas . Grupė „Baltos varnos“ – tai keturios jaunos ir be galo talentingos asmenybės, kurias jungia muzika. Pagrindinės vokalistės ir dainų kūrėjos Milda ir Teresė Andrijauskaitės spindi  Laumių vaidmenyse...
Interviu
Artėjant Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerai – Dovilės Zavedskaitės „Orfeo. Miesto šviesos“, Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio režisieriumi Naubertu Jasinsku. Tai yra Jūsų debiutas, tad įdomu būtų sužinoti, kur prasideda Jūsų režisūros šaknys. Į režisūros mokslus stojau iš karto po mokyklos. Reiktų prisipažinti, kad sąmoningai teatrą atradau labai vėlai, praktiškai likus porai metų iki stojamųjų. Esu šiaulietis, tad spektaklius žiūrėjau Š...
Testas!
Mes paruošėme jums keletą išbandymų, keleta klasikinių užduočių. Kai kurioms iš jų reikės tik dėmesio, kitoms - dėmesingumo ir ar loginio mąstymo.   Mūsų dėmesio testai pateikiami nuotraukose ir susideda iš skirtingų tipų užduočių: rasti klaidą, rasti skirtumus ir padaryti logiškas išvadas. Imsitės iššūkio? Testo atsakymas: klaida ne skaičiuose, kurie krenta į akis, o sakinyje. Žodis RASTI kartojasi du kartus.
Įvykiai
Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino Lietuvos architektų rūmų (toliau – Rūmai) ieškinį dėl didelį rezonansą visuomenėje sukėlusio kultūros paveldo statinio Gedimino pr. 27, Vilniuje, vertingųjų savybių naikinimo. Teismo sprendimu, statytojas UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius, atstatant statinį į i...
Kriminalai
Grafičių užrašais Vilniuje esančio Pranciškonų ordino vienuolyno ansamblio statinius darkę jaunuoliai laukia teismo. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Rolandas Jurkevičius surašė kaltinamąjį aktą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje penki asmenys kaltinami turto sunaikinimu ar sugadinimu bei viešosios tvarkos pažeidimu. Vienas jų kaltinamas ir neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Ikitei...
Įdomu!
Šv. Jono g, atsišakoja nuo Pilies g. ties Šv. Jono bažnyčia. Tai viena seniausių Vilniaus gatvių. Minima XVI a. vid. Kadaise čia būta seniausios turgavietės, kurioje stovėjo pirmoji rotušė. Čia gyveno įtakingiausi Lietuvos didikai Radvilos, Pacai, Sapiegos, universiteto profesoriai, amatininkai ir pirkliai. Jau XVI a. beveik visi šios gatvės namai buvo mūriniai, pati gatvė ir nemaža jos kiemų grįsti akmenimis, o kai kurie namai vandenį gaudavo iš Vingrių š...