Vilniaus senamiestį išsiraizgę senieji rūsiai - paslaptingi, bauginantys, bet traukiantys

Paslaptingi, bauginantys, bet traukiantys – tokie yra po Vilniaus senamiestį išsiraizgę senieji rūsiai. Kiekvienas vis kitoks: su savo istorija, savomis funkcijomis, praeities legendomis ir galimybėmis juos pažinti ateityje.

Po Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčia tokių rūsių būta daugiau kaip 20. Tiesa, šiandien ne į visus juos galima patekti. Pagal įprastą praktiką senuosiuose bažnyčios rūsiuose buvo įrengiamos kriptos. Istoriniai šaltiniai liudija, kad jose buvo laidojama iki XIX a. trečiojo dešimtmečio, kai buvo nutarta visus palaikus suversti į vieną kriptą, užpilti kalkėmis ir užmūryti.

Didžiausiame iš Šv. Jonų bažnyčios rūsių praėjusių metų pabaigoje buvo aptikti keli karstai su palaikais, žmonių kaulų ir antkapių liekanos. Vilniaus universiteto muziejus inicijavo tinkamą šių palaikų sutvarkymą ir tyrimą. Tam buvo pasitelkta savanorių komanda, taip pat vienos stipriausių Lietuvoje palaidojimų specialisčių, antropologės dr. Justina Kozakaitė bei Rūta Brindzaitė ir archeologinių radinių restauratorė Vytautė Lukšėnienė. Šis tyrimas leido ne tik tinkamai sutvarkyti rastus palaikus, bet ir atskleisti keletą reikšmingų praeities faktų apie legendinių 36 Vilniaus pranciškonų kankinių istoriją.

Šv. Jonų bažnyčios rūsiuose buvo laidojami fundatoriai

Laidojimai bažnyčių rūsiuose – iki naujausiųjų laikų visuotinai priimta krikščioniškos visuomenės praktika tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek visoje Europoje. Šv. Jonų bažnyčios rūsiuose buvo laidojami bažnyčios fundatoriai, mecenatai, dvasininkai, o perdavus ją jėzuitų kolegijai, požemiuose amžino poilsio atguldavo ir jėzuitų vienuoliai bei profesoriai.

Norinčiųjų laidotis po šventovės skliautais buvo tiek daug, kad jau XVI–XVII a. sandūroje perpildytus rūsius teko išvalyti. Palaikai iš rūsių net dvi savaitės buvo vežami už Rūdninkų vartų, į kapavietę, įrengtą prie Šv. Stepono bažnyčios. Po šio išvalymo jėzuitų vyresnieji uždraudė bažnyčios rūsiuose laidoti pasauliečius, išskyrus tuos atvejus, kai jie būdavo dosnūs bažnyčios mecenatai, koplyčių fundatoriai ir išlaikytojai. Tokiais tapo ir keletas LDK kilmingųjų giminių atstovų. Slonimo pavieto bajorų maršalka Jeronimas Piaseckis (1613?–1691) ir XVIII a. Trakų vaivada Tadas Oginskis (1712–1783) skyrė dosnias fundacijas dviem koplyčioms atnaujinti ir išlaikyti. Po jomis jie įrengė savo šeimos mauzoliejus. Dar ir dabar šios dvi koplyčios dažnai vadinamos Piaseckių ir Oginskių, o apsilankę jose galite rasti paminklines lentas su epitafijomis, skirtomis šiems Šv. Jonų bažnyčios rūsiuose palaidotiems koplyčių fundatoriams.

Karstas / E. Kurausko nuotr.

XVIII a. viduryje perstatant didelio gaisro nuniokotą bažnyčią, Naugarduko kaštelionas Jonas Liutauras Chreptavičius (1703–1765) po Loreto Marijos altoriumi įrengė savo šeimos mauzoliejų. Šioje kapavietėje kaštelionui buvo lemta palaidoti tris savo šeimos moteris: tetą, žmoną ir dukterį. Tą liudija ir juodo marmuro lenta su epitafija, įmūryta rytinėje bažnyčios pusėje ir puikiai pažįstama tiems, kurie į bažnyčią žvilgteli eidami Pilies gatve.

