Gražiausia Vilniaus bažnyčia

Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia
Balsai: 13
Aprašymas
Verkių dvaras 1387 m. paskirtas Vilniaus vyskupui. Vilniaus išvadavimui iš Rusios valstybės užimtų žemių (1655–1661) atminti vyskupas Jurgis Bialozoras iš Verkių dvaro 1662 m. paskyrė 7 valakus žemės bažnyčiai ir Kryžiaus kelio stotims. 1669 m. pastatyta bažnyčia ir vienuolynas, tarp Baltupių, Jeruzalės ir Trinapolio – medinės koplyčios. Įkurdinti dominikonai. 1701 m. įkurta Verkių parapija. Dvarininkų Mykolo Petrausko ir Kristinos Petrauskienės lėšomis 1755–1772 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia ir vienuolynas, kaip manoma, pagal Jono Kristupo Glaubico projektą. XVIII a. įrengtos 35 Kryžiaus kelio (kalvarijų) stotys: pastatyta 19 mūrinių barokinių koplyčių, 7 mediniai ir 1 mūriniai vartai, tiltas per Cedrono upelį. Vienuolyno prepozito Domininko Daunoravičiaus rūpesčiu prie bažnyčios 1793 m. primūryta zakristija, praplėstas vienuolynas. 1812 m. sudegė vienuolynas su biblioteka, nukentėjo bažnyčia ir koplyčios. Prancūzai iš bažnyčios ir vienuolyno paėmė 75 sidabrinius liturginius reikmenis. Bažnyčia suremontuota, vienuolyno viršininko Motiejaus Magruševskio iniciatyva restauruotos kalvarijos, 1817 m. atstatytas vienuolynas. 1850 m. vienuolynas uždarytas, jo name įrengta klebonija; bažnyčia tapo parapine. Vilniaus gubernatorius 1867 m. carui Aleksandrui III siūlė nugriauti Kalvarijos koplyčias. Bažnyčia ir koplyčios 1893 m. atnaujintos. Stočių paveikslus piešė Juozapas Balzukevičius. 1906 m. restauruotas bažnyčios vidus. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kalvarijas lankydavo visos Lietuvos maldininkai. Po karo jas lankyti uždrausta. Kai kurie paskutiniųjų 1949 m. eitynių dalyviai areštuoti ir tardyti. Iš buvusių 35 stočių liko tik 4 mūrinės koplyčios greta šventoriaus. Kitos 1962 m. sunaikintos, mūrinės – išsprogdintos. 1990 m. koplyčios pradėtos atstatyti pagal Brigitos Radavičiūtės projektą. Klebono Vaclovo Aliulio rūpesčiu 1969 ir 1983 m. remontuotas bažnyčios fasadas. 2006 m. bažnyčia rekonstruota.
Vilniaus (Naujosios Vilnios) Šv. Kazimiero bažnyčia
Balsai: 13
Aprašymas
Rokantiškėse (manoma, kad Vilnios kairiajame krante, prie pilies) iki 1542 m. pastatyta bažnyčia. 1588 m. jai paskirti 9 kaimai. 1621 m. bažnyčios valdos paimtos, liturginiai reikmenys perduoti Vilniaus Antakalnio bažnyčiai. Tolumoje Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero bažnyčia, vaizdas iš Pergalės gatvės nuo kalno 1903 m. į Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės koplyčią paskirtas kunigas. Į čia vykstančias pamaldas galėjo ateiti apylinkių gyventojai. Vilniaus generalgubernatorius 1906 m. leido statyti bažnyčią ir laikinai laikyti pamaldas klebonijoje. Inžinierius A. Filipovičius-Dubovikas suprojektavo mūrinę bažnyčią. 1909 m. projektas koreguotas – atsisakyta dalies išorės puošybos. 1908–1911 m. pastatyta dabartinė bažnyčia (statybą prižiūrėjo technikas Severinas Govaltas, o nuo 1909 m. – inžinierius Kazimieras Dobošinskas). Po Antrojo pasaulinio karo klebonas Kazimieras Valeikis bažnyčią suremontavo
Vilniaus (Pavilnio) Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus bažnyčia
Balsai: 12
Aprašymas
Pavilnio Kristaus Karaliaus ir Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia stovi Vilniaus rytinėje dalyje, Aukštajame Pavilnyje. Pamaldos vyksta lietuvių ir lenkų kalbomis. Vienintelė Vilniaus miesto medinė katalikų bažnyčia. 1935 m. pastatytą dabartinę medinę bažnyčią tų pačių metų liepos 7 d. konsekravo arkivyskupas Romualdas Jalbžikovskis. 1946 m. įkurta parapija. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčią atnaujino kunigas Konstantinas Molis. 1977 m. vasario 18-osios naktį apiplėšta.
Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčia
Balsai: 13
Aprašymas
1620–1630 m. prie Rūdninkų vartų Lietuvos didžiojo kunigaikščio sekretoriaus Vaitiekaus Chludžinskio rūpesčiu pastatyta mūrinė bažnyčia. Ji atiduota senosios regulos karmelitams. Vienuolynui pritaikyti senesni namai. XVII a. pirmojoje pusėje vienuolyno pastatai sujungti. 1655 m. bažnyčia ir vienuolynas nukentėjo nuo gaisro, po 1661 m. atstatyti. 1743 m. pastatyta varpinė, primūryta zakristija, o virš jos – bibliotekos patalpa. Pastatytas į kiemą išsikišęs vienuolyno korpusas (statė karmelitų vienuolis Antanas Šperkovičius) ir jame įrengtas refektorius. XVIII a. interjero skulptūras sukūrė A. Šelis. 1810 m. įsteigta parapija. 1812 m. pabaigoje Napoleono kariai sukūreno bažnyčios suolus, klausyklas; vienuolyne įkurdinta ligoninė. 1823 m. bažnyčia atnaujinta. 1880 m. nugriauta šventoriaus mūro tvora. Nuo 1842 m. vienuolynas paliktas etatiniu (2-os klasės). 1870 m. jame buvo 27 vienuoliai, tarp kurių 15 atkelta iš uždarytų kitų regulų vienuolynų. 1885 m. vienuolynas uždarytas, pastate įrengti butai. 1902 m. klebono L. Čiudovskio iniciatyva užteptos bažnyčios navų sienų, koplyčių kupolų freskos. 1908 m. vikaru buvęs Petras Kraujalis pradėjo sakyti lietuviškus pamokslus, kuriems lenkai priešinosi. 1948 m. bažnyčia uždaryta ir paversta bakalėjinių prekių sandėliu. 1960 m. Ministrų Taryba nutarė vietoj uždaromos Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios ją grąžinti tikintiesiems. Nutarimas nevykdytas. 1967–1975 m. restauruota bažnyčia ir varpinė (architektė Aldonos Švabauskienės projektas). 1975 m. čia įrengta Dailės muziejaus liaudies meno ekspozicija. 1991 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems.
Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia
Balsai: 12
Aprašymas
Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia, plačiau žinoma kaip Vilniaus Misionierių bažnyčia, yra Vilniaus senamiestyje. Bokštų paaukštinimo ir tambūro projektą sukūrė Kristupas Glaubicas.
Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia
Balsai: 17
Aprašymas
1907 m. parengtas naujos mūrinės bažnyčios projektas (inžinierius Vaclovas Michnevičius), 1909 m. patvirtintas. 1911 m. pradėta statyti. Statyba rūpinosi Šv. Rapolo bažnyčios klebonas J. Adamavičius. Po Pirmojo pasaulinio karo statyba atnaujinta. 1922 m. įkurta parapija (pirmasis klebonas Anicetas Butkevičius). 1925 m. neužbaigtoje bažnyčioje pradėtos laikyti pamaldos. Bokštai neišmūryti. Iki 1940 m. lietuviškų pamaldų nebūdavo. 1942 m. parapijoje surašyta 2800 lietuvių. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia suremontuota. Ją 1956 m. konsekravo vyskupas Julijonas Steponavičius. Parapiją 1970–1990 m. administravęs Stasys Lidys (1929–1991) papuošė bažnyčią ir jos aplinką.
Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia
Balsai: 12
Aprašymas
1717 m. buvo pastatyta laikina mūrinė koplyčia, o 1729 m. pradėta bažnyčia. Statybą vyko pagal Juozapo Polos parengtą projektą. 1756 m. rugpjūčio 26 d. bažnyčia konsekruota. Tais pačiais metais pastatyta aukšta mūrinė tvora. XVIII a. – XIX a. vienuolyne buvo auklėjamos mergaitės. Bažnyčia buvo papuošta Simono Čechavičiaus paveikslais, vaizduojančiais ordino kūrėjus ir kitus ordino gerbiamus šventuosius. 1863 m. vienuolynas uždarytas, o nuo 1865 m. jame įsikūrė vienuolės stačiatikės. Bažnyčia perkurta į Šv. Marijos Magdalenos cerkvę. Perkuriant buvo nugriauta šalia stovėjusi keturkampė varpinė, pakeistas kai kuris vidaus ir išorės dekoras. 1919 m. vienuolynas vėl grąžintas vizitėms, kurios čia prabuvo iki 1948 m. 1940 m. atstatyti rokoko stiliaus altoriai. Po antrojo pasaulinio karo pastatuose įrengtas kalėjimas. Pertvarkytas vienuolyno namų planas, pakeistas bažnyčios interjeras. Septyniuose bažnyčios altoriuose buvę vertingi Simono Čechavičiaus paveikslai dabar yra Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose. Buvusį vienuolyną nuo gatves skiria mūrinė siena ir dveji vartai, kurių vienerius suprojektavo istorikas Teodoras Narbutas.
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia
Balsai: 19
Aprašymas
Ignotas Dubavičius ir Steponas Dubavičius 1621–1627 m. pastatė iš Liublino atvykusiems karmelitams vienuolyną. 1627 m. suręsta medinė bažnyčia. Jos vietoje Stepono Paco lėšomis 1633–1650 m. pastatyta dabartinė mūrinė. Manoma, kad ją projektavo ir statė architektas Ulrichas Hozijus, pagrindinį fasadą projektavo Konstantinas Tenkala. 1654 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Jurgis Tiškevičius. 1760 m. sudegė. Po gaisro sumūrytas arkinis stogas, pastatyta varpinė. 1763–1765 m. vidus papuoštas skulptūromis ir freskomis. 1783 m. pastatyta Pociejų koplyčia. Prancūzijos kareiviai per 1812 m. karą nuniokojo bažnyčios vidų. Po karo bažnyčia restauruota. 1844 m. vienuolynas uždarytas. 1844 m. įkurta parapija. 1857 ir 1895 m. bažnyčia iš dalies restauruota. 1861–1915 m. jame veikė mergaičių mokykla, 1918–1931 m. – lietuvių mergaičių bendrabutis. 1912 m. per Dievo Motinos globos atlaidus lietuviams rytais leistos pridėtinės pamaldos ir pamokslai lietuvių kalba. 1927–1929 m. bažnyčios restauravimui vadovavo architektas Juliusas Klosas. 1971–1976 m. bažnyčia perdažyta, restauruotas vidus (vadovas architektas Vidmantas Vitkauskas).
Vilniaus Šv. Onos bažnyčia
Balsai: 20
Aprašymas
Pirmoji Šv. Onos bažnyčia minima 1495 m. Ji stovėjo Gedimino (Pilies) kalno šiaurinėje pašlaitėje ir priklausė pranciškonams. Dabartinė Šv. Onos bažnyčia prie Bernardinų vienuolyno pastatyta 1495–1500 m. 1560 ir 1564 m. bažnyčia degė. Iki 1581 m. rekonstruota dvaro arkivyskupo Dimitrijaus Solikovskio, Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos ir kardinolo Jurgio Radvilos lėšomis, 1610 m. nukentėjo nuo gaisro. 1613 m. prie presbiterijos šiaurinės pusės pastatyta zakristija. Per karą 1655 m. nuniokota. Po jo nutinkuotas ir išbaltintas bažnyčios vidus, pastatyti barokiniai altoriai. 1747 m. bažnyčia remontuota (vadovavo architektas Jonas Kristupas Glaubicas). 1762 m. nugriautas pietinio fasado prieangis, užmūrytos pagrindinio portalo šoninės arkos. 1794 m., per Vilniaus apšaudymą, bažnyčia apdegė, sienose atsirado plyšių. Apie 1800 m. architektas Mykolas Angelas Šulcas ją restauravo, o 1802 m. prieš bažnyčią pastatė 3 tarpsnių varpinę. 1812 m. bažnyčia paversta karo sandėliu. Ji suremontuota tik 1824 m. Tiesiant 1870 m. naują gatvę, nugriauta varpinė. Naujos varpinės statybai ir bažnyčios remontui valdžia skyrė 24 406 rb. Pagal Nikolajaus Čiagino projektą 1872 m. pastatyta neogotikinė mūrinė varpinė. XIX a. pabaigoje nusėdo bažnyčios pamatai, sutrūkinėjo ir pasviro sienos. Kanauninko Jono Laboko rūpesčiu pagal architekto Juzefo Pijušo Dziekonskio ir inžinieriaus Aleksandro Antonovičiaus projektą 1902–1909 m. bažnyčia restauruota. 1925 m. įkurta parapija. 1960–1970 m. pagal inžinierės Janinos Bartkienės projektą sutvirtinti yrantys bokštai.
