Apie Orfėją, Avicii ir kartą, kuriai niekas neįdomu

Artėjant Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerai – Dovilės Zavedskaitės „Orfeo. Miesto šviesos“, Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio režisieriumi Naubertu Jasinsku.

Tai yra Jūsų debiutas, tad įdomu būtų sužinoti, kur prasideda Jūsų režisūros šaknys.

Į režisūros mokslus stojau iš karto po mokyklos. Reiktų prisipažinti, kad sąmoningai teatrą atradau labai vėlai, praktiškai likus porai metų iki stojamųjų. Esu šiaulietis, tad spektaklius žiūrėjau Šiauliuose, važiuodavome ir į Vilnių. Man daug kas patiko, bet daug ko ir nepriėmiau. Po truputį pradėjau domėtis pačia teatro prigimtimi. Devintoje klasėje pradėjau lankyti dramos studiją Šiauliuose ir supratau, kad noriu būti tame procese, bet neįsivaizduoju, kokias pareigas jame galėčiau užimti. Tapo aišku, kad tikrai nebūsiu aktoriumi, nes tai per daug sudėtinga. Dailininku taip pat negaliu būti, nes neturiu tam tinkamų duomenų, negaliu valdyti didelės erdvės. Ir tik paskutiniais metais supratau, kad teatre viską valdo režisierius. Toks yra tarytum nesąmoningas mano priartėjimas prie režisūros.

Stebėdamas gyvenimą, klausydamas muzikos, aš perveriu scenas, nejučia pradedu galvoti, kaip kitaip galėtų įvykti viena ar kita scena, koks galėtų būti jos vystymasis, kokia pabaiga. Kai supratau, kas yra režisierius ir kas vyksta jo galvoje, tapo aišku, kad stosiu į režisūrą. Apskritai, tai man iki šiol labai patinka matematika, jos tikslumas. O scenoje, paradoksalu, aš labai mėgstu improvizaciją. Aišku, galutiniame taške aš mėgstu tikslumą, tačiau būtina gyvastis. To siekiu kompleksiškai, daug repetuodamas. „Orfeo. Miesto šviesos“ – pirmas mano rimtas darbas. Aš ieškau būdo išreikšti save.

Prisipažinsiu, visas rimtas knygas aš atradau labai vėlai – vienuoliktoje klasėje. Ir visa tai įvyko tik dėka literatūros mokytojos Audronės Ganusauskienės. Pamenu, kokį didelį įspūdį paliko Antanas Škėma: kaip jis mąsto, kaip rašo... Vėliau sekė ir kiti įdomūs lietuvių klasikai. Manau, kad tam tikras lūžis įvyko ir dėl natūralios brandos. Labai daug skirtingų įtakų, kurios ir lėmė režisūros pasirinkimą.

Neabejoju, kad pasąmoninę įtaką padarė ir kelionės su močiute į Rygos operos ir baleto teatrą. Nuo Šiaulių Ryga tiesiog arčiau nei Vilnius. Nuo pat mažumės, nuo kokių trijų keturių metų močiutė mane veždavosi į Rygos teatrą. Kokius keturis metus ji buvo nusipirkusi šio teatro abonementą. Nors nieko neatsimenu, nes buvau dar gana mažas, bet įsivaizduoju, kad tai man padarė nemažą įtaką. Atsimenu, kad opera man buvo labai neįdomu, bet baletas, tos judančios figūros... Nepamenu baleto pavadinimo, bet gerai prisimenu balerinas, vilkinčias geltonas sukneles. Tie audiniai kažkaip paslaptingai jungėsi, sklaidėsi... Išliko abstraktus, bet labai ryškus vaizdas.

Kaip atradote dramaturgę Dovilę Zavedskaitę?

