Aktorei Jūratei Vilūnaitei – 50

Aktorė Jūratė Vilūnaitė jau daugiau kaip dvidešimt penkerius metus yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupės narė. Tai – ne vien talentinga aktorė, bet išsiskirianti ypatingomis savybėmis, dėl kurių kviečiama į pačių įvairiausių režisierių spektaklius. Pagrindinė savybė – profesionalus požiūris į savo darbą. Jūratė yra vaidinusi Jono Vaitkaus („Markizė de Sad“, „Sapnas“, „Madam Bovari“, „Visuomenės priešas“), Irenos Bučienės („Šykštuolis“), Gintaro Varno („Didysis pasaulio teatras“, „Publika“, „Laikas ir kambarys“, „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“), Juliaus Dautarto („Paskendusi vasara“), Gyčio Padegimo („Lugnazados šventės šokiai“, „Vieno tėvo vaikai“), Cezario Graužinio („Ir vėl viskas bus gerai“), Vytauto V. Landsbergio („Bunkeris“), Sauliaus Mykolaičio („Mažasis princas“), Evaldo Jaro („Pepė Ilgakojinė“), Sigito Račkio („Našlės“), Adolfo Večerskio („Bamba“, „Meilė pagal grafiką“, „Žmogus iš La Mančos“), Yanos Ross („Bembilendas“, „Juodoji našlė“), Oskaro Koršunovo („Katedra“) ir kitų režisierių spektakliuose.

Vienas iš įsimintinų Jūratės vaidmenų – Kloda, spektaklyje „Šykštuolis“, kurį 2000 metais Nacionaliniame dramos teatre pastatė Irena Bučienė. Sutelkdama dėmesį į monodramą – Harpagonas ir aplinka – režisierė per gana trumpą laiką sugebėjo spektaklyje pažadinti kiekvieną, kad ir mažiausią žmogelį, leisdama jam prasiskleisti klasikiniu būdu, kada, pavyzdžiui, antraplanis vaidmuo įeina į svarbių aktoriaus vaidmenų sąrašą. „Šykštuolyje“ toks vaidmuo ir buvo Jūratės Vilūnaitės Kloda. Vaidindama viso labo namų tarnaitę, besigainiojančią po kiemą vištą, aktorė sukūrė ypatingą personažą. Būtų per garsu sakyti, kad be jos spektaklis – ne spektaklis, tačiau Vilūnaitė, atsisakiusi tradicinių vaidmens kūrimo schemų, drąsiai „įlindo“ į komedijai reikalingo tipo kailį. Utriruodama plastinį vaidmens piešinį, anemišku, tačiau labai išraiškingu veidu, ji sukūrė viduramžišką pilių, dvarų, namų tarnaitės tipą. Aplink save bežodėje erdvėje ji sukūrė stiprų lauką, kuris veikė asociatyviai, nukeldamas tai į senuosius Jeano Simeono Chardino tapybos darbus, tai – paradoksas – į pazoliniškų personažų atmosferą. Rodos tiek nedaug – tik paskui vištą reikėjo palakstyti (kitų personažų atžvilgiu), tačiau kaip!.. Jeigu nebūtų tokio įtaigaus Vilūnaitės šmirinėjimo, gal tarnų scena nebūtų buvusi tokia graži, kada su Harpagono uždėtais antrankiais visi aplinkiniai, tarnaujantys savo ponui, sulėtintai, lyg kino filme traukė iš savo užančių nugvelbtus daiktus, kas ką, daugiausia raudonus obuoliukus. Vilūnaitės Kloda, net prakąstą obuolį užsikišusi į savo minkštą biustą, kuris, pasirodo, tam ir sukurtas, kad ten galėtum visko prisikimšti. Aktorė krypuodama lyg žąsis, nenoriai, bet vis dėlto traukė nugvelbtas gėrybes. Ši scena spektaklyje buvo viena iš gražiausių. Nutvieksta vario spalvos, ji pilna šmaikštumo, ironijos, lyrikos ir paprastumo. Apskritai šiame spektaklyje gerų aktorių dėka režisierė tarytum viską nužemino ir tik tada pakylėjo į kitą – komedijos – lygį.

