Klasiokai Marius Repšys ir Vaiva Mainelytė – apie kraštutinius išgyvenimus

Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Mūsų klasė“ vos pasirodęs 2013 m. nepaliko abejingų. Yanos Ross pastatymas vieniems atrodė per drąsus, gal net ciniškas, kitus žiūrovus be galo sujaudino. Diskusijas šiek tiek numalšino „Auksinių scenos kryžių“ ceremonija – scenos meno ekspertai „Mūsų klasei“ skyrė net 4 apdovanojimus ir jis tapo geriausiu metų spektakliu.

Dabar spektaklis jau turi ištikimą žiūrovą Vilniuje, o balandį išsiruošia į pirmąsias gastroles Lietuvoje – balandžio 6 d. aplankys Alytaus žiūrovus, o balandžio 11 d. – Klaipėdą. Nors užsienyje „Mūsų klasė“ jau pabuvojo – spektaklis sužavėjo Kinijos žiūrovus ir sulaukė dėmesio Serbijoje.

Apie ką spektaklis?

Tad apie ką gi šis spektaklis? Pjesės, pagal kurią sukurta „Mūsų klasė“ autorius Tadeuszas Słobodzianekas rėmėsi realia viename Lenkijos kaime nutikusia istorija, kai daržinėje savo buvusius klasės draugus sudegino bendraamžiai ir kaimynai. Kai vieni rinkosi budelių vaidmenį, kiti priešingai – tapo žydų gelbėtojais. Kas nulėmė jų pasirinkimus? Kaip esant kritinei situacijai pasielgtume patys? Spektaklyje vaizduojama viena mokyklos klasė – iš pradžių jų jaunystė, šėlionės, vėliau – baisus karo laikotarpis, išdavystės, ir galiausiai – senatvė, gyvenimo apmąstymas.

Režisierė Yana Ross sako: „Tai – žmogaus gyvenimo epas nuo gimimo iki mirties. Tiesiog kažkuriame etape atsiranda II pasaulinis karas ir genocidas. Visi klasės draugai kartu pergyvena visą dvidešimtąjį amžių – nuo mokyklos žaidimų iki mirties. Ir įdomiausia, kad kiekvienas skirtingai prisimena tą skaudų laikotarpį. Statant šį spektaklį, man buvo labai svarbu išklausyti gyvus istorijos liudininkus. Ilgai ruošėmės šiam spektakliui, rinkome medžiagą. Kol dar yra žmonių, kurių galime paklausti, kaip viskas buvo, tai nėra istorija – tai mūsų gyvenimas. Tik kyla klausimas, kaip veikia žmogaus atmintis, kaip keičiasi žmogaus požiūris į praeitį ir ar tie prisiminimai yra teisingi.“

Aktorius Marius Repšys teigia: „Visų pirma, šis spektaklis yra apie žmogų, žmonių santykius, apie kraštutinumus. Spektaklyje daug bendražmogiškų dalykų tokių kaip meilė, draugystė, išdavystė. Kai susiklosto ekstremalios situacijos, kaip spektaklyje, žmonės elgiasi labai neprognozuojamai. Vienas,  sakantis, kad kilus karui eis kariauti, ginti savų, iškilus pavojui gali padaryti visiškai priešingai. O sakantis, kad bijau, kad neisiu ginti tėvynės, gali imti ir pasielgti didvyriškai. „Mūsų klasėje“ pamatome, ką kraštutinėmis aplinkybėmis gali žmogus, sužinome, kokį siaubą teko patirti pjesės veikėjams. „Mūsų klasėje“ nėra nei gerų, nei blogų personažų, tiesiog žmonės, atsidūrę ekstremaliose sąlygose“

Dvi aktorių kartos pasirinktos specialiai

„Nenorėjau, kad vienas aktorius vaidintų, kad sensta scenoje. Todėl nusprendžiau pakviesti dalyvauti vyresnės kartos aktorius, tokius kaip Gediminas Girdvainis ar Vaiva Mainelytė. Atsirado galimybė parodyti, kaip žmogus žvelgia į savo praeitį ir patirtį. Kiekvienas pjesės personažas turi gimimo ir mirties datą, taigi, kita vertus, tai yra jau mirusi klasė, vaiduokliai, sielos, turinčios laisvę papasakoti savo istoriją. Kai siela užstringa tarp žemės ir dangaus, ji niekur negali dingti, kol nepapasakos savo istorijos“, – sako režisierė.

Vaiva Mainelytė teigia, kad jai visada įdomūs Yanos Ross sprendimai ir temų pasirinkimai. „Aš vaidinu vyresnės kartos veikėją Zochą. Jei žiūrovas neiškęs, išeis po pirmo veiksmo, tai manęs ir nepamatys, nes vaidinu antroje dalyje. Tai subrendusi moteris, kuri išvyko į Ameriką ir po daugelio metų sugrįžta į savo gimtą miestą, norėdama aplankyti klasės draugus. Deja, jų jau nebėra. Ji sužino visą tą tragediją, sužino apie artimus žmones, apie mylimuosius, jų pasikeitimus. Mes, aktoriai, vaidinantys vyresnę kartą, pasirodome nuo pat pradžių, gyvename spektaklyje. Bet nesakyčiau, kad tai masinės scenos, „Mūsų klasėje“ visi yra personažai, kurie anksčiau ar vėliau turi savo misiją. Myliu savo vaidmenį, myliu Zochą ir koleges aktores, kurios vaidina Zochą jaunystėje – Moniką Bičiūnaitę ir Rimantę Valiukaitę. Visi į šį spektaklį einame su labai geru santykiu, tarytum atiduodami duoklę žmonėms, kurie šitaip nekaltai žuvo“, – sako Vaiva Mainelytė.