Remiuosi mitu, kurį taip pat atradau dar būdamas mokykloje. Šalia Antano Škėmos, Sigito Parulskio dar buvo ir graikų mitai. Jie mane labai žavėjo. Lyg šio pasaulio, bet ir šalia... Pamenu, Muzikos ir teatro akademijoje taip pat bandžiau pagal juos kurti. Pirmuose kursuose aš dar nemokėjau valdyti žodžio, tad kūriau tam tikras impresijas, bet kai kas liko viduje. Ir kai Nacionalinis dramos teatras paskelbė viešą konkursą, supratau, kad nenoriu rinktis jokios konkrečios pjesės. Juk įsigilinus pastebi, kad daugumą pjesių geriausi pasaulio dramaturgai rašė dažnai besiremdami konkrečiais teatrais ar net aktoriais, vieta. Todėl skaitant galima pajusti tam tikrą properšą. Mano mintis tokia ir buvo: ką galima parašyti per gan trumpą laiką? Koks gali būti tas nedidelės apimties kūrinys, skirtas Nacionaliniam dramos teatrui ir konkretiems jo žmonėms? Aš rėmiausi mitu. Tapo svarbu jį įprasminti šios dienos akimis. Kaip mes galime jį įvertinti? Su šia idėja aš ir atėjau į teatrą, ir laimėjau konkursą.

Iš pradžių ieškojau dramaturgo. Visi supranta, kad Lietuvoje – didelė šiuolaikinių dramaturgų problema. Tiek ir žinau: Marius Ivaškevičius, Sigitas Parulskis, Herkus Kunčius, Gabrielė Labanauskaitė. O kas tie jauni? Jų tiesiog nėra. Kažkas yra praleista, aš dar neatkapsčiau, kas? Kai per įvairius apmąstymus išniro Zavedskaitės pavardė, jai pasiūliau ilgai telefonu nediskutuoti, o susitikti ir pasikalbėti, kad suprastume, ar įmanomas dialogas apskritai. Taip dramaturgei pristačiau savo idėją, kuri, natūralu, vėliau evoliucionavo. Galvojant apie pradžią ir dabartį, supranti, jog tai absoliučiai skirtingi tekstai.

O kokia buvo pagrindinė mintis, privertusi atsigręžti į mitą?

Iš esmės pradėjau nuo tokios minties: aplink – daug jaunų žmonių, kurie labai nelaimingi, liūdni, „neišsipildę“, nors daro, kuria, kad tai įvyktų. Aš galvoju: kur slypi viso to paradoksas? Kur yra tas užstrigimas? Šalia viso to, kaip mintis „ėjo“ mitas, ir aš atradau paralelę. Ne tiek logiškai, kiek emocionaliai visa susijungė: ėjimas į Hadą, bandymas kažką pakeisti, negalėjimas kažko pakeisti, nesuvokimas, kodėl Orfėjas to nepadarė... Tai yra ir labai didelė „ego“ tema. Man ši mintis – paradoksas – leidžia atrakinti ir savaip interpretuoti pasirinktą mitą. Tam, aišku, reikėjo surasti formą, kaip tai pasakyti, kaip tai padaryti...

Pjesėje labai daug asociatyvių dalykų: ir orfėjiškas liūdesys, ir Hadas, ir garsusis švedų didžėjus Avicii, ir, galų gale, šmaikštumas... Visko labai daug, ima ryškėti šiuolaikinio gyvenimo psichologija. Kaip jungiamos šios būsenos?

Dirbant su visa spektaklio komanda, didžiausias uždavinys buvo apjungti graikų mitą, mano asmeninius pastebėjimus ir Avicii – dainiaus įvaizdžio istoriją. Aš nenoriu visų šių istorijų pasakoti atskirai. Man vis dar įdomu, kaip visų šitų skirtingų grupių sąryšį paversti vienu unikaliu sceniniu pasauliu, jungiančiu visus veikėjus. Kurdami spektaklį, mes rėmėmės dokumentika, tačiau jokių tiesioginių dokumentikos motyvų nenaudojame. Avicii dainas žino visi, tikrai, visi, nes jis girdimas visur, tik niekas nežino, kad tai jis. O jo jau nebėra. Tai yra paradoksas – tam tikra prasme. Avicii man priminė orfėjišką kelionę.