Dar 2001 metais statydamas „Lugnazados šventės šokius“, režisierius Gytis Padegimas nepašykštėjo savo jėgų sumanymą realizuoti dviejų aktorių sudėtimis. Pirmieji spektakliai ryškiai nubrėžė ribą tarp dviejų sudėčių, kurios buvo pavadintos „ramiąja“ ir „aktyviąja“. „Ramiajame“ spektaklyje ir vaidino Jūratė Vilūnaitė, apdovanodama savąją Keitę rimtimi, stoiškumu, emociniu nuoseklumu. Nors spektaklį valdė ypatingai gyva Giedriaus Puskunigio muzika, Vilūnaitės vaidmuo liko koncentruotas, tikslus ir ryškus. Šios aktorės vaidmenų esmės niekada iš vėžių neišmuša aplinkinių faktorių svyravimai.

Teatro menininkai, nors kartą susidūrę su įtaigiu Federico Garcìa Lorca’os poetiniu lauku, niekada jo nepalieka. Režisierius Gintaras Varnas, kartas nuo karto statantis šio autoriaus kūrinius, prieš šešiolika metų Kauno dramos teatre sukūrė spektaklį „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“ (2003). Kelių sodų poema pakerėjo savo kalbos tobulumu, poetinio teksto galia. Režisierius nesistengė šios poemos ardyti suteikdamas papildomų teatrinių grubumų. Sukūręs spektaklio eigai būtiną atmosferą, jis paleido Garcìa Lorcą, pasitikėdamas aktorių jėgomis laisvai jį perskaityti. Pagrindinį Donjos Rositos vaidmenį nepakartojamai suvaidino Jūratė Vilūnaitė. Ir vizualiąja prasme, ir savo aristokratizmu ji liko įsimintina visam gyvenimui. Gal Vilūnaitės Rosita labiausiai ir atliepė spektaklio antiatraktyvumą, – vaidyba be didesnės niuansuotės tarytum nuėmė Garcìa Lorcai nereikalingą nervą.

Jūratės Vilūnaitės Donja Rosita net savo gyvenimo žydėjime – grožiu švytinčioje jaunystėje nujautė, o tuo pačiu žinojo, kad jos jaunikis skirtas ne jai. Andalūzijos moters patirtis, virtusi Garcìa Lorcos kūrinio fabula, ne tik režisieriaus, bet ir aktorės dėka buvo transformuoti į meninį lygmenį, kuris prasiskleidė kaip ta rožė: paprasta akim nematant, lėtai, lėtai...

Jūratė Vilūnaitė yra nusifilmavusi keliuose filmuose, TV serialuose. Turėdama išskirtinį balsą ji yra puiki poezijos skaitovė. Paskutinis jos ryškus darbas – įskaityta Salomėjos Nėries poezija. Kompaktinė plokštelė pasirodė kartu su rinktine „Tolimas sapnas“. „Kaip atrodo karo ir pokario metų poetės Salomėjos Nėries kūryba? It duženos po didelės energijos sprogimo katastrofišku istoriniu laiku“, – teigia literatūrologas, poetas Mindaugas Kvietkauskas. Vilūnaitės branda, sugebėjimas valdyti įvairias balso moduliacijas įtaigiai perteikia didžiosios lietuvių lyrikės pasaulį.

Aktorė Dalia Michelevičiūtė savo kolegę Vilūnaitę išskiria iš kitų aktorių: „Profesine prasme Jūratė yra viena iš brangiausių mano kolegių. Tai – ypatingai daug skaitanti, ypatingai gili aktorė. Kai reikalingas koks nors patarimas, visada tariuosi su ja. Jeigu sulaukiu pasiūlymų, kurių tenka atsisakyti, pirmas žmogus, kuriam skambinu, visada būna Jūratė, tad ją ir siūlau. Ji ir poeziją gerai skaito, ir apskritai, puikiai literatūrą analizuoja. Jūratės didelė pedagoginė patirtis, todėl su ja visada tariuosi įvairiais profesiniais klausimais – renkantis medžiagą ar panašiai. Nors žodis „gilus“ – gal ir per daug nuvalkiotas, bet jis neatsiejamas nuo dvasingumo. O Jūratė tikrai nėra paviršutiniškas žmogus, – ji viską analizuoja pati, kiekvieną situaciją perleisdama per savo širdies tiltą. Vilūnaitė – labai įdomi aktorė. Gal iš pradžių gali pasirodyti, kad ji yra gana intravertiška aktorė. Ją prisimenu nuo studijų laikų: visą laiką buvo savita, išsiskirianti ypatinga plastika, – turiu omeny ir kūno, ir žodžio plastiką. Dėl to į savo spektaklius ją kviesdavo patys įvairiausi režisieriai. Kaip ypatingai gerą partnerę ją gerai atsimenu spektakliuose „Lugnazados šventės šokiai“ ir „Markizė de Sad“. Ji nuolat galvoja apie kolegas, todėl su ja labai malonu vadinti kartu. Ji negalvoja vien apie tai, kaip atlikti savo vaidmenį. Todėl to ypatingai branginu partnerystę su ja. Jūratė išskirtinai kantri. Prisimenu, kai „Markizėje de Sad“ vaidinome drastišką sceną, kuomet aš jai turėdavau skelti antausį. Tų antausių būdavo įvairaus stiprumo, įvairaus profesionalumo, tačiau ji niekada nesiskųsdavo. Jai svarbiausia būdavo gero spektaklio idėja.“