„Abraomo vaidmuo man buvo didelis iššūkis. Nuo keiksmažodžių, nuo draskymosi „Išvaryme“ teko pereiti prie tokio intelektualaus veikėjo, kuris skaito, yra pamaldus, visai priešingas kitiems mano kurtiems vaidmenims. Dėl to labai vertinu Yaną, kad ji leidžia aktoriui pasireikšti visai kitokiame amplua. Man labai patinka su ja dirbti“, – sako Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys.

Tai ne niūrus spektaklis

Kūrėjai įsitikinę, kad Holokausto temas gvildenti būtina. „Apie tai būtina kalbėti. Visų pirma, kad tai nepasikartotų – istorija rodo, kad net po siaubingo holokausto, žiaurūs veiksmai buvo tęsiami. Ir antra, būtina atsiminti žmones, gelbėjusius žydus. Tai, ką jie išgyveno palyginus su mūsų menkomis patirtimis, esame skruzdėlės prieš juos. Žmonės, kurie tokiais laikais sugebėjo išlikti žmonėmis, nenužmogėti, yra verti pagarbos ir atsiminimo. Mano tėvas žydas, spektaklyje vaidinu žydą, bet visai nepaisant to, labai palaikau visus, kurie sugebėjo išgyventi tą baisų metą, pasaulio pabaigą, Armagedoną ir išliko žmonėmis. Bet nesmerkiu... na kaip, tai yra nepateisinama, bet manau, kad žmonės, kurie elgėsi priešingai, matyt, irgi turėjo tam tikrų priežasčių ir kitaip elgtis negalėjo“, – svarsto aktorius.

Taip pat jis paneigia nuomonę, kad spektaklis gali būti niūrus ir nuobodus. „Tai ne niūrus spektaklis, absoliučiai ne niūrus. Yana į šią istoriją pažvelgė visai per kitą prizmę, kitokiu kampu. Žiūrovas daug paveikiau suvokia šios istorijos siaubą, kai tragedija perteikiama pasitelkus lengvas priemones: cirką, karnavalą, žaidimus (tai Yana labai mėgsta), tai neapsunkina žiūrovo, tik pagilina spektaklį“, – sako M. Repšys.

Vaivos Mainelytės nuomone, „Mūsų klasė“ sudomins ir paauglius ir vyresnius žmones: „Į šį spektaklį gali ateiti visi, kurie turi pasą. O gal net ir jaunesni, net nuo 16 metų. Norėčiau visus pakviesti. Aišku, vyresnės kartos žmonėms gal bus sunkiau, nes jie tuos laikus dar atsimena, bet Yana taip surežisavusi scenas, kad spektaklis neprailgsta, nors jis ir netrumpas. Labai geras aktorių ansamblis surinktas, stiprūs aktorių darbai. Kiekvienas personažas – atskiras charakteris.“

Laukia Klaipėdos ir Alytaus žiūrovų

Marius Repšys su Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliais ne kartą lankėsi Klaipėdoje ir Alytuje ir sako, kad žiūrovai čia yra labai smalsūs ir žingeidūs: „Jie gali nereaguoti spektaklio metu, bet tai nereiškia, kad tai yra blogai. Jie labai palaiko aktorius, visuomet tenai jautiesi savoje aplinkoje. Ypač Klaipėdoje.“

„Alytus – teatrą mylintis miestas ir, man rodos, ten tikrai netrūksta žiūrovų. Jei šį pavasarį nesutrukdys bulvių sodinimas ar daržai, tai tikiuosi susitikti su Alytaus žiūrovais, – lūkesčiais dalijasi aktorė V. Mainelytė, – Klaipėdoje taip pat labai intelektuali publika. Tą parodė spektakliai, kuriuos ten jau vaidinome. Spektaklis „Trys seserys“, irgi režisuotas Yanos Ross, sulaukė nepaprastai gerų atsiliepimų. Žiūrovai sakė, esą pasiilgę tokių spektaklių, kad galima būtų ir akį paganyti, ir širdį suvirpinti, ir mintį atrasti.“

„Mūsų klasėje“ be Mariaus Repšio ir Vaivos Mainelytės taip pat vaidina Miglė Polikevičiūtė, Toma Vaškevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Rimantė Valiukaitė, Aldona Janušauskaitė, Daumantas Ciunis, Dainius Jankauskas, Tadas Gryn, Ramūnas Cicėnas, Paulius Tamolė, Gediminas Girdvainis, Algirdas Gradauskas, Tomas Žaibus, Valerijus Jevsejevas, Vainius Sodeika.

„Mūsų klasė“ balandžio 6 dieną, šeštadienį, bus rodoma Alytaus kultūros ir komunikacijos centre, balandžio 11 d., ketvirtadienį, – Klaipėdos žvejų rūmuose.