Jis tikrai orfėjiškas: nors ir priklausė pop pasauliui, jo prigimtis tarytum tam prieštaravo. Jis laikėsi autsaiderio pozicijos, tai buvo laisvas menininkas. Avicii gyvenime labai daug poetizmų. Šiuos du dainius apjungia muzika – juk Orfėjas pirmasis pradėjo giedoti hegzametru. Kokios siekiate formos, apjungdamas šiuos pasaulius?

Kol vyksta repeticijos, viskas dar labai smarkiai kinta, tad ir įvardinti visko nesinori. Šiuo metu man įdomu, kaip dramaturgija, kuri labai smarkiai kito, kaip visi dramaturgijos motyvai apsijungia. Manau, kad liūdesys, kaip tema, daugiausia ir bus juntama.

Mes daug diskutavo ir dėl pavadinimo. Gal banaliai ir skambės, tačiau psichoterapijos seansas ir yra visą apglėbianti miesto ranka.

O kada ir dėl ko kito tekstas? Kokias režisūrinės dramaturgijos užduotis Jūs laikote pagrindinėmis?

Eigoje esminis atradimas įvyko tuomet, kai šiek tiek pakeitėme veikėjų pozicijas, kai medžiagą pradėjome atrakinti per kitą veikėją. Ir tai įvyko tik kantriai ieškant. Ir tuomet visi tekstai transformavosi. Svarbu buvo atrasti lęšį, per ką mes žiūrime. Visą statomą istoriją matau nuosekliai, nors pačios scenos nėra seklios.

Pats spektaklio naratyvas yra labai paprastas: vyksta psichoterapijos seansas, kuriame psichoterapeutė turi pacientę, kuri yra „užstrigusi“ savo milžiniškoj nelaimėj ir kančioj. Visas spektaklis yra vienas didelis seansas, kurį mes žiūrovams ir papasakojame: kas tai per istorija, kodėl ji tokia, kokie tie veikėjai buvo ir kas čia tokio įvyko, kad ši pacientė yra taip ilgai „įstrigusi“ viename įvykyje, kančioje ir savęs kaltinime.

Kokiu principu atrinkote savo kūrybinę komandą?

Man labai svarbūs jaunieji aktoriai – Kamilė Lebedytė ir Matas Dirginčius, su kuriais galime susikalbėti įvairiomis temomis, skirtingomis prieigomis ir būti tame drąsūs. Galime klysti ir palaikyti vienas kitą. Su šiais žmonėmis buvo svarbu ne pjesę kurti, o spektaklį.

O Nelė Savičenko ir Vitalija Mockevičiūtė yra mano simpatijos jau nuo labai seniai, tad buvo smalsu su jomis padirbėti. Su choreografe Airida Gudaite susidūriau dar studijuodamas bakalaurą. Man patinka tai, ką ji daro. Svarbu, kad spektaklį kuriame ne per „žvyrą“. Aš esu matęs procesų, kai dirbama per „žvyrą“, bet vis tiek dirbama. Lina Židonytė yra mano kursiokė. Ji nemažai dirbusi kine, reklamoje, pati studijuoja režisūrą, turi stiprų dailės pojūtį. Sąmoningai ją pakviečiau, nes suprantame vienas kitą „iš pusės žodžio“. Scenovaizdis abstraktus, jo sprendimą nebuvo lengva atrasti, tačiau, kaip žinia, su jaunais scenografais taip pat Lietuvoje yra bėda. Vaizdo projekcijų autorių Kornelijų Jaroševičių pažinojau mažai, tačiau man patiko jo visi darbai. Imponavo ir tai, kad tie darbai labai skirtingi ir stilistiškai, ir savo masteliu. Visi pakviesti žmonės nėra atsitiktiniai, nepažinojau tik dramaturgės.

