Vilniaus senamiestį išsiraizgę senieji rūsiai - paslaptingi, bauginantys, bet traukiantys

Paslaptingi, bauginantys, bet traukiantys – tokie yra po Vilniaus senamiestį išsiraizgę senieji rūsiai. Kiekvienas vis kitoks: su savo istorija, savomis funkcijomis, praeities legendomis ir galimybėmis juos pažinti ateityje.

Po Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčia tokių rūsių būta daugiau kaip 20. Tiesa, šiandien ne į visus juos galima patekti. Pagal įprastą praktiką senuosiuose bažnyčios rūsiuose buvo įrengiamos kriptos. Istoriniai šaltiniai liudija, kad jose buvo laidojama iki XIX a. trečiojo dešimtmečio, kai buvo nutarta visus palaikus suversti į vieną kriptą, užpilti kalkėmis ir užmūryti.

Didžiausiame iš Šv. Jonų bažnyčios rūsių praėjusių metų pabaigoje buvo aptikti keli karstai su palaikais, žmonių kaulų ir antkapių liekanos. Vilniaus universiteto muziejus inicijavo tinkamą šių palaikų sutvarkymą ir tyrimą. Tam buvo pasitelkta savanorių komanda, taip pat vienos stipriausių Lietuvoje palaidojimų specialisčių, antropologės dr. Justina Kozakaitė bei Rūta Brindzaitė ir archeologinių radinių restauratorė Vytautė Lukšėnienė. Šis tyrimas leido ne tik tinkamai sutvarkyti rastus palaikus, bet ir atskleisti keletą reikšmingų praeities faktų apie legendinių 36 Vilniaus pranciškonų kankinių istoriją.

Šv. Jonų bažnyčios rūsiuose buvo laidojami fundatoriai

Laidojimai bažnyčių rūsiuose – iki naujausiųjų laikų visuotinai priimta krikščioniškos visuomenės praktika tiek Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tiek visoje Europoje. Šv. Jonų bažnyčios rūsiuose buvo laidojami bažnyčios fundatoriai, mecenatai, dvasininkai, o perdavus ją jėzuitų kolegijai, požemiuose amžino poilsio atguldavo ir jėzuitų vienuoliai bei profesoriai.

Norinčiųjų laidotis po šventovės skliautais buvo tiek daug, kad jau XVI–XVII a. sandūroje perpildytus rūsius teko išvalyti. Palaikai iš rūsių net dvi savaitės buvo vežami už Rūdninkų vartų, į kapavietę, įrengtą prie Šv. Stepono bažnyčios. Po šio išvalymo jėzuitų vyresnieji uždraudė bažnyčios rūsiuose laidoti pasauliečius, išskyrus tuos atvejus, kai jie būdavo dosnūs bažnyčios mecenatai, koplyčių fundatoriai ir išlaikytojai. Tokiais tapo ir keletas LDK kilmingųjų giminių atstovų. Slonimo pavieto bajorų maršalka Jeronimas Piaseckis (1613?–1691) ir XVIII a. Trakų vaivada Tadas Oginskis (1712–1783) skyrė dosnias fundacijas dviem koplyčioms atnaujinti ir išlaikyti. Po jomis jie įrengė savo šeimos mauzoliejus. Dar ir dabar šios dvi koplyčios dažnai vadinamos Piaseckių ir Oginskių, o apsilankę jose galite rasti paminklines lentas su epitafijomis, skirtomis šiems Šv. Jonų bažnyčios rūsiuose palaidotiems koplyčių fundatoriams.

Karstas / E. Kurausko nuotr.

XVIII a. viduryje perstatant didelio gaisro nuniokotą bažnyčią, Naugarduko kaštelionas Jonas Liutauras Chreptavičius (1703–1765) po Loreto Marijos altoriumi įrengė savo šeimos mauzoliejų. Šioje kapavietėje kaštelionui buvo lemta palaidoti tris savo šeimos moteris: tetą, žmoną ir dukterį. Tą liudija ir juodo marmuro lenta su epitafija, įmūryta rytinėje bažnyčios pusėje ir puikiai pažįstama tiems, kurie į bažnyčią žvilgteli eidami Pilies gatve.