Nors aktoriai vaidina daug ir viską, Jūratė Vilūnaitė neslepia savo jautraus požiūrio į jausmų pasaulį: „Nežinau, kaip suvaidinti meilę. Nesakau, kad tai sunku, bet ryškias, stiprias emocijos atkurti įtikinamai nelengva.“

Prieš keletą metų Jūratė Vilūnaitė iškovojo Rudąjį karatė diržą, apie kurį sako: „Rytų kovos menai – tai pat menas, tai artima ir kitiems menams, o ypač aktorystei. Juk scenoje taip pat reikia fizinės ištvermės, koncentracijos, mokėti sutelkti mintis.“

Jūratė Vilūnaitė dirba ir pedagoginį darbą – dėsto Vilniaus kolegijoje. Į aktoriaus profesiją ji žiūri labai rimtai, pripažindama, kad jos reikia mokytis: „Galbūt pas mus manoma, kad aktoriais gali būti kas tik nori. Įsivaizduoja, kad seriale suvaidina ir jau yra aktorius. Galvoju, kad toli gražu taip nėra. Kine žmogų pateikti yra paprasčiau, bet tas pats žmogus kitame kine, seriale arba teatre bus visai bejėgis, jeigu neturės profesijos. Svarbus ir žmogaus šarmas, įtaiga, talentas, kuris aktorystėje atsiskleidžia nebūtinai iš karto. Reikia tam tikro vaidmens, režisieriaus. Tai yra šios profesijos žiaurumas. Tu gali ilgą laiką nesutikti savo režisieriaus, savo vaidmens. Kai kurie aktoriai atsiskleidžia labai anksti, iš karto gauna įdomų vaidmenį, o kai kurie – gerokai vėliau. Bet kad tai yra svajonių profesija, sutikčiau. Ji labai puiki, įdomi, sunki ir be galo kūrybiška.“