XIX a. trečiajame dešimtmetyje Vilniaus architektas Karolis Podčašinskis (1790–1860) inicijavo visos Šv. Jonų bažnyčios rekonstrukciją. Vienas iš darbų buvo rūsiuose esančius palaikus sudėti į vieną didesnį rūsį, užpilti žemėmis, degintomis kalkėmis ir užmūryti. Universiteto valdžia tam pritarė, pabrėždama, kad „dėl pūvančių lavonų pilnų rūsių gresia epidemija“. Po rekonstrukcijos išliko tik kriptos sienose ir koplyčiose, kelių šeimų mauzoliejai, dalis paminklinių lentų. Apie palaidojimus po rekonstrukcijos duomenų nėra.

Tyrimo metu aptikti karstai su palaikais

2018 m. pabaigoje didžiausiame iš dabar prieinamų Šv. Jonų bažnyčios rūsių Vilniaus universiteto istorikai bei antropologai ir P. Gudyno restauravimo centro specialistė sutvarkė palaikus ir atliko antropologinius ir restauracinius tyrimus. Šis rūsys driekiasi po centrine ir kairiąja bažnyčios nava, tiesiai po dešimties altorių ansambliu. Tyrimo metu atverti ir ištirti keturi karstai, gulėję vienoje iš kriptų, taip pat pavienės radimvietės kitose rūsio vietose. Tiesiai po Loreto Marijos altoriumi esančiose kriptose jokių Chodkevičių šeimos palaidojimų pėdsakų neaptikta, veikiausiai jie buvo užmūryti kartu su kitais palaikais per XIX a. rūsio pertvarkas.

Atliekamas antropologinis tyrimas

Atliekamas antropologinis tyrimas / VU nuotr.

Didžiausias pavienių radinių telkinys buvo ties pirma patalpa (žr. 1 schemą). Joje aptikti mažiausiai vienuolikos nenustatytos lyties asmenų, iš jų keturių vaikų, palaikų fragmentai. Tarp įdomesnių archeologinių radinių – iš tekinto medžio ir stiklinių karoliukų suvertas rožančius su kryželiu. Kitose pavienėse radimvietėse aptikta keletas žmonių kaulų, paminklų duženų. Palyginus radimvietes su architektūriniu rūsio planu, matyti, kad visi radiniai išsidėstę aplink užmūrytas rūsio patalpas. Greičiausiai tai ir yra ne kas kita, o patalpos, kuriose po XIX a. tvarkymo užmūryti visi tuo metu rūsiuose buvę palaidojimai. Sprendžiant iš pavienių radinių įvairovės, didelės gausos žemių, įsimaišiusių gyvulių kaulų, greičiausiai jie ten perkelti neišlaikant buvusių palaidojimų vientisumo.

Keturi rūsiuose buvę karstai rasti sukrauti vienas ant kito antroje patalpoje (1 pav.). Jie stovėjo ne pirminėje savo palaidojimų vietoje. Anot Šv. Jonų bažnyčios bendruomenės atstovų, jie čia sunešti palyginti neseniai, siekiant kur ne kur rūsiuose stovinčius karstus su žmonių palaikais sutvarkyti ir pastatyti nuošalesnėje vietoje.

Rūsiai naudoti ir po paskutinio žinomo palaidojimo

Antroje patalpoje buvę du viršutiniai karstai buvo atviri ir neturėjo dangčių. Mažasis, vaikui priklausęs karstas buvo įdėtas į suaugusio asmens karstą. Pastarajame rasta keletas kaulų, priklausiusių vyrui, taip pat pro prasiskyrusias lentas iš mažesnio karsto išbyrėjusi dalis nesuaugusio asmens palaikų ir įkapių liekanų. Apžiūrėjusi abu karstus restauratorė V. Lukšėnienė rado įvairių įkapių: šilkinį pagalvės užvalkalą, kimštą žolėmis, plonos vilnos drabužio, puošto augaliniais motyvais, fragmentų, batukų detalių.