XIX a. trečiajame dešimtmetyje Vilniaus architektas Karolis Podčašinskis (1790–1860) inicijavo visos Šv. Jonų bažnyčios rekonstrukciją. Vienas iš darbų buvo rūsiuose esančius palaikus sudėti į vieną didesnį rūsį, užpilti žemėmis, degintomis kalkėmis ir užmūryti. Universiteto valdžia tam pritarė, pabrėždama, kad „dėl pūvančių lavonų pilnų rūsių gresia epidemija“. Po rekonstrukcijos išliko tik kriptos sienose ir koplyčiose, kelių šeimų mauzoliejai, dalis paminklinių lentų. Apie palaidojimus po rekonstrukcijos duomenų nėra.

Tyrimo metu aptikti karstai su palaikais

2018 m. pabaigoje didžiausiame iš dabar prieinamų Šv. Jonų bažnyčios rūsių Vilniaus universiteto istorikai bei antropologai ir P. Gudyno restauravimo centro specialistė sutvarkė palaikus ir atliko antropologinius ir restauracinius tyrimus. Šis rūsys driekiasi po centrine ir kairiąja bažnyčios nava, tiesiai po dešimties altorių ansambliu. Tyrimo metu atverti ir ištirti keturi karstai, gulėję vienoje iš kriptų, taip pat pavienės radimvietės kitose rūsio vietose. Tiesiai po Loreto Marijos altoriumi esančiose kriptose jokių Chodkevičių šeimos palaidojimų pėdsakų neaptikta, veikiausiai jie buvo užmūryti kartu su kitais palaikais per XIX a. rūsio pertvarkas.

Atliekamas antropologinis tyrimas

Atliekamas antropologinis tyrimas / VU nuotr.

Didžiausias pavienių radinių telkinys buvo ties pirma patalpa (žr. 1 schemą). Joje aptikti mažiausiai vienuolikos nenustatytos lyties asmenų, iš jų keturių vaikų, palaikų fragmentai. Tarp įdomesnių archeologinių radinių – iš tekinto medžio ir stiklinių karoliukų suvertas rožančius su kryželiu. Kitose pavienėse radimvietėse aptikta keletas žmonių kaulų, paminklų duženų. Palyginus radimvietes su architektūriniu rūsio planu, matyti, kad visi radiniai išsidėstę aplink užmūrytas rūsio patalpas. Greičiausiai tai ir yra ne kas kita, o patalpos, kuriose po XIX a. tvarkymo užmūryti visi tuo metu rūsiuose buvę palaidojimai. Sprendžiant iš pavienių radinių įvairovės, didelės gausos žemių, įsimaišiusių gyvulių kaulų, greičiausiai jie ten perkelti neišlaikant buvusių palaidojimų vientisumo.

Keturi rūsiuose buvę karstai rasti sukrauti vienas ant kito antroje patalpoje (1 pav.). Jie stovėjo ne pirminėje savo palaidojimų vietoje. Anot Šv. Jonų bažnyčios bendruomenės atstovų, jie čia sunešti palyginti neseniai, siekiant kur ne kur rūsiuose stovinčius karstus su žmonių palaikais sutvarkyti ir pastatyti nuošalesnėje vietoje.

Rūsiai naudoti ir po paskutinio žinomo palaidojimo

Antroje patalpoje buvę du viršutiniai karstai buvo atviri ir neturėjo dangčių. Mažasis, vaikui priklausęs karstas buvo įdėtas į suaugusio asmens karstą. Pastarajame rasta keletas kaulų, priklausiusių vyrui, taip pat pro prasiskyrusias lentas iš mažesnio karsto išbyrėjusi dalis nesuaugusio asmens palaikų ir įkapių liekanų. Apžiūrėjusi abu karstus restauratorė V. Lukšėnienė rado įvairių įkapių: šilkinį pagalvės užvalkalą, kimštą žolėmis, plonos vilnos drabužio, puošto augaliniais motyvais, fragmentų, batukų detalių.

