Ką istorija žino apie epidemijas: nuo raupsų iki Juodosios mirties tamsiaisiais viduramžiais

Siekiant atsakyti į klausimą, kokias pamokas išmoksime iš dabartinės pandemijos, reikia įvertinti istorinius įvykius – ilgą laiką Europa mokėsi įveikti grėsmes sveikatai, o jos patirtį mes tyrinėjame ir šiandien. Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto dėstytojas, medicinos istorikas dr. Aistis Žalnora pasakoja apie lemtingas praeities epidemijas, paveikusias didelę pasaulio gyventojų dalį, ir paaiškina, kuo reikšmingas viduramžių laikotarpis, dažnai vadinamas „tamsiaisiais amžiais“ arba „tūkstančiu metų tamsos“.

Viduramžių kasdienybė

Tarp antikos ir naujųjų laikų datuojama istorinė Europos epocha, anot dr. A. Žalnoros, geriausiai atkleidžia, kaip per ilgus klaidų ir bandymų metus buvo sukurta Europos civilizacija. Viduramžių „sveikatos prakeiksmai“ turėjo nemažai bendrų bruožų su senesnių laikų epidemijomis, tačiau būtent šio laikotarpio žmonijos bandymai nugalėti mirtį nešančias ligas išryškina dar daugiau netikėtų sprendimų.

Kai Justiniano maras (540–542) palengva paliko Bizantiją, o ant kadaise didingos Romos imperijos griuvėsių ėmė dygti medinės lūšnelės, Europos civilizacijai teko nauji išbandymai – raupsai ir maras.

„Nepaisant visų tuometinių perspėjimų, viduramžių miestuose sąvoka „švara“ buvo labai reliatyvi. Net svarbiausiose miesto aikštėse nekliudomi lakstydavo įvairūs naminiai gyvūnai, kol pridergdavo prie bažnyčios durų, priversdami į šią problemą pažvelgti rimčiau. Eiliniai piliečiai švara ir namų ūkio tvarka rūpinosi daugiausia tik valdžios verčiami, kai būdavo „pagaunami už rankos“, – pasakoja dr. A. Žalnora.

Pasak istoriko, kai kurie šaltiniai teigia, kad šakutė tuo metu buvo pripažinta velnio įrankiu. Siekdami apsisaugoti arba nematydami reikalo rūpintis papildomu stalo įrankiu, dievobaimingi žmonės valgydavo tiesiog pirštais, o kai to būtinai reikėdavo – šaukštu ar peiliu. Tualetinio popieriaus dar nebuvo. Maisto buvo nedaug – mityba, kaip ir ankstesnėse agrarinėse civilizacijose, buvo itin priklausoma nuo javų. Jiems neužderėjus, beveik visada ištikdavo badas, o tada prasidėdavo ir ligos.

Civilizacijų konfliktai lėmė spartesnį ligų plitimą

Prieš atsirandant miestams Europoje, Rytuose jau klestėjo islamo civilizacija. Dar VIII a. buvo įkurtas žymusis Bagdado miestas, kuriame veikė mokyklos, universitetas, ligoninės. Priešingai nei Europos karaliai, čia valdovai nesibodėjo finansiškai remti mokslo ir gydymo įstaigų. Su nešvara problemų buvo mažiau. Mokėta pakankamai efektyviai valyti dantis, o Alachui buvo palikta teisė neišklausyti nešvarių žmonių maldų. Deja, ligos neaplenkė ir šios, tuo metu gana pažangios, civilizacijos. Gydytojas Al Razi (864–925) savo veikaluose jau nagrinėjo raupus, buvo žinomi tymai ir raupsai. Ši dar Egipto papirusuose aprašyta liga, pasak dr. A. Žalnoros, periodiškai pasikartodavo tiek Afrikoje ir Azijoje, tiek Vakarų Europoje. Žinių apie raupsus Europoje teikia VI–VII a. šaltiniai.