Karstuose rasti palaikai

Karstuose rasti palaikai / E. Kurausko nuotr.

Mažajame karste rasti vaiko griaučių fragmentai, deja, be išlikusios kaukolės. Antropologės J. Kozakaitė ir R. Brindzaitė, spręsdamos iš krūtinės slankstelių sukaulėjimo, nustatė, kad tai galėtų būti apie 3–4 metų vaiko palaikai (2 iliustracija). Galima spėti, kad šis palaidojimas susijęs su trečioje patalpoje (žr. 1 schemą) rasta Alberto Kostrovskio paminkline lenta, kurioje užrašyta, jog šis mirė būdamas 4 metų ir 4 mėnesių amžiaus. Lenta įdomi ir tuo, kad joje nurodyta, jog A. Kostrovskis mirė 1860 m. kovo 14 d. – t. y. praėjus keliems dešimtmečiams po iki šiol žinotų paskutinių palaidojimų.

Trečiasis, pats puošniausias karstas rastas tuščias. Anot V. Lukšėnienės, jo išorė išmušta rudu aksomu, apačia apkalta kiauraraščio ir austinio galiono juostelėmis, vario lydinio rankenos puoštos augaliniais motyvais. Karsto ir dangčio vidus išmuštas audiniu, viename iš kampų rastas apskritas gamintojo ženklas: С·ПЕТЕРБУРГ·ТА 1818. Jis suteikė svarbių žinių – laidota ne anksčiau nei ši data. Gali būti, kad užmūrijant visus palaikus šis karstas dėl kažkokių priežasčių buvo pamirštas arba jame laidota jau po trečiojo dešimtmečio pertvarkos, kaip ir prieš tai minėto A. Kostrovskio atveju.

Šv. Jonų bažnyčioje – 36 pranciškonų kankinių kūnai?

Didžioji intriga istorikų ir antropologų laukė tiriant ketvirtąjį karstą. Ant šio paprasto, neišvaizdaus karsto dangčio buvo užrašas lotynų kalba, šiek tiek apgadintas nuvarvėjusio vaško. Atvėrus karsto dangtį ir pradėjus apžiūrą paaiškėjo, kad jis pilnas suardytų žmonių palaikų ir pavienių gyvulių kaulų. Tyrimą atlikusios antropologės nustatė, kad karste yra mažiausiai 37 asmenų palaikai (4 pav.). Pavalius vaško pėdsakus, išryškėjo užrašas (3 pav.), kuris skelbė: „Palaimintųjų Goštauto ir kitų 36 pranciškonų konventualų ordino kankinių kūnai, iš tų pačių brolių ordino koplyčios, paprastai vadinamos Suzinų, po to, kai ji buvo užimta stačiatikių, 1864 m. rugsėjo 3[?] d. perkelti į Šv. Jono bažnyčią Vilniuje.“

Seno karsto detalė

Seno karsto detalė / VU nuotr.

Tyrėjus nustebino tai, kad antropologų suskaičiuotas minimalus suirusių palaikų kiekis yra tapatus užraše nurodytam asmenų kiekiui.

Pasak vietinių pranciškonų legendos, Podolės vaivada Petras Goštautas dar XIV a. pradžioje apsikrikštijo ir pasikvietė pirmuosius pranciškonus į vis dar pagonišką Vilnių. Pirmieji 14 brolių buvo pagonių miestiečių žiauriai nukankinti ir nužudyti. Už tokį žiaurumą didysis kunigaikštis Algirdas nubaudė myriop daugiau kaip 500 vilniečių. P. Goštautas dar labiau užsidegė platinti Dievo šlovę ir iš Lenkijos bei Rusios atsivežė dar daugiau – iš viso 35 pranciškonus, be to, ir pats pasirinko vienuolystės kelią.