Karstuose rasti palaikai

Karstuose rasti palaikai / E. Kurausko nuotr.

Mažajame karste rasti vaiko griaučių fragmentai, deja, be išlikusios kaukolės. Antropologės J. Kozakaitė ir R. Brindzaitė, spręsdamos iš krūtinės slankstelių sukaulėjimo, nustatė, kad tai galėtų būti apie 3–4 metų vaiko palaikai (2 iliustracija). Galima spėti, kad šis palaidojimas susijęs su trečioje patalpoje (žr. 1 schemą) rasta Alberto Kostrovskio paminkline lenta, kurioje užrašyta, jog šis mirė būdamas 4 metų ir 4 mėnesių amžiaus. Lenta įdomi ir tuo, kad joje nurodyta, jog A. Kostrovskis mirė 1860 m. kovo 14 d. – t. y. praėjus keliems dešimtmečiams po iki šiol žinotų paskutinių palaidojimų.

Trečiasis, pats puošniausias karstas rastas tuščias. Anot V. Lukšėnienės, jo išorė išmušta rudu aksomu, apačia apkalta kiauraraščio ir austinio galiono juostelėmis, vario lydinio rankenos puoštos augaliniais motyvais. Karsto ir dangčio vidus išmuštas audiniu, viename iš kampų rastas apskritas gamintojo ženklas: С·ПЕТЕРБУРГ·ТА 1818. Jis suteikė svarbių žinių – laidota ne anksčiau nei ši data. Gali būti, kad užmūrijant visus palaikus šis karstas dėl kažkokių priežasčių buvo pamirštas arba jame laidota jau po trečiojo dešimtmečio pertvarkos, kaip ir prieš tai minėto A. Kostrovskio atveju.

Šv. Jonų bažnyčioje – 36 pranciškonų kankinių kūnai?

Didžioji intriga istorikų ir antropologų laukė tiriant ketvirtąjį karstą. Ant šio paprasto, neišvaizdaus karsto dangčio buvo užrašas lotynų kalba, šiek tiek apgadintas nuvarvėjusio vaško. Atvėrus karsto dangtį ir pradėjus apžiūrą paaiškėjo, kad jis pilnas suardytų žmonių palaikų ir pavienių gyvulių kaulų. Tyrimą atlikusios antropologės nustatė, kad karste yra mažiausiai 37 asmenų palaikai (4 pav.). Pavalius vaško pėdsakus, išryškėjo užrašas (3 pav.), kuris skelbė: „Palaimintųjų Goštauto ir kitų 36 pranciškonų konventualų ordino kankinių kūnai, iš tų pačių brolių ordino koplyčios, paprastai vadinamos Suzinų, po to, kai ji buvo užimta stačiatikių, 1864 m. rugsėjo 3[?] d. perkelti į Šv. Jono bažnyčią Vilniuje.“

Seno karsto detalė

Seno karsto detalė / VU nuotr.

Tyrėjus nustebino tai, kad antropologų suskaičiuotas minimalus suirusių palaikų kiekis yra tapatus užraše nurodytam asmenų kiekiui.

Pasak vietinių pranciškonų legendos, Podolės vaivada Petras Goštautas dar XIV a. pradžioje apsikrikštijo ir pasikvietė pirmuosius pranciškonus į vis dar pagonišką Vilnių. Pirmieji 14 brolių buvo pagonių miestiečių žiauriai nukankinti ir nužudyti. Už tokį žiaurumą didysis kunigaikštis Algirdas nubaudė myriop daugiau kaip 500 vilniečių. P. Goštautas dar labiau užsidegė platinti Dievo šlovę ir iš Lenkijos bei Rusios atsivežė dar daugiau – iš viso 35 pranciškonus, be to, ir pats pasirinko vienuolystės kelią.