Daiva Šabasevičienė

Teatras Spektaklis Jūratė Vilūnaitė
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Sportas
Kovą dėl Lietuvos čempionų titulo tęsiantis Vilniaus „Žalgiris“ pasirašė sutartį su 22-ejų saugu iš Brazilijos Higoru Vidaliu. Atakuojantis saugas į Lietuvą atvyksta iš Graikijos. Čia jis pradėjo profesionalo karjerą ir nuo 2016 m. vilkėjo „PAS Giannina“ marškinėlius.   Graikijos Superlygoje futbolininkas sužaidė 48 rungtynes per kurias įmušė tris įvarčius ir atliko du rezultatyvius perdavimus. Dar 13 kartų jis į aikštę žengė Graikijos taurės turnyre, kuri...
Įvykiai
Gera mokykla šalia namų, naujai besiformuojančiame mikrorajone Vilniuje – retas ir iš tiesų išskirtinis reiškinys. Per visą nepriklausomybės laikotarpį sostinėje iki šiol yra pastatyta tik viena nauja mokykla, nors miestas intensyviai augo ir tebeauga. Individualių namų projekto „Sklypai Kalnėnuose“ plėtotojai, kompanija REWO, savo teritorijoje, viename iš sklypų pagal miesto bendrąjį planą privalėję pastatyti visuomeninės paskirties objektą, pasitelkė par...
Įvykiai
Seimas priėmė Darbo kodekso pataisas (projektas Nr. XIIP-4833(2), kuriomis nutarta nuo 2020 m. lapkričio 2-ąją – Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną, įtraukti į švenčių sąrašą ir ją paskelbti ne darbo diena. Už naujas teisės akto nuostatas balsavo 57 Seimo nariai, prieš buvo 10, susilaikė 24 parlamentarai. „2006 m. Lietuva ratifikavo UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo konvenciją, pagal kurią būtent Vėlinės turėtų susilaukti išskirtinio statuso – kaip ypa...
Būstas
Paskutinis vasaros mėnuo – laikas, kuomet į didžiuosius Lietuvos miestus, daugiausia sostinę, po vasaros atostogų sugrįžta studentai. Dažnas jų padedant tėvams ieško būsto, kuriam kelia tokius esminius kriterijus: vienam ar dviem jaunuoliams tinkamas buto dydis ir suplanavimas, protingo dydžio jo išlaikymo išlaidos, galimybė iš namų patogiai pasiekti universitetą ar kolegiją. Jaunuolių poreikius nagrinėjantys nekilnojamojo turto (NT) rinkos ekspertai besid...
Įvykiai
Praėjus trisdešimčiai metų po Baltijos kelio Lietuvos nacionalinis muziejus kviečia sugrįžti ten, kur viskas prasidėjo: Gedimino pilies bokštas buvo ta vieta, kur žmonės ėmė jungtis į gyvą grandinę, nusidriekusią nuo Vilniaus iki Talino. Rugpjūčio 23 d. kviečiame prisiminti ir patirti šio įvykio istoriją interaktyvioje instaliacijoje ir gauti unikalų to meto suvenyrą – autentišką prieš 30 metų pagamintą ženkliuką, kurį segėjo ir Baltijos kelio dalyviai. In...
Įvykiai
Sostinės širdyje Katedros aikštėje pirmadienį įsikūrė LRT studija: iki ketvirtadienio čia bus kuriama rekordinė 20 m ilgio ir 17 m aukščio radijo imtuvų instaliacija, vyks tiesioginės radijo ir televizijos transliacijos, bus pristatomas naujasis LRT sezonas, o penktadienį, kai bus minimas Baltijos kelio 30-metis, renginių savaitę pabaigs šventinis koncertas ir unikalios radijo imtuvų instaliacijos kūrinys. Visą šią savaitę Katedros aikštėje žmonės galės st...
Verslas
Maisto halės (angl. „Food halls“) – palyginti nauja koncepcija Lietuvoje. Tačiau jų skaičius sparčiai auga. Šiandien vien Vilniuje yra šešios tokios erdvės, Kaune – viena, netrukus dar vienos galima tikėtis ir Šiauliuose. Tai sparčiai auganti niša, kurioje savo vietą atrado smulkusis verslas, o – gyventojai turi vietą naujoms kulinarinėms patirtims. „Tokių vietų sparčiai daugėja ir jų poreikis auga. Lietuva šią koncepciją perėmė iš Vakarų Europos ir, neslė...
Būstas
Pagrindinis kriterijus renkantis naujos statybos butą ir toliau išlieka vieta mieste, rodo atlikta naujakurių apklausa. Tarp kitų svarbių aspektų minimi uždari, saugūs kiemai, lanksčios įsigijimo sąlygos, geras buto planas. Absoliuti dauguma gyventojų, įsigijusių naujus butus kvartaluose sostinės centre ir Naujamiestyje, svarbiausiu privalumu, kuris lėmė apsisprendimą pirkti būstą, įvardija gerą lokaciją bei infrastruktūrą aplink projektą. Tai rodo UAB „Ha...
Savivalda
Sostinėje baigta tvarkyti daugiau kaip pusės kilometro ilgio Noragiškių gatvė. Gatvės atkarpoje, nuo Geležinio Vilko gatvės iki Visorių Sodų, paklota nauja asfalto danga, atnaujinti gatvės bortai, paklotas naujas šaligatvis. Verkių seniūnijoje esančioje Noragiškių gatvės atnaujinimui sostinės savivaldybė skyrė daugiau nei 200 tūkst. eurų. „Džiaugiamės, kad sutvarkius šią gatvę, didžiausią naudą ir patogumą iškart pajus daugiau kaip dešimties Vilniaus rajon...