Dėl didesnio saugumo P. Goštautas naujuosius pranciškonus įkurdino šiek tiek toliau, prie miesto sienos, Smėlynėje, kur iškart ėmė statyti mūrinę bažnyčią ir vienuolyną. Priešiškai krikščionių atžvilgiu nusiteikę vilniečiai dar vienam vienuolių pražudymui ryžtis nedrįso, atsimindami prieš tai buvusią bausmę. Tačiau 1341 m. gegužės 24 d., didžiajam kunigaikščiui išvykus iš Vilniaus, pagonys įkalbėjo Vilniuje tuo metu viešėjusius totorius užpulti vienuolyną. Antpuolio metu totoriai žiauriai nužudė 36 pranciškonus, įskaitant ir patį P. Goštautą. (Kai kur nurodoma, kad 36 kankinius ir P. Goštautą, pvz., Petro Hiacinto Pruščo (1605–1668 ) knygoje „Dvasinė tvirtovė“.)

Legendoje minimi kankiniai pasimetė

Legendoje minimoje Smėlynėje ilgainiui išaugo Vilniaus Pranciškonų konventualų vienuolynas ir bažnyčia.

Anot Dariaus Barono, augant vienuolynui ėmė klostytis ir pirmųjų pranciškonų kankinių kultas, kuris tapo svarbus vietos pranciškonų tikėjimui pastiprinti, taip pat ir siekiant išlaikyti istorinę atmintį apie savo bendruomenės pradininkus. Kur tiksliai buvo pirmųjų kankinių kapavietės, nežinota. Stiprėjant kankinių kultui, XVII–XVIII a. pranciškonai kelis kartus ėmėsi iniciatyvos ieškoti kankinių palaidojimo vietų, deja, nesėkmingai. Įvairūs amžininkai spėjo, kad P. Goštautas ir 36 kankiniai yra palaidoti netoli vienuolyno – Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje arba jos šventoriuje buvusiose senosiose kapinėse.

Tyrimo dalyviai

Tyrimo dalyviai / VU nuotr.

1707–1708 m. LDK didikas, Bresto arklininkas Mykolas Suzinas fundavo naują koplyčią. Ši baroko stiliaus Suzinų koplyčia buvo statoma minėtose Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje buvusiose kapinėse. Kasant koplyčios pamatams skirtą duobę aptikti puikiai išsilaikę žmonių palaikai. Kaip vėliau prisiminė pranciškonų gvardijonas Antanas Gžybovskis (1699?–1749), „kaulai buvo nepaprastai balti, galvos sveikos, tai yra nesukiužusios, ir atrodė didelės“.

Tuo metu dėl neįprasto išsilaikymo sambrūzdį tarp vilniečių sukėlę kaulai buvo tiesiog perlaidoti kitoje kapinių vietoje. Dar kartą jie atkasti tvarkant po 1737 m. Vilniaus gaisro nusiaubtą pranciškonų vienuolyno kompleksą. Amžininkų liudijimu, tąsyk per 20 metų nė kiek nepasikeitę palaikai buvo palaidoti jau pastatytos Suzinų koplyčios rūsyje. D. Barono teigimu, būtent po šio įvykio pranciškonai ilgainiui patikėjo, kad atrasti kaulai priklausė 36 kankiniams. Šnekamojoje kalboje koplyčią vis dažniau imta vadinti „Palaimintųjų kankinių“, o 1804 m. palaikai perkelti į naują ąžuolinę skrynią, ant kurios buvęs užrašas skelbė, kad čia ilsisi Petro Goštauto ir 36 kankinių relikvijos. Iš šių faktų matyti, kad Vilniaus universiteto istorikų aptikto užrašo ant karsto formuluotė nebuvo atsitiktinė, formavosi ilgą laiką ir turėjo istorinį pagrindą.