„Apie XI a. pirmuoju Europos „prakeiksmu“ tapo būtent raupsai. Jie kilo dėl civilizacinių konfliktų. Krikščioniškoji to meto Europa prisiėmė sau „teisuolio vaidmenį“ ir nuo 1096 m. pradėjo kryžiaus žygius prieš musulmonus, siekdama vaduoti krikščioniškas vertybes iš „netikėlių“ nagų. Europos feodalams ėmė stigti vietos ir galimybių „pamojuoti kardu“, valstiečiai troško šviežio oro gūsio, Bizantijos imperija, kaip konkurentė pačiam popiežiui, buvo visiems kiek pabodusi, be to, ir turtų Rytuose jau seniai buvo ieškoma“, – pasakoja medicinos istorikas.

Visi šie faktai, anot Medicinos fakulteto dėstytojo, sudarė sąlygas atsirasti naujoms galimybėms. Kai kurie šaltiniai teigia, kad 1212 m. vyko net vaikų kryžiaus žygis, vadovaujamas dvylikamečio, bet ir jis, kaip visi prieš tai ir po to buvusieji kryžiaus žygiai, patyrė fiasko. „Vis dėlto išsvajotų „lobių“ žygių metu prisigrobta neabejotinai įdomių. Vienas jų – raupsai“, – sako dr. A. Žalnora. Dėl itin suaktyvėjusios migracijos XI–XIII a. susidarė palankios sąlygos šiai ligai plisti. Manoma, kad XII a. pabaigoje vienas iš 200 Europos gyventojų buvo užsikrėtęs raupsais.

Raupsai galėjo pasireikšti besimptome forma, jei žmogaus organizmo imunitetas būdavo pakankamai stiprus. Priešingu atveju atsirasdavo odos pažeidimų ir nejautrumas. Vėlesnėse stadijose prasidėdavo audinių pažeidimai ne tik dėl ligos, bet ir dėl išorinių traumų. Be to, pasireikšdavo dusulys, sutrikęs regėjimas. Odos surambėjimas, nosies, ausų, veido deformacijos galiausiai sukurdavo savotišką „liūto veidą“ – susiniveliuodavo bruožai, nuslinkdavo veido plaukai. Liga pažeisdavo sąnarius, raumenis ir kaulus, ypač galūnes: kojų ir rankų pirštus.

Raupsuotieji galėdavo nusipirkti maisto turguje, bet tik atsargiai, nesiartindami prie sveikųjų, iš tolo apie save pranešdami tarškynėmis

Raupsai – prakeiksmas visam gyvenimui

Vertinga pamoka, pasak istoriko, kurią žmonija išmoko anksčiau, nei Europą ištiko Juodoji mirtis (1346–1451), buvo sergančiųjų izoliavimas, arba karantinavimas. Raupsai dalį europiečių izoliuodavo ne keliems mėnesiams, bet visam likusiam gyvenimui. Raupsuotieji buvo paskelbiami „gyvais numirėliais“. Jiems buvo rengiamos net savotiškos simbolinės laidotuvės.

Užsikrėtusieji visam laikui būdavo ištremiami į atskiras gyvenvietes už miestų, gydomi, izoliuojami ligoninėse. Anot kai kurių šaltinių, jie negalėdavo vesti, jei to nebuvo padarę anksčiau. Raupsuotieji galėdavo nusipirkti maisto turguje, bet tik atsargiai, nesiartindami prie sveikųjų, iš tolo apie save pranešdami tarškynėmis, palikdami laiko kitiems pasišalinti, neliesdami nieko rankomis, tik rodydami pagaliu.

„Tiesa, paimti pinigų iš raupsuotųjų tuo metu nelaikyta didele problema, – pasakoja dr. A. Žalnora. – Jiems nebuvo galima eiti kirptis pas kirpėjus ir barzdaskučius. Su Dievu jie galėdavo pasimatyti, bet irgi su tam tikromis išlygomis. Jei tikėsime legendomis, Rygos (Latvija) katedroje esą buvęs toks raupsuotųjų balkonas, iš kurio jie galėdavo išklausyti mišias. Tačiau į balkoną nebuvo galima patekti iš bažnyčios, tik iš lauko, ir tik į lauką sugrįžti. Paradoksas, bet tuo metu dar nebuvo žinoma, kad iš tikrųjų liga nėra užkrečiama.“

Asmenis, įtariamus užsikrėtimu raupsais, tirdavo speciali komisija, sudaryta iš vyskupo, kelių dvasininkų ir kito raupsuotojo. Vėliau į komisiją buvo įtraukti ir keli miesto gydytojai bei chirurgai-barzdaskučiai. Teoriškai apie susirgimą gyventojai turėdavo pranešti patys, tačiau dažniausiai apie juos pranešdavo akyli kaimynai.

