Sukrečiantis buvusios Vilniaus maltiečių vaikų dienos centro auklėtinės pasakojimas

„Paskutinę dieną prieš man einant į trečią klasę, įvyko pats baisiausias mano gyvenimo įvykis, – prisimena buvusi Vilniaus maltiečių vaikų dienos centro auklėtinė Veronika Mačinskaitė. – Praradome savo namus... Mus su tėvais ir maža sesute tiesiog išmetė į gatvę. Mano tėvelius labai apgavo vieni žmonės, su jais teismai vyko keletą metų. Galiausiai tėvai jau nebeturėjo pinigų su jais toliau bylinėtis, tačiau nesitikėjome, kad šios istorijos pabaiga bus tokia tragiška...“

Pasak Veronikos, vieną dieną atvažiavo teismo antstoliai, policija, vaikų teisių atstovai ir visą šeimą tiesiog išmetė iš jų namo į gatvę, o neilgai trukus ir pats namas buvo nugriautas.

„Kadangi gyventi nebeturėjome kur, mus su jaunesne sesute, kuriai tada buvo vos septyneri, vaikų teisės norėjo atiduoti į vaikų namus, nes atseit, nėra kur dabar vaikams gyventi, – prisimena Veronika. – Tačiau tėvai nė už ką mūsų nesutiko atiduoti, jie mus labai mylėjo. Prisimenu, tada buvo išties labai sunkus laikotarpis mūsų šeimai, nakvodavome mašinoje ar palapinėje, valgį virdavomės ant laužo. Buvo jau ruduo, todėl buvo šalta, dažnai lydavo. Jaunesnę sesutę tėvai šiaip taip įprašė, kad paimtų teta. Galiausiai per pažįstamus išsinuomojome vasarnamį „SOS Vaikų kaime“, tačiau sąlygos žiemą ten buvo sunkios – nors ir kūrendavome pečių nuo ryto iki vakaro, vidinės sienos mažame namelyje vis tiek būdavo apšalusios, pasidengusios šerkšnu…“

Mokykla buvo toli, mažoms mergaitėms reikėdavo vienoms važiuoti autobusu į mokyklą. Tėvai daug dirbdavo ir anksti išeidavo į darbą, todėl negalėdavo jų nei palydėti, nei kitaip padėti.

„Keldavomės labai anksti, nes reikėdavo toli eiti į autobuso stotelę, – prisimena Veronika. – Grįžti į šaltą vasarnamį iš mokyklos nuo autobuso stotelės reikėdavo vienoms tamsoje. Būdavo labai nejauku ir baisu…“

Pasak merginos, mokykloje ji ir jos sesutė patyrė bendraamžių patyčias dėl panešiotų batų, striukių, neturto.

„Vaikai tokiame amžiuje būna labai negailestingi, – prisimena Veronika. – Jie net negalvodami žeidžia vienas kitą, nesuprasdami, kad tas žaizdas kitas gali po to nešiotis visą gyvenimą...“

Galiausiai Veronikos šeima persikėlė į Vilnių ir gavo ten socialinį būstą. Mergaitės pradėjo lankyti miesto mokyklą, tačiau ten irgi patyrė patyčias.

„Atėjome į didelę mokyklos klasę su daug mokinių ir iš mažos kaimo mokyklos klasėje buvome tik trise, – prisimena mergina. – Žinoma, mes buvome kitokios, negu miesto vaikai – tylesnės, prasčiau apsirengusios, nemokėdavome atsikirsti, kai iš mūsų tyčiodavosi. Man tikrai tai buvo sunkus laikotarpis... Buvau dar mažas vaikas ir nebuvau tokia stipri, kad tiek daug netikėtai užgriuvusių sunkumų lengvai atlaikyčiau... Daug ašarų tada išliejau...“

Maltiečių vaikų dienos centras

Į Vilniaus maltiečių Vaikų dienos centrą Veronika su seserimi pateko daugiau kaip prieš dešimt metų, jau šeimai persikėlus į Vilnių.

„Mama iš kažkur atsitiktinai sužinojo, kad yra toks vaikų centras ir mus ten atvedė, – prisimena mergina. – Mūsų tėvai tada labai daug dirbo ir ieškojo mums su sesute saugios vietos, kur mes galėtume pabūti ir gautume pavalgyti, nes maisto šeimoje ne visada tuo metu būdavo pakankamai...“

Centre kuklioms ir ramioms mergaitėms taip pat nebuvo lengva pritapti prie kitų vaikų.

„Su nuostabia šiluma prisimenu tuometines centro auklėtojas Kotryną ir Viktoriją, kurios buvo griežtos, bet teisingos, – kalba Veronika. – Jos ne tik sugebėjo sutramdyti tą padaužų minią, bet pripratino mus prie drausmės, tvarkos, išmokė labai daug mums gyvenime reikalingų dalykų...“

Atėję į vaikų dienos centrą, vaikai paprastai padėdavo ruošti pietus, po to tvarkydavosi, ruošdavo pamokas, žaisdavo.