Dėl didesnio saugumo P. Goštautas naujuosius pranciškonus įkurdino šiek tiek toliau, prie miesto sienos, Smėlynėje, kur iškart ėmė statyti mūrinę bažnyčią ir vienuolyną. Priešiškai krikščionių atžvilgiu nusiteikę vilniečiai dar vienam vienuolių pražudymui ryžtis nedrįso, atsimindami prieš tai buvusią bausmę. Tačiau 1341 m. gegužės 24 d., didžiajam kunigaikščiui išvykus iš Vilniaus, pagonys įkalbėjo Vilniuje tuo metu viešėjusius totorius užpulti vienuolyną. Antpuolio metu totoriai žiauriai nužudė 36 pranciškonus, įskaitant ir patį P. Goštautą. (Kai kur nurodoma, kad 36 kankinius ir P. Goštautą, pvz., Petro Hiacinto Pruščo (1605–1668 ) knygoje „Dvasinė tvirtovė“.)

Legendoje minimi kankiniai pasimetė

Legendoje minimoje Smėlynėje ilgainiui išaugo Vilniaus Pranciškonų konventualų vienuolynas ir bažnyčia.

Anot Dariaus Barono, augant vienuolynui ėmė klostytis ir pirmųjų pranciškonų kankinių kultas, kuris tapo svarbus vietos pranciškonų tikėjimui pastiprinti, taip pat ir siekiant išlaikyti istorinę atmintį apie savo bendruomenės pradininkus. Kur tiksliai buvo pirmųjų kankinių kapavietės, nežinota. Stiprėjant kankinių kultui, XVII–XVIII a. pranciškonai kelis kartus ėmėsi iniciatyvos ieškoti kankinių palaidojimo vietų, deja, nesėkmingai. Įvairūs amžininkai spėjo, kad P. Goštautas ir 36 kankiniai yra palaidoti netoli vienuolyno – Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje arba jos šventoriuje buvusiose senosiose kapinėse.

Tyrimo dalyviai

Tyrimo dalyviai / VU nuotr.

1707–1708 m. LDK didikas, Bresto arklininkas Mykolas Suzinas fundavo naują koplyčią. Ši baroko stiliaus Suzinų koplyčia buvo statoma minėtose Švč. Mergelės Marijos bažnyčios šventoriuje buvusiose kapinėse. Kasant koplyčios pamatams skirtą duobę aptikti puikiai išsilaikę žmonių palaikai. Kaip vėliau prisiminė pranciškonų gvardijonas Antanas Gžybovskis (1699?–1749), „kaulai buvo nepaprastai balti, galvos sveikos, tai yra nesukiužusios, ir atrodė didelės“.

Tuo metu dėl neįprasto išsilaikymo sambrūzdį tarp vilniečių sukėlę kaulai buvo tiesiog perlaidoti kitoje kapinių vietoje. Dar kartą jie atkasti tvarkant po 1737 m. Vilniaus gaisro nusiaubtą pranciškonų vienuolyno kompleksą. Amžininkų liudijimu, tąsyk per 20 metų nė kiek nepasikeitę palaikai buvo palaidoti jau pastatytos Suzinų koplyčios rūsyje. D. Barono teigimu, būtent po šio įvykio pranciškonai ilgainiui patikėjo, kad atrasti kaulai priklausė 36 kankiniams. Šnekamojoje kalboje koplyčią vis dažniau imta vadinti „Palaimintųjų kankinių“, o 1804 m. palaikai perkelti į naują ąžuolinę skrynią, ant kurios buvęs užrašas skelbė, kad čia ilsisi Petro Goštauto ir 36 kankinių relikvijos. Iš šių faktų matyti, kad Vilniaus universiteto istorikų aptikto užrašo ant karsto formuluotė nebuvo atsitiktinė, formavosi ilgą laiką ir turėjo istorinį pagrindą.

Moksliniai argumentai išsklaidė abejones

Po 1863 m. sukilimo caro valdžia ėmė uždaryti įvairias bažnyčias ir vienuolynus. Jose buvusios meninės ir religinės vertybės saugoti ir deponuoti buvo perkeliamos į kitas šventoves. Toks likimas ištiko ir aktyviai prie sukilimo prisidėjusį Vilniaus pranciškonų konventualų vienuolyną. Jį uždarius, į Šv. Jonų bažnyčią buvo perkeltas pranciškonų šventovėje stovėjęs Šv. Viktoro altorius, kuriame saugotos šio ir kitų šventųjų kankinių relikvijos, itin brangintos vienuolių. Anot dailės istoriko Vlado Drėmos (1910–1995), tai buvusi didžiausia vertybė pranciškonų bažnyčioje.