„Ligos kilmė bažnyčiai buvo aiški. Susirgimas ištinka tik dvasiniu požiūriu „nešvariuosius“, t. y. tuos, kurie santykiauja su velniais, nešvariomis moterimis ar kitaip nusideda. Todėl izoliavimas buvo ne tik medicininė priemonė, bet tam tikra prasme ir bausmė už nuodėmes“, – teigia Medicinos fakulteto dėstytojas.

Bažnyčia raupsus interpretavo ir kaip skaistyklą žemėje, už kančias žadėjo atlygį danguje, jos atstovai globodavo sergančiuosius. Dar VII a. Lombardijos karaliaus Rotario ediktu numatyta steigti raupsuotųjų namus – leprozoriumus. Tokių namų XII a. Europoje padaugėjo nuo 2000 iki 20 000, jie veikė tol, kol maždaug XIV a. viduryje raupsų epidemija visiškai nunyko.

Maras – pavojingiausia epidemija

Manoma, kad didelė dalis raupsuotųjų tiesiog išmirė didžiosios maro epidemijos – Juodosios mirties metu. Be to, raupsų plitimas sulėtėjo dėl pasikeitusių prekybos, piligrimystės kelių. Vis dėlto liga ruseno dar ilgus amžius. Paskutinės raupsuotųjų kolonijos, kaip visiškos izoliacijos nuo likusio pasaulio vietos, dar veikė iki XX a. vidurio. 1957 m. buvo uždaryta kolonija Spinalongos saloje Graikijoje, 1969 m. – Molokos saloje Havajų salyne ir kt. Liga, anot mokslininko, nėra visiškai išnykusi ir iki šiol.

„Raupsais sergantis žmogus galėdavo išgyventi gana ilgai, o maras daugeliui suteikdavo vos kelias dienas. Juodoji mirtis užklupo Europą 1347 m. ir iki šiol yra apipinta įvairiausiomis legendomis. Maras turi akivaizdžių panašumų su šiuolaikinėmis epidemijomis, vienas iš jų – susirgimo plitimo trajektorija. Kitas maras, kaip ir daugelis vėlesnių mus iš Rytų pasiekusių epidemijų, atkeliavo iš Kinijos. Matyt, istorija mėgsta kartotis, – sako dr. A. Žalnora – Vis dėlto maro epidemija pagal mirtingumo rodiklius buvo daug kartų pavojingesnė už kitas.“

Pirmoji maro epidemija 1346 m. ištiko Krymo totorius, su kuriais, kaip ir su musulmonais, tuo metu kovojo italų prekeiviai. Totoriai skolingi neliko ir į italų užimtą citadelę katapultavo turbūt pirmą žmonijai žinomą bakteriologinį ginklą – maru infekuotus lavonus. Liga netruko pasklisti.

Italų laivai 1347 m. pasiekė Genują ir kitus Italijos miestus. Kaip nesunku numanyti, to meto Europos gyvenvietėse kone idealias sąlygas rado žiurkės ir jomis keliaujančios marą platinančios blusos. Jos keliaudavo per naminius gyvūnus ar net galvijus, kuriuos maras taip pat pribaigdavo. Dėl didelio gyvulių mirtingumo žmonėms ėmė trūkti maisto. Tuo tarpu graužikams maisto ir vietos, kur pasislėpti, buvo apsčiai, maža to, dalis graužikus naikinančių kačių – „juodosios katės“ buvo apkaltintos sąmokslu su velniu, jas imta naikinti.

Pasak dr. A. Žalnoros, bandymai aiškinti maro priežastis buvo labai tolimi nuo realybės. Manyta, kad jį galėjo sukelti specifinis Saturno, Jupiterio ir Marso išsidėstymas į vieną liniją. Kiti manė, kad epidemija kilo dėl neva užnuodytų šulinių arba oro, dar kiti kaltino orą, kylantį nuo puvėsių, pelkių. Galiausiai viskam logišką paaiškinimą rasti linkę išminčiai nustatė, kad viskas priklauso nuo organizmo – jei žmogus „teisingai sudėtas“, tai liga neturėtų jo paliesti.