Moksliniai argumentai išsklaidė abejones

Po 1863 m. sukilimo caro valdžia ėmė uždaryti įvairias bažnyčias ir vienuolynus. Jose buvusios meninės ir religinės vertybės saugoti ir deponuoti buvo perkeliamos į kitas šventoves. Toks likimas ištiko ir aktyviai prie sukilimo prisidėjusį Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyną. Jį uždarius, į Šv. Jonų bažnyčią buvo perkeltas pranciškonų šventovėje stovėjęs Šv. Viktoro altorius, kuriame saugotos šio ir kitų šventųjų kankinių relikvijos, itin brangintos vienuolių. Anot dailės istoriko Vlado Drėmos (1910–1995), tai buvusi didžiausia vertybė pranciškonų bažnyčioje.

Su šiuo altoriumi į Šv. Jonų bažnyčią atkeliavo ir menamų pranciškonų kankinių relikvijos. Pasak tyrimo metu rasto užrašo ant karsto, jos čia perkeltos 1864 m. rugsėjo mėnesį. Tuo metu šios relikvijos Vilniaus pranciškonams buvo įgijusios svarbią reikšmę ir, matyt, kankinių palaikų tikrumu neabejota. Tokias svarbias relikvijas mėginta išsaugoti kad ir tokiu būdu – perkeliant į kitos bažnyčios rūsį.

Didžioji šio tyrimo intriga, kurstanti vaizduotę, yra ta, kad antropologių suskaičiuotų asmenų skaičius (37) yra lygus arba labai panašus (±1) į P. Goštauto ir 36 kankinių skaičių. Vis dėlto moksliniai argumentai nėra palankūs tam, kad būtų istoriškai patvirtinta ši kankinių legenda. Atlikus antropologinius tyrimus nustatyta, kad iš 37 karste suskaičiuotų asmenų tikrai vyrų buvo 11, moterų – 8, vaikų ir kūdikių – 11, likusių lyčiai nusakyti nepakako duomenų.

Visuose pasakojimuose 36 pranciškonų kankiniai įvardijami kaip vienuoliai vyrai, taigi, nors ir kaip norėtųsi tikėti, akivaizdu, kad toks karsto turinys negali patvirtinti kelis šimtmečius puoselėtos legendos tikroviškumo. Tikrieji pranciškonų kankinių kūnai vis dar laukia savo atradimo valandos, kuriai virsti tikrove, anot pranciškonų gvardijono A. Gžybovskio, reikalingi ne tik istoriniai duomenys, bet ir Dievo malonė.