„Tačiau pagrindinis dalykas, kurį gaudavome vaikų dienos centre – buvo dėmesys ir šiluma, kurios taip reikėjo daugeliui ten atėjusių vaikų, – prisimena Veronika. – Auklėtojos mus visus pakalbindavo, paklausdavo kaip sekasi, jeigu matydavo, kad liūdni – pasivedėjusios į šalį apkabindavo, paglostydavo. Visada galėdavome joms viską atvirai išsipasakoti. Centre būdavo ir tam tikra pažymių sistema, mums kasdien auklėtojos kiekvienam rašydavo į knygelę specialų ženkliuką pagal mūsų pasiekimus, stengdavosi pagirti kiekviena proga.“

Pasak Veronikos, palaipsniui ji labai susidraugavo su kitais centro vaikais. Neretai po centro darbo valandų vaikai dar neidavo namo, o eidavo kartu pasivaikščioti, eidavo vienas pas kitą į namus.

„Mano draugų iš vaikų centro gyvenimo istorijos buvo sudėtingos, – prisimena mergina. – Prisimenu berniuką iš daugiavaikės penkių vaikų šeimos, kuris turėjo vyresnį psichinę negalią turintį brolį, kurį jam mama liepdavo prižiūrėti. Berniukas neretai skųsdavosi, kad šeimoje visas mamos (tėvo jis neturėjo) dėmesys būdavo skiriamas tik tam negalią turinčiam broliui, o likusiems keturiems vaikučiams mamos dėmesio ir šilumos nelabai ir belikdavo. Kitos mano draugės visas kūnas buvo padengtas žaizdomis po apdeginimo, ji labai kankinosi, jai labai skaudėdavo, bet ji nesiskųsdavo, bijodavo kad vaikai nesityčiotų. Dar kitas berniukas turėjo geriantį tėtį, todėl į namus nenorėdavo grįžti... Žodžiu, visi turėjome savo skausmingas patirtis ir labai troškome to dėmesio ir meilės, kurios auklėtojos mums tikrai negailėjo...“

„Man tikrai labai patiko būti vaikų dienos centre, – kalba Veronika. – Ten buvo tiesiog gera, graži aplinka, saugu. Dažnai ateidavau ten anksčiau, dar prieš centro darbo laiką...Tada man kiti darbuotojai atrakindavo centro patalpas ir įleisdavo. Atėjusios į darbą auklėtojos mane ten rasdavo, bet nesistebėdavo... Jautė, kad man ten labai gera, o be to išskyrus namus nelabai ir turėdavau kur dėtis...“

Pasak Veronikos, visi svarbiausi jos to laikotarpio prisiminimai yra susiję su maltiečių vaikų dienos centru.

„Mums dažnai rengdavo išvykas į kiną, vandens parką, veždavo į ekskursijas į įvairius Lietuvos miestus. O vieną vasarą vykome į nuostabią kelionę į Vokietiją, Hamburgą. Ten gyvenome netoli jojimo mokyklos, jodinėjome mažiukais arkliukais poniais... Nuostabūs, nepamirštami atsiminimai...“

Įsijungimas į Jaunųjų maltiečių veiklą

„Visada norėjau prisijungti prie Jaunųjų maltiečių ir labai laukdavau jų ateinant į dienos centrą, – prisimena Veronika. – Todėl, kai būdama šešiolikos metų palikau vaikų dienos centrą, pasiprašiau jų, kad mane padarytų Jaunųjų maltiečių Vaikų dienos centro koordinatore. Ateidavome su Jaunaisiais maltiečiais į vaikų dienos centrą kiekvieną antradienį, padėdavome vaikams ruošti pamokas, žaisdavome su jais stalo žaidimus, kepdavome pyragą. Vėliau labai susidraugavome su naujai į centrą atėjusia auklėtoja Lijana Kazakevičiūte...“

Šiuo metu mergina jau studijuoja universitete, tačiau maltiečių Vaikų dienos centro nepamiršta.

„Jaučiuosi labai dėkinga dienos centrui už didelę šilumą ir globą, kurią jame patyriau, todėl dabar stengiuosi atiduoti jam savo duoklę, – kalba Veronika. – Kadangi esu pati patyrusi panašią dalią ir žinau, kaip prie tokių vaikų prieiti, tai stengiuosi, kiek galiu padėti auklėtojoms, jau tris metus dirbu Jaunųjų maltiečių stovyklose ir sąskrydžiuose kaip vadovė. Vaikų dienos centre kadaise patyriau daug gerumo ir šilumos, kurios man tada taip reikėjo, todėl dabar jaučiu savo šventą pareigą atsilyginti maltiečiams tuo pačiu...“

Maltiečių darbas su vaikais ir maltiečių vaikų dienų centrai gal nėra Lietuvos visuomenėje taip gerai žinomi, kaip maltiečių pagalba senoliams ir šios pagalbos simboliu tapusi kasmetinė akcija „Maltiečių sriuba”, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikams iš socialiai pažeidžiamų šeimų maltiečiai neskyrė dėmesio.