Epidemijoms valdyti – karantinas

Kaip ir ankstesnių epidemijų atveju, pasisekdavo tiems, kuriems pavykdavo tiesiog palikti miestus. Taip vėliau pasielgė ir mūsų Lietuvos valdovai – pasislėpė neįžengiamose giriose. XVI a. vidurio epidemijos Vilniuje metu Žygimantas Augustas įpareigojo visus vilniečius iš anksto parašyti testamentus, o atsakingus pareigūnus užrakinti miesto vartus.

Istoriniuose šaltiniuose pateikiami buboninio maro simptomai kelia siaubą: stiprus karščiavimas, nuo infekcijos išsipūtę limfmazgiai, organų gangrenavimas, kraujavimas iš nosies, kruvini skrepliai, vėmimas krauju, viduriavimas, odos pažeidimai, galūnių ir žaizdų gangrenavimas, dėl ko jos nusidažydavo juodai. Galiausiai prasidėdavo kliedesiai ir ištikdavo mirtis. Dėl minėtų simptomų ligai prigijo Juodosios mirties vardas. Buvo ir kitų formų: septiceminis maras ir plaučių maras. Antruoju atveju liga plisdavo dar greičiau, nes vietoje blusos įkandimo užtekdavo tiesiog sergančio žmogaus čiaudėjimo ar kosulio. Maro bakterija buvo ypač užkrečiama.

Simptomai pasireikšdavo ne iš karto, o po kelių dienų, kas sunkindavo galimybes karantinuoti užsikrėtusius. Kaip ir raupsų atveju, efektyviausia priemonė stabdyti marą buvo itin griežtas karantinas. Kaip tik iš šio laikotarpio ir atkeliavo pats itališkas žodis „karantinas“. Pirminė jo trukmė buvo 14 dienų, vėliau išaugo iki 40 – tiek laiko naujiems laivams ir keliautojams nebuvo galima įplaukti ar įvažiuoti į uostą bei miestą. Skaičius „40“ turėjo biblinių ir magiškų prasmių, tačiau ilgainiui šis empiriškai nustatytas laikotarpis leido atskirti ūmines ligas nuo chroniškų.

„Per kelerius metus iki 1351 m. (1353 m.) Europoje mirė apie 20 mln. žmonių, t. y. apie 1/4 šio žemyno gyventojų (kitais duomenimis – 50–70 milijonų arba 1/3 visos populiacijos). Tiksliai apskaičiuoti suku, nes mirties priežastimi galėjo būti ne tik maras, bet ir kitos tuo pat metu kilusios epidemijos. Kai kurie miestai, pvz., Florencija (Italija), po maro liko tušti ir negyvenami. Pasaulyje nuo šio maro mirė apie 150–200 mln. žmonių, t. y. apie 40 proc. visų gyventojų (kitais duomenimis – daugiau nei pusė planetos žmonių)“, – teigia dr. A. Žalnora.

Viduramžių nulemti pokyčiai

Vėliau marai atsikartodavo kone kiekviename amžiuje iki XVIII a. Paskutinis didelis maras ištiko Kiniją 1897 m.: „Ko gero, gali nuskambėti kiek ciniškai, bet jei tikėsime Philipe’u Ariesu („The Hour of Our Death“, 2008), mirtis tapo taip dažnai matoma, kad žmonės prie jos priprato ir ji jau nieko nebestebino. Kita vertus, anot Giovani Boccaccio (1313–1375), Juodosios mirties epidemijos akivaizdoje, visiems aplinkui mirštant, smuko žmonių moralė. Jie ėmė nuolat svaigintis, paleistuvauti, valgyti kas papuola, juoktis, šaipytis kone iš visko, gyventi sau, kaip tik nori.“

Efektyvaus gydymo nuo maro nebuvo, tad apie tai net nekalbėta. Tradiciškai ligoniams būdavo nuleidžiamas kraujas, taikomi prideginimai, kurie sukeldavo papildomas infekcijas, nekalbant apie plakimąsi rimbu, bažnytines procesijas, maudynes šlapime, „išmatų kremus“. Kai kurie sergantieji buvo net apgyvendinami kanalizacijos kanaluose, tai neva turėjo veikti homeopatiškai: blogo oro sukeltą ligą siūlyta veikti dar blogesniu.