Su šiuo altoriumi į Šv. Jonų bažnyčią atkeliavo ir menamų pranciškonų kankinių relikvijos. Pasak tyrimo metu rasto užrašo ant karsto, jos čia perkeltos 1864 m. rugsėjo mėnesį. Tuo metu šios relikvijos Vilniaus pranciškonams buvo įgijusios svarbią reikšmę ir, matyt, kankinių palaikų tikrumu neabejota. Tokias svarbias relikvijas mėginta išsaugoti kad ir tokiu būdu – perkeliant į kitos bažnyčios rūsį.

Didžioji šio tyrimo intriga, kurstanti vaizduotę, yra ta, kad antropologių suskaičiuotų asmenų skaičius (37) yra lygus arba labai panašus (±1) į P. Goštauto ir 36 kankinių skaičių. Vis dėlto moksliniai argumentai nėra palankūs tam, kad būtų istoriškai patvirtinta ši kankinių legenda. Atlikus antropologinius tyrimus nustatyta, kad iš 37 karste suskaičiuotų asmenų tikrai vyrų buvo 11, moterų – 8, vaikų ir kūdikių – 11, likusių lyčiai nusakyti nepakako duomenų.

Visuose pasakojimuose 36 pranciškonų kankiniai įvardijami kaip vienuoliai vyrai, taigi, nors ir kaip norėtųsi tikėti, akivaizdu, kad toks karsto turinys negali patvirtinti kelis šimtmečius puoselėtos legendos tikroviškumo. Tikrieji pranciškonų kankinių kūnai vis dar laukia savo atradimo valandos, kuriai virsti tikrove, anot pranciškonų gvardijono A. Gžybovskio, reikalingi ne tik istoriniai duomenys, bet ir Dievo malonė.

Straipsnis publikuotas VU mokslo populiarinimo žurnale „Spectrum“

vilniaus rūsiai šv.jonų bažnyčia vilniaus legendos
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Aš rekomenduoju
Rekomendacijų nėra

Komentarai

Komentarai skirti bendrauti ir aptarti įmonės ar renginio ypatybes, taip pat išsiaiškinti įdomius klausimus apie tai.