Man imponuoja tai, kad Jūs daug repetuojate. Nors visko teko matyti: kaip po ilgų „kančių“ kartais ir nepasiseka. Džiaugiuosi ir dėl to, kad projektų „gamybos“ laikais, kai visi staigiai susibėga, staigiai surepetuoja ir staigiai visa tai kažkur dingsta, jūs nuosekliai bandote sukurti spektaklį.

Aš nematau prasmės greitame darbe. Žinoma, nieks manęs neapsaugos nei nuo sėkmės, nei nuo pralaimėjimų. Man svarbu, kad vyktų pilnavertis darbas.

Įdomu paklausti apie Jūsų kartą. Kokį pasaulį jūs matote, ką diagnozuojate? Jūsų karta ypač daug kalba apie ekologiją, dvasingumą, bet elgiatės keistai. Žmonės, išeidami iš tualeto, šviesos neužgesina, pro žmogų praeina kaip pro tuščią vietą, o dar dažniau – žvilgsniu sulindę į „mobiliaką“, tarytum gyvo žmogaus nebūtų. Aš tai priimu ne kaip chamizmą, bet kaip „zombių“ susiformavusią būseną. Kas tai yra? Tai kartais tampa svarbiau už visą teatrologiją, nes imi suprasti, kad tarp mūsų properša didėja. Jūsų karta gyvena keistame „dramblio kaulo bokšte“.

Ir aš tai pastebiu, ir su kolegomis apie tai pakalbame. Aš galiu būti tame, bet galiu būti ir su jumis, – ir aš suvokiu, kad tai yra tas pats momentas. Tam aš neturiu atsakymo. Aš galiu tik pasakyti labai paprastai: niekam niekas neįdomu. Neįsivaizduoju, kur viso to šaknys, tačiau stebėdamas savo ir jaunesnę kartas, aš pastebiu šį abuojumą. Mūsų spektaklyje Orfėjas sako: „Aš nežinau, kas su manimi vyksta. Aš nežinau, kodėl aš gyvenu šiame vėmalų ir festivalių gyvenime?“

Linkiu gero spektaklio!