Viduramžiams pasibaigus, netikėtumai, deja, nesibaigė. Viena vertus, palengva kūrėsi institucijos, atsakingos už miestų švarą, imtasi griežtesnės viešųjų erdvių, turgaviečių higienos kontrolės, tačiau tuo pat metu pavojuje atsidūrė asmens higiena. Itin keistas tuometinis sprendimas buvo prevencijos tikslais uždaryti viešąsias pirtis. Viduramžių žmogus pastebėjo, kad pirtyje atsiveria poros, tačiau padarė netinkamą išvadą, kad per jas gali patekti blogas, maru užterštas oras. Taigi viduramžiams besibaigiant vieša pirtis, kaip viena svarbiausių priemonių asmens švarai palaikyti, buvo uždrausta. Viešoji ir asmens higiena į vieną nedalomą visumą vėl buvo sujungtos tik XIX amžiuje.

Paradoksalu, anot dr. A. Žalnoros, tačiau maras turėjo ir teigiamų padarinių: „Išlikusieji įgijo imunitetą, turėjo daugiau maisto ir perėmė anapilin iškeliavusių kaimynų turtą. Tai buvo stiprus ekonominis impulsas renesanso miestams augti. Maža to, kadangi išmirė daug valstiečių baudžiauninkų, darbo jėga ėmė smarkiai brangti. Likusieji gyvi galėjo drąsiai reikalauti iš feodalų geresnių darbo sąlygų ir tinkamo užmokesčio.“

Manoma, kad tai buvo vienas iš postūmių, sužlugdžiusių baudžiavinę feodalinę santvarką ir privertusių Europą pereiti prie laisvai samdomų darbininkų modelio. Be to, pradėjo formuotis vadinamosios laisvosios profesijos, amatai, augo miestai. Žmonės ėmė abejoti sustabarėjusiais gydymo metodais, nepadėjusiais išgydyti šios ligos. Kėlė abejonių ir Bažnyčia, stabdžiusi realių ligos aiškinimų paieškas. Nors tikrosios epidemijų priežastys ir gydymo būdai paaiškėjo tik dar po kelių šimtmečių, tačiau Europa turėjo gerą progą padaryti reikšmingas išvadas ir laipsniškai reformuotis.