Pradėję kurti Vaikų dienos centrus 2004 metais, maltiečiai dabar jau turi jų įvairiuose Lietuvos miestuose net 16-ka. Nuo centrų įsikūrimo, juose išugdyti šimtai vaikų, iki šiol prisimenančių savo buvimą juose, kaip vieną geriausių laikotarpių savo gyvenime, kai jie gavo daug dėmesio, šilumos ir meilės.

Maltiečiai Dienos centras Vaikai Vilnius Įvykiai Veidai Istorijos
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Testas!
Mes paruošėme jums keletą išbandymų, keleta klasikinių užduočių. Kai kurioms iš jų reikės tik dėmesio, kitoms - dėmesingumo ir ar loginio mąstymo.   Mūsų dėmesio testai pateikiami nuotraukose ir susideda iš skirtingų tipų užduočių: rasti klaidą, rasti skirtumus ir padaryti logiškas išvadas. Imsitės iššūkio? Testo atsakymas: klaida ne skaičiuose, kurie krenta į akis, o sakinyje. Žodis RASTI kartojasi du kartus.
Įvykiai
Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino Lietuvos architektų rūmų (toliau – Rūmai) ieškinį dėl didelį rezonansą visuomenėje sukėlusio kultūros paveldo statinio Gedimino pr. 27, Vilniuje, vertingųjų savybių naikinimo. Teismo sprendimu, statytojas UAB „Vilniaus Žalgirio dengtas plaukimo baseinas“ savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos privalo pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius, atstatant statinį į i...
Kriminalai
Grafičių užrašais Vilniuje esančio Pranciškonų ordino vienuolyno ansamblio statinius darkę jaunuoliai laukia teismo. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras Rolandas Jurkevičius surašė kaltinamąjį aktą ir teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje penki asmenys kaltinami turto sunaikinimu ar sugadinimu bei viešosios tvarkos pažeidimu. Vienas jų kaltinamas ir neteisėtu disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. Ikitei...
Įdomu!
Šv. Jono g, atsišakoja nuo Pilies g. ties Šv. Jono bažnyčia. Tai viena seniausių Vilniaus gatvių. Minima XVI a. vid. Kadaise čia būta seniausios turgavietės, kurioje stovėjo pirmoji rotušė. Čia gyveno įtakingiausi Lietuvos didikai Radvilos, Pacai, Sapiegos, universiteto profesoriai, amatininkai ir pirkliai. Jau XVI a. beveik visi šios gatvės namai buvo mūriniai, pati gatvė ir nemaža jos kiemų grįsti akmenimis, o kai kurie namai vandenį gaudavo iš Vingrių š...
Įvykiai
Kuo panašūs žmonės, gimę pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu ir po 1990-ųjų? Kuo abi šios kartos skiriasi nuo savo tėvų? Sociologai, istorikai ir filosofai sutinka, kad, nepaisant amžiaus skirtumo, šalies nepriklausomybės metais gimę žmonės turi nemažai bendro. Pavyzdžiui, jaučia didesnį pasitikėjimą savimi ar turi labiau išreikštą liberalumą, palyginus su žmonėmis, augusiais priespaudos metais.   Svarbi aplinkos įtaka Klaipėdos universiteto So...
Įdomu!
Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikelimą iš numirusių po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šetoną). Kai kurių protestantų supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties...
Laisvalaikis
Pagal bendrą kraštovaizdžio pobūdį Verkių regioninis parkas priskiriamas miškingų ežerynų ir kalvynų regioniniam parkui, tiksliau ežeruotų kalvynų. Verkių regioninis parkas įsteigtas 1992 m. siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį, vertingus Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus bei kitas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, tokias kaip: Žaliųjų ežerų gilius dubaklonius, Neries šlaitus, Turniškes, Riešės ir Baltupi...
Sportas
Lietuvos futbolo A lygos septintajame ture akis į akį stojo du pirmame ketverte įsitaisę klubai – Vilniaus „Žalgiris“ bei „Kauno Žalgiris“. Vilniečiai įrodė savo pranašumą ir užtikrintai įveikė varžovus rezultatu 3:1 (2:1). Dvikova svečiams prasidėjo šaltu dušu: jau 2-ąją minutę kauniečiai grubiai suklydo savo aikštės pusėje, kamuolį perėmė Matas Vareika ir vienu lietimu šį pasiuntė Pau Moreriui, kuris tiksliu smūgiu į tolimąjį vartų kampą išvedė „Žalgirį“...
Laisvalaikis
Kepame Velykų pynę: populiari ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje Jei vis dar ieškote idėjų, kuo papildyti Velykų meniu, šis kepinys neabejotinai papuoš stalą ir sukurs šventinę atmosferą. Ne veltui nostalgiškai skani Velykų pynė nuo neatmenamų laikų puikuodavosi ne tik ant mūsų protėvių stalo, bet buvo ir tebėra tikra pažiba įvairiose tautose. Tiesa, pasaulio virtuvėje šios mielinės pynutės receptūros ir pavadinimai skiriasi, tačiau visų jų skonis ir sukel...