Daiva Šabasevičienė

LNDT
Naubertas Jasinskas Interviu Dramos teatras Spektaklis Režisierius Kultūra
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Savivalda
Sostinėje baigta tvarkyti daugiau kaip pusės kilometro ilgio Noragiškių gatvė. Gatvės atkarpoje, nuo Geležinio Vilko gatvės iki Visorių Sodų, paklota nauja asfalto danga, atnaujinti gatvės bortai, paklotas naujas šaligatvis. Verkių seniūnijoje esančioje Noragiškių gatvės atnaujinimui sostinės savivaldybė skyrė daugiau nei 200 tūkst. eurų. „Džiaugiamės, kad sutvarkius šią gatvę, didžiausią naudą ir patogumą iškart pajus daugiau kaip dešimties Vilniaus rajon...
Sportas
Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai šeštadienį namuose sužaidė kontrolines rungtynes su Latvijos aukščiausios lygos FS „Metta“ klubu ir laimėjo rezultatu 2:1. Visi trys įvarčiai buvo įmušti iki pertraukos, o žalgiriečių gretose pasižymėjo Andrejus Cordošas – 2:1. Vyriausiasis „Žalgirio“ treneris Joao Martinsas šiame kontroliniame mače nemažai eksperimentavo. Startinė sudėtis atrodė gana neįprastai. Poziciją vartuose užsiėmė Armantas Vitkauskas, o gynybos vid...
Laisvalaikis
Tai vienas seniausių paminklų Vilniuje, Maironio gatvėje, netoli tilto į Užupį, stovintis paminklas skirtas 16-mečiam berniukui, kuris potvynio metu gelbėdamas patvinusioje Vilnelėje žydų mažą berniuką, tačiau abu nuskendo. Miesto taryba po tragedijos pradėjo rinkti lėšas paminklui krikščioniško pasiaukojimo pagrindu įamžinti. Į antkapį panašus paminklas atidengtas 1934 m. Tai nedidelis, iš tamsaus granito nukaltas paminklas, kurio viršuje yra Aušros Vartų...
Sportas
Vilniaus „Rytas“ Lietuvos krepšinio lygos 2019-2020 m. sezoną pradės rugsėjo 21 dieną, namuose vyksiančia dvikova prieš Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipą.  Po savaitės, rugsėjo 28 dieną, „Rytas“ Vilniuje susitiks su Klaipėdos „Neptūnu“. Antrosios rungtynės su uostamiesčio komanda „Švyturio“ arenoje įvyks lapkričio 24 dieną. Pirmoji vilniečių akistata su Kauno „Žalgiriu“ įvyks spalio 20 dieną, „Siemens“ arenoje. Paskutinį reguliariojo sezono „El Classico“ m...
Įvykiai
Paskutinį vis dar lepinančios vasaros šeštadienį, rugpjūčio 31 dieną, Katedros aikštę užlies lietuvių publikai puikiai pažįstamos ir itin pamėgtos užsienio bei lietuvių atlikėjų grupės. Vilniaus širdį privers smarkiau plakti kosmopolitų kompanija, kurią vienija vitališkas ir stilistiškai margas laužytų ritmų, drum’n’bass, flamenko, balkanų ir kitokios „world“ muzikos bei energingo klubinio skambesio mišinys – tai grupė „N.O.H.A.“. Po šios grupės koncerto į...
Įvykiai
Jei per artimiausias išeigines ištrūkti iš miesto nepavyks, sostinė savaitgaliui turi paruošusi ne vieną dėmesio vertą renginį. Pramogų spektras iš tiesų platus: nuo sportinių veiklų iki koncertų ir ekskursijų. Tad savaitgalį namuose nelindėkite – priešaky dvi spalvingos dienos, tad bent vieną jų įsitraukite į veiklas, skirtas ir mažiems, ir vyresniems nuotykių ieškotojams mieste. Šalies dviratininkus subursiantis „IKI Velomaratonas“ Rugpjūčio 18 d., sekma...
Įvykiai
Jau rugpjūčio 22 dieną Vilniuje startuoja registracija į plaukimo mokymosi grupes. Vilniaus miestas kviečia mokytis plaukti ir savo įgūdžius tobulinti 7-15 metų vaikus. Prisiminus birželio mėnesį finišavusį projektą „Mokausi plaukti ir saugiai elgtis vandenyje“, kurio metu plaukti Lietuvos sostinėje mokėsi 2430 antrokų, neabejojama, kad naujos grupės bus užpildytos labai greitai. VšĮ „Sveikas miestas“, administruojantis naująjį Fabijoniškių baseiną, siekia...
Kriminalai
Rugpjūčio 14 d. 00 val. 40 min. Vilniuje, T. Ševčenkos g. viešbučio kambaryje pas merginą (gimusi 1991m.) buvo rasti 5 vnt folijos lankstinukų su viduje esančiais milteliais, kaip įtariama narkotinė medžiaga. Rugpjūčio 14 d. 10 val. 20 min. Vilniaus r., Raudondvario k., Žirgų g., įmonei UAB „YIT Lietuva", atliekant kelio kasimo darbus, rasta žmogaus kaukolė ir kaulų dalys. Aplinkybės aiškinamos. 2019-08-14 22 val.45 val. Vilniuje, Stoties g. prie kavinės -...
Įvairios
Keletą pastarųjų dešimtmečių Vakaruose vyravęs miesto modelis, kai gyvenamosios, darbo laisvalaikio, komercinės ir kultūrinės zonos buvo atskirtos, o susisiekimą tarp jų geriausiai užtikrino nuosavas automobilis, nyksta. Statybos paslaugų koncerno YIT vykdantysis viceprezidentas miestų plėtrai Juha Kostiainen sako, kad tokį modelį šiandien keičia „20 minučių miesto“ koncepcija, kurios idėja – visų gyventojui reikiamų paslaugų nuo namų ir darbovietės pasiek...