Vilniaus universitetas
epidemija viduramžiai raupsai maras istorija
Jei pastebėjote klaidą, pažymėkite reikalingą tekstą ir spauskite Ctrl+Enter, kad pranešti apie tai redakcijai.
Įvykiai
Jau nuo antradienio, liepos 7 d., Vilniaus senamiestyje įsigalioja nauja eismo organizavimo tvarka – Senamiesčio lankytojai bei gyventojai ir toliau galės privažiuoti automobiliu prie savo namų, darbo vietų ir traukos objektų, tačiau negalės kirsti Senamiesčio. Ką svarbu žinoti artėjant pokyčiams? „Svarbiausia – reikia neskubėti ir važiuoti gyvenamajai zonai nustatytu greičiu (20 km/val.), kad suspėtumėt stebėti kelio ženklus. O jeigu jau taip atsitiko, ka...
Įvykiai
JAV pietuose plytinti didžiulė Teksaso valstija pirmiausiai asocijuojasi su džinsuotais kaubojais, kantri muzika ir linijiniais šokiais. Tokį Teksasą šį šeštadienį bus galima pamatyti sostinėje. „Teksasas Vilniuje“ – viena iš smagiausių šį savaitgalį vyksiančių „Amerikietiškos atostogos“ programos dalis. Suvažiuoja lietuviškos kantri žvaigždės Šį amerikietiško savaitgalio šeštadienį į Vilnių atvyks visas Lietuvos kantri muzikos žvaigždynas – Teksasu pavirs...
Verslas
Karantinas privertė viešbučius keisti verslo strategiją, ieškoti naujų klientų. Ne išimtis šioje situacijoje ir „Radisson Blu Hotel Lietuva“ – daugiausia svečiams iš užsienio paslaugas teikęs viešbutis dabar kviečia apsistoti mūsų šalies keliautojus. Jie čia gali jaustis tikrai saugūs – Vilniuje esantis viešbutis pirmasis iš Baltijos šalyse veikiančių „Radisson Hotels“ grupės viešbučių gavo lyderiaujančios Šveicarijos įmonės „SGS“ saugumo sertifikatą. „Nor...
Įdomu!
Taip gali atrodyti naujasis Vilniaus lengvosios atletiko maniežas Žirmūnų g. pradžioje - tokius pasiūlymus Vilnius gavo tarptautiniame architektūros konkurse. Lengvosios atletikos maniežo Žirmūnų g. 1h, Vilniuje, atviro architektūrinio projekto konkursui pateikti 21 projektiniai pasiūlymai. Projektai bus išeksponuoti nuo liepos 2 d. Architektų sąjungos pastato antrame aukšte, atriume (Kalvarijų g. 1), galimybė apžiūrėti ekspoziciją: darbo dienomis, darbo v...
Įvairios
Vasarai įsibėgėjus, bendrovė „Vilniaus vandenys“ ne tik toliau plečia vandens gertuvių tinklą mieste – dvi naujos gertuvės įrengtos sporto aikštyne prie Baltojo tilto – bet ir vilniečių bei sostinės svečių patogumui, sužymėjo jas interaktyviame žemėlapyje. Prasidėjus antrajam vasaros mėnesiui, žemėlapyje – jau 11 atsigaivinimo taškų. Dar viena diegiama naujovė – gertuvėse montuojami nuotolinio nuskaitymo skaitikliai, leisiantys kiekvienam bendrovės svetain...
Kultūra
Šiltą liepos 1 d. vakarą kokybiško laisvalaikio teatras DOMINO žiūrovus sukvietė į DOMINO teatro BE STOGO atidarymo renginį. Gausiai susirinkusiems teatro bičiuliams ir žiniasklaidai pristatyta jauki atvira erdvė Adomo Mickevičiaus bibliotekos kieme Vilniuje, kurioje vasarą bus rodomi populiariausi spektakliai. „Kartu su visa DOMINO teatro komanda labai džiaugiamės šiandien skelbdami vasaros sezono atidarymą bei galėdami žiūrovus pakviesti į unikalų ir išs...
Sportas
Jau tris savaites šalia Vilniaus Vingio parko estrados galima išvysti puikiai nusiteikusius sportiškus vaikus bei jų tėvelius. To priežastis – įsibėgėjęs projektas „Pozityvios bokso ir fitneso treniruotės vaikams ir jaunimui“. Projekto vadovas boksininkas Vitalijus Volkovas džiaugiasi matydamas emocijas vaikų akyse. Treneris prisipažįsta, kad tie vaikai, kurie prie projekto prisijungė nuo pradžių, rodo aiškų progresą. „Po keletos treniruočių jaunimas sako,...
Sportas
Vilniaus „Ryto“ komandai nepavyko išsaugoti kapitono Eimanto Bendžiaus. Dėl pandemijos kitą sezoną biudžetą mažinantis sostinės klubas ir 30-ies metų puolėjas priversti nepasinaudoti galimybe pratęsti dar metus galioti galėjusią sutartį. Klubo vadovybė su E.Bendžiumi keletą mėnesių ieškojo tolimesnio bendradarbiavimo galimybių ir svarstė įvairius variantus, tačiau rizika dėl kito sezono neapibrėžtumo nulėmė išsiskyrimą. „Eimantas norėjo likti „Ryte“ ir mes...
Įvykiai
Patogesni takai, pakankamai suolelių, sutvarkyti priėjimai prie vandens, žaidimų aikštelė vaikams, apšvietimas, tualetai, atnaujinti tilteliai – ne tiek daug liko padaryti, kad tarp Paupio ir Subačiaus gatvių žaliuojantys istoriniai Misionierių sodai galėtų funkcionuoti kaip poilsio vieta, patogi įvairaus amžiaus ir fizinių galimybių miestiečiams. Pasak vyriausiojo miesto architekto Mindaugo Pakalnio, tai kur kas mažiau, nei buvo suplanuota rengiantis įgyv...