Sportas
Vilniaus „Rytas“ ir Mykolo Romerio universitetas pasirašė bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią organizacijos bendradarbiaus studijų, jaunimo sveikatinimo ir sportinio meistriškumo tobulinimo srityse, o trečioji pagal pajėgumą klubo komanda, šiemet žaisianti Sostinės krepšinio lygoje (SKL) vadinsis „Rytas–MRU“. „Džiaugiuosi, jog mūsų partnerių gretas papildė Mykolo Romerio universitetas. Manau, kad kartu nuveiksime daug gražių ir prasmingų darbų ugdydami j...
Būstas
Po 15 metų nekilnojamojo turto projektų vystymo viena didžiausių NT vystymo įmonių Lietuvoje pristato visą jos patirtį ir filosofiją vienijantį naują prekės ženklą „Homa“. Nuo 2007 m. nekilnojamojo turto vystymu užsiimanti komanda yra puikiai žinoma vilniečiams. Anksčiau vystomų projektų rėmuose prisistatyti linkusi komanda naujuose ir sparčiausiai augančiuose Vilniaus miesto miegamuosiuose bei centro rajonuose yra išvysčiusi 9 daugiabučių ir kotedžų proje...
Įvykiai
Savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ praneša, kad artėjant Vėlinių laikotarpiui, patogesniam gyventojų susisiekimui numatomi šie pokyčiai: Nuo spalio 19 d. iki lapkričio 3 d. 88 maršruto autobusai papildomai stos Tyzenhauzų stotelėse. Nuo spalio 21 iki lapkričio 3 d. dažniau kursuos 63 maršruto autobusai. Laikini šių autobusų maršrutų tvarkaraščiai interneto tinklalapyje www.vilniustransport.lt bus skelbiami nuo spalio 17 d. Taip pat tvarkaraščiai bu...
Įvykiai
Nors trumpam grįžę šilti orai labiau primena vasarą, tačiau krentantys medžių lapai praneša apie jau įpusėjusį rudenį. Vos tik pradėjus kristi pirmiems medžių lapams į miesto gatves išskubėjo miestą tvarkančios bendrovės, kurios tik per rugsėjį surinko ir išvežė beveik 900 tonų nukritusių lapų. Tam kam pėsčiomis ir dviračių keliaujantys miestiečiai jaustųsi saugiai ir patogiai pasirūpinome, kad pirmieji rudeniniai medžių lapai nukloję miesto šaligatvius ir...
Įvykiai
Nuo gruodžio mėn. sostinėje startuos neregiams ir silpnaregiams skirta nemokama viešojo transporto programėlė „Transporto balsas“, kuri autobusais ir troleibusais padės keliauti patogiau ir paprasčiau. Šią savaitę dalyje stotelių pradedamos montuoti su programėle integruotos aktyvios žymos, o baigus visus pasiruošimo darbus keleiviai savo išmaniajame telefone galės girdėti, kokie viešojo transporto maršrutai realiu laiku atvažiuoja į stotelę, koks tikslus...
Įvykiai
Nuo šiol visos Vilniaus vaikų žaidimų aikštelės tampa zona be dūmų: miesto šiandien Taryba nusprendė, kad mažylių žaidimų erdvėse – nerūkoma. Iki tol draudimai rūkyti galiojo dalyje Vinco Kudirkos aikštės, Bernardinų sodo teritorijoje ir viešojo transporto laukimo paviljonuose, o nuo šiol rūkyti draudžiama ir visose vaikų žaidimų aikštelėse Vilniuje. „Nors šis naujas sprendimas yra labiau formalus – kadangi ir taip savaime aišku, jog rūkyti vaikų žaidimų a...
Būstas
„Citus“ Vilniuje, Lazdynėliuose suplanavo naują būsto projektą „Būk čia“, į kurį investuos apie 7,5 mln. Eur. Jame iškils du A+ energinės klasės daugiabučiai ir 5 tos pačios energinės klasės kotedžai. 5 aukštų namuose suplanuoti 104 butai, kuriuose bus nuo 1 iki 4 kambarių, jų plotas – 28–79 m2. Kiekviename iš trijų aukštų, funkcionalaus išplanavimo kotedžų projektuojamas 85 m2 plotas. Kainos daugiabučiuose prasidės nuo 1 540 Eur už m2, o kotedžuose – nuo...
Įvykiai
Tarptautinė universitetų asociacija (International Association of Universities, IAU), vienijanti daugiau 600 pasaulio universitetų, su Jungtinės Karalystės nacionalinio transliuotojo BBC Worldwide padaliniu „StoryWorks“ rengia dokumentinių filmų ciklą „Aiming Higher“, kuriame bus pasakojama apie pasaulio universitetus, jų vaidmenį, svarbą šiuolaikinei visuomenei ir jos raidai. Kūrybinė BBC komanda planuoja aplankyti 30 skirtingų šalių universitetų. Į šį są...
Sportas
Naujajame Fabijoniškių baseine Vilniuje pirmą kartą bus rengiami tarptautiniai vandensvydžio turnyrai, kuriuose varžysis ir nemažai užsienio komandų. Jau spalio 17-20 dienomis vyks 21-ą kartą organizuojamas jaunimo (iki 17 metų) turnyras „Baltic Amadeus taurė“. Jame dalyvaus septynių šalių komandos, o Lietuvai atstovaus jaunimo (iki 17 metų) ir jaunių (iki 15 metų) rinktinės. A grupėje Lietuvos 17-mečiai vandensvydininkai susitiks su Minsko SDJSOR (Baltaru...