Straipsnis publikuotas VU mokslo populiarinimo žurnale „Spectrum“

vilniaus rūsiai šv.jonų bažnyčia vilniaus legendos
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Verslas
Nuo birželio 8 d. visam laikui duris užvers ne vienerius metus Vilniuje, Olandų g. 6, veikusi parduotuvė „Maxima X“. Nuo birželio 4 d. įvairioms tik šioje parduotuvėje esančioms prekėms bus taikomos išpardavimo nuolaidos. Paskutinė parduotuvės darbo diena – birželio 7 d. „Siekdami patenkinti klientų poreikius apsipirkti greitai ir patogiai arčiau namų, pastaraisiais metais išplėtėme parduotuvių tinklą sostinės Antakalnio mikrorajone. Ilgainiui fiksavome re...
Laisvalaikis
Vilnius vasaros savaitgaliais šalies gyventojus kvies atostogauti keliaujant aplink pasaulį. Sostinės bendruomenės, ekskursijų ir renginių organizatoriai, restoranai, viešbučiai ir menininkai susivienijo, kad į užsienį išvykti negalintiems lietuviams egzotiškas patirtis sukurtų gimtinėje. Projektu tikimasi ir padėti turistų srauto netekusiam verslui išgyventi šį atostogų sezoną. „Atostogų Vilniuje iniciatyva – viena iš mūsų parengto pagalbos plano „4x3“ pr...
Įvykiai
Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) pradeda vykdyti šilumos trasų profilaktikos ir remonto darbus – iki spalio mėnesio bendrovė patikrins ir paruoš šildymo sezonui apie 750 km sostinėje po žeme išsiraizgiusių vamzdynų. Šių darbų metu VŠT klientams bus laikinai išjungiamas karšto vandens tiekimas. Bendrovė ragina gyventojus pateikti tikslius kontaktinius duomenis VŠT savitarnos sistemoje, kad galėtų iš anksto individualiai informuoti apie planuojamus karšto vand...
Įvykiai
Rekordiškai gerus finansinius rezultatus pernai pasiekusi Vilniaus „Grinda“ dalį uždirbto pelno skyrė Žirmūnų paplūdimio infrastruktūrai atnaujinti ir pritaikyti judumo negalią turintiems žmonėms. Žirmūnai – bene tankiausiai apgyvendintas centrinės Vilniaus dalies rajonas. Čia gyvena daug garbaus amžiaus senjorų, kuriasi jaunos šeimos su vaikais, butus nuomojasi studentai – iš viso beveik 50 tūkst. gyventojų. Palei upę driekiasi patogus dviračių takas, jun...
Dėmesio!
Vilniaus savivaldybės Vyriausiojo miesto architekto skyrius susidūrė su dar vienu įžūliu statytojų ir projektuotojų elgesio atveju, kai pažeidžiami tvaraus teritorijų plėtojimo principai ir galimai apgaudinėjami potencialūs pirkėjai. Nekilnojamojo turto agentūra jau pardavinėja namus, kurių statybai nėra gautas leidimas – individualių namų kvartale, viename sklype, suprojektuotus aštuonis sublokuotus namus. Vyriausiojo miesto architekto skyrius gavo prašym...
Svarstymas!
Kokį Stoties rajono modernizavimo kelią pasirinksime ir kaip suplanuotos permainos pakeis ne tik šioje teritorijoje gyvenančių bei veikiančių, bet ir šios teritorijos infrastruktūra suinteresuotų vilniečių kasdienybę? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo ir fokus grupė, sukviesta įmonės „Civitta“, atliekančios Vilniaus miesto savivaldybės užsakytą strateginio pasekmių aplinkai poveikio vertinimą. Birželio pradžioje dar vienai diskusijai apie esamus ir galimu...
Kultūra
Ar kada nors galvojate, kiek daug skirtingų istorijų yra apipinta skulptūra „Krantinės arka“, vilniečių dažniau vadinama „vamzdžiu“? O ką ji galėtų pati papasakoti, jei prabiltų? Nuo šiandien galima tą sužinoti – MO muziejus ją prakalbino ir kviečia išgirsti istoriją. Be Vlado Urbanavičiaus kurtos „Krantinės arkos“, MO muziejus šiemet kviečia susipažinti su dar dviem miesto „gyventojomis“. Tai MO skulptūrų sode jaukiai įsikūrusi Ksenijos Jaroševaitės skulp...
Įvykiai
Vilnius kviečia įsigyti ypatingų vardinių suolelių mieste – tai gali būti puiki klasės dovana mokyklos baigimo proga, staigmena susituokusiems, padėka ar dėmesys kilniai misijai, kaip tai šiandien padarė Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjunga (LISS). Gedimino prospekte atsirado pirmasis suoliukas su vardine lentele, kurioje užrašyta: „Ne visiems atsistoti paprasta. Bet įmanoma. Išsėtinė  sklerozė – liga, kurią galima stabdyti“. Už vardinį suoliuką paaukoti 5...
Įvykiai
Šiandien 18.06 val. Bendrajame pagalbos centre skubiosios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 gautas pranešimas apie tai, kad Vilniuje, Tilto ir Šventaragio gatvių sankirtoje važiuodamas automobilis TOYOTA apgadino kelis automobilius ir atsitrenkė į tvorą. Gali būti, kad „Bolt“ kompanijos ženklu pažymėto „Toyota“ vairuotoją ištiko sveikatos problema.  Į įvykio vietą išsiųstos Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo pjėgos, informacija apie įvykį perduota Vilni...