Vilniaus Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčia
Balsai: 12
Aprašymas
Manoma, kad pirmoji bažnyčia (arba koplyčia) buvo pastatyta apie 1323 m. 1408 m. pradėta statyti gotikinė bažnyčia, kuri 1441 m. padidinta, įkurta parapija. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro iniciatyva 1501 m. pastatyta mūrinė bažnyčia ir atiduota šalia įsikūrusiam dominikonų vienuolynui. Jam paskirtas namas mieste ir Vingrių šaltiniai. 1610 ir 1655 m. bažnyčia ir vienuolynas degė. 1679–1688 m. atstatyti ir rekonstruoti. Rekonstrukcijai vadovavo vienuolyno viršininkas Mykolas Vainilavičius. Po 1726, 1737, 1748 ir 1749 m. gaisrų vienuolyno ir bažnyčios liko tik sienos. Bažnyčia iki 1770 m. atstatyta, išplėsta, pastatyti 2 bokštai, kupolas, choras, altoriai ir portalas. Vienuolynas atstatytas iki 1776 m. Jam 1786 m. priklausė Baltupių palivarkas. 1812 m. apnaikintas bažnyčios vidus, paimti brangesni liturginiai reikmenys. 1813–1815 m. suremontuota. 1844 m. uždarius vienuolyną, bažnyčia tapo parapine. Vienuolyne įkurtos magistrato įstaigos, butai ir kalėjimas. Jame kalinti 1863 m. sukilėliai. Klebono Antano Daniševskio pastangomis bažnyčia 1899 m. suremontuota. 1934–1936 m. jos rūsius tyrė Vilniaus universiteto studentai. Rūsiuose yra išlikusių žmonių palaikų. Manoma, kad tai karų ar epidemijų aukos. Nuo 1976 m. bažnyčia buvo restauruojama (vadovas architektas Evaldas Purlys). 1993 m. rugsėjo 5 d. popiežius Jonas Paulius II bažnyčioje susitiko su lenkų katalikais.
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia
Balsai: 8
Aprašymas
Bažnyčia minima 1320 ir 1387 m. Ji buvo mūrinė. XVI a. sumūryti stulpai ir skliautai vietoj medinių lubų. Bažnyčia įgavo vėlyvosios gotikos bruožų. Po 1749 m. gaisro pastatyti vėlyvojo baroko altoriai, vargonų choras, permūryti, gal ir padidinti, langai. Manoma, kad tuomet pastatytas ir bokštas. Po 1812 m. karo bažnyčia suremontuota, prie bokšto pastatyta zakristija, XIX a. – tvora. Vilniaus bažnyčioje XVIII a. pirmojoje pusėje panaikinti lietuviški pamokslai. Iki XX a. lietuviškų giesmių ir pamokslų bažnyčiose nebuvo. 1864 m. uždarius Vilniaus pranciškonų vienuolyną, Šv. Mikalojaus bažnyčia priskirta prie Šv. Jono parapijos; nuolatinio kunigo neturėjo. Dar iki 1897 m. lietuviai rūpinosi turėti savo bendruomenės bažnyčią. Vilniaus vyskupijos administratorius Liudvikas Zdanovičius, vėliau vyskupas Steponas Aleksandras Žvėravičius nenorėjo Vilniuje leisti lietuviškų pamaldų. Lietuviai nuo 1900 m. rinkdavosi apleistoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir giedodavo. Paprašius Peterburgo dvasinės akademijos kunigams ir paraginus Mogiliovo arkivyskupui B. Klopatovskiui, 1901 m. gruodžio 31 d. S. A. Žvėravičius atidavė bažnyčią lietuvių bendruomenei. Atgauta bažnyčia buvo apleista, be langų, grindų. Po 1902 m. suremontuota. Buvo giedama ir pamokslai sakomi lietuviškai. Suburtas choras, įsteigta mokykla, savitarpio pagalbos draugija, prieglauda. 1914–1924 m. rektoriavo Juozas Jezukevičius, 1924–1942 m. – Kristupas Čibiras. Šv. Mikalojaus bažnyčia iki 1939 m. buvo vienintelė Vilniuje, kurioje pamaldos laikytos lietuvių kalba. 1930 m. joje pastatytas Vytauto biustas (skulpt. Rapolas Jakimavičius). 1933 m. bažnyčia atnaujinta. Po Antrojo pasaulinio karo suremontuota. Šventoriuje pastatytas Šv. Kristupo paminklas (skulpt. Antanas Kmieliauskas). 1972 m. vidus restauruotas pagal architekto Jono Zibolio projektą, 1974 m. atidengti keli nedideli gotikinio mūro fragmentai.
Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia
Balsai: 13
Aprašymas
Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia stovi Vilniuje, Vilniaus g. 30. Tai vėlyvojo baroko bažnyčia, pastatyta 1625–1743 m. Ji pasižymi gausiu dekoru, plastiškais fasadais. Mūrinė, dvibokštė, vienanavė su siauresne ir žemesne už navą presbiterija ir pusapskrite apsida. Įeina į buvusio Benediktinių vienuolyno ansamblį (XVII-XIX a.). Su vienuolynu bažnyčią jungia koridorius. Prie bažnyčios pietvakarinio šono yra Apvaizdos koplyčia, projektuota Kristupo Glaubico. Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo bažnyčia ir vienuolynas smarkiai nukentėjo, dingo daug vertingų meno kūrinių. Sovietmečiu bažnyčia priklausė Vilniaus dailės muziejui. Joje buvo įrengtas sandėlis, vienuolyno patalpose – įstaigos ir butai. 1994 m. pradėti bažnyčios restauravimo darbai. 1998 m. baigtos restauruoti abiejų bokštų viršutinės dalys. 2006 m. gegužės 27 d. restauruota Šv. Kotrynos bažnyčia atvėrė duris lankytojams. Jos pagrindinė nava pritaikyta koncertinei veiklai (250 sėdimų vietų), rūsius planuojama išnaudoti kaip erdvę parodoms, o aplink pagrindinę navą išsidėsčiusiose patalpose repetuos Vilniaus miesto savivaldybės meniniai kolektyvai, vyks kameriniai renginiai. Šią kultūrinę erdvę administruoti pavesta Vilniaus mokytojų namams.
Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia
Balsai: 23
Aprašymas
Pirmoji bažnyčia pastatyta tarp 1431–1500 m., pagonių meilės deivės Mildos šventyklos vietoje, 1594 m. sudegė. 1609–1616 m. suręsta nauja, medinė bažnyčia. Prie jos buvo prieglauda. Mirus bažnyčios statytojui klebonui Petrui Korkonosui, vyskupas Eustachijus Valavičius 1625 m. iš Krokuvos pasikvietė Laterano kanauninkų vienuolius ir jiems paskyrė bažnyčią. Per karą 1655 m. beveik visai sugriauta. Pagal lenkų architekto Jano Zaoro projektą Mykolo Kazimiero Paco lėšomis 1668 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia (13 metų Vilniaus okupacijai atminti, kai miestą buvo užėmę rusai; kertinis akmuo padėtas birželio 29 dieną). Iki 1674 m. išmūrytos sienos, 1674–1675 m. – skliautai, kupolas, bokštai. 1677–1682 m. pastatytas vienuolynas. XVII a. pabaigoje išmūryta šventoriaus tvora ir aštuoniakampės koplyčios. 1671 m. pradėta bažnyčios fasado, 1677 m. – vidaus apdaila. 1682 m. mirus M. K. Pacui, apdailos darbai sustojo. 1701 m. bažnyčia beveik užbaigta, trūko tik didžiojo altoriaus. 1801–1804 m. restauruotos skulptūros, sukurta laivo formos sakykla ir 2 šoniniai altorėliai. 1805 m. įrengtas didysis altorius su dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslu „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas". Rusijos valdžia 1864 m. vienuolyną uždarė. Vilniaus gubernatorius 1868 m. pasiūlė bažnyčią uždaryti ir joje įrengti cerkvę. Architektas Ivanas Levickis 1869 m. parengė bažnyčios pertvarkymo projektą (sąmatinė vertė 16 554 rb). Generalgubernatorius nesutiko skirti tiek pinigų, bažnyčia liko katalikams. Ji 1870–1878 ir 1901–1903 m. restauruota. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra viena iš nedaugelio Vilniaus bažnyčių, kuri nebuvo uždaryta SSRS okupacijos metais. 1942 m. bažnyčia apgriauta. 1944–1946 m. atstatytas kupolas. 1953–1989 m. bažnyčioje buvo laikomas karstas su Šv. Kazimiero palaikais.
Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčia
Balsai: 21
Aprašymas
Prie buvusių svarbiausių gatvių sankryžos 1387–1426 m. pastatyta mūrinė gotikinė pirmoji parapinė bažnyčia. Pradėta statyti Jogailos iniciatyva. XV a. ir 1530 m. degė. 1571 m. bažnyčia atiduota jėzuitų įsteigtai Vilniaus kolegijai. 1600–1610 m. pastatyta mūrinė varpinė. Bažnyčia gerokai apgriauta 1655 m. per karą su Maskva. Netrukus suremontuota. 1702 m. Švedijos kariai išsivežė sidabrinius liturginius reikmenis. 1737 m. bažnyčia sudegė, išsilydė varpai. Atstatant fasadas ir frontonas įgavo vėlyvojo baroko formas. Po 1737 m. gaisro paaukštinta varpinė. Dar degė 1741 ir 1748 m. Sudegusios bažnyčios rekonstrukcijos projektas architekto Jono Kristupo Glaubico. 1743–1754 m. freskas tapė J. Salmanas. 1756–1758 m. perstatymui vadovavo T. Žebraukas. Nuo 1773 m. bažnyčia priklausė universitetui. 1827–1828 m. Karolis Podčašinskis gotišką pietų fasado portalą pakeitė klasicistiniu. Tuo metu nugriauta aukšta mūro siena, skyrusi bažnyčią ir varpinę nuo gatvės. Per šį remontą pakeistas vidus, užtinkuota daug freskų, nugriauti prie kolonų buvę altoriai. 1840–1842 m. vargonininkavo kompozitorius Stanislovas Moniuška. 1888–1889 m. remontuota bažnyčia. 1899 m. bažnyčioje pastatytas memorialinis paminklas Adomui Mickevičiui, 1901 m. – Antoniui Edvardui Odinecui, Stanislovui Moniuškai, 1908 m. – Vladislovui Sirokomlei (skulptorius Pijus Velionskis), 1917 m. – Tadui Kosciuškai (skulptorius ir architektas Antanas Vivulskis). 1915 m. į Rusiją išvežti 3 varpai. 1917 m. Vokietijos kareiviai išplėšė metalines vargonų dalis.1948 m. vasarą bažnyčia uždaryta. 1949 m. bažnyčioje įrengtas popieriaus sandėlis. 1963 m. bažnyčia perduota universitetui. 1979 m. įrengtas Mokslo muziejus. 1989 m. restauruotos Šv. Onos ir Marijos paguodos koplyčių freskos. 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems, atkurta parapija, 1991 m. liepos 11 d. pašventinta. 2000 m. baigti ir pašventinti didieji vargonai. Jie turi 64 registrus ir yra didžiausi Lietuvoje.
Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia
Balsai: 14
Aprašymas
ilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, plačiau žinoma kaip Vilniaus Bernardinų bažnyčia, stovi Vilniaus senamiestyje, kairiajame Vilnios krante šalia Sereikiškių parko, tradiciškai vadintu Bernardinų sodu. Ji priklauso vienuoliams bernardinams. Mišios laikomos lietuvių, lotynų ir anglų kalbomis. Bažnyčios gotikinės dalies architektu laikomas Mykolas Enkingeris. Pirmoji nedidelė medinė bažnyčia sudegė 1475 m. Netrukus pradėta statyti mūrinė bažnyčia nebuvo baigta, nes 1500 m. nusėdo pamatas, sienose atsirado plyšiai, griuvo skliautai. Viską teko nugriauti išskyrus zakristiją bei presbiteriją. Bažnyčia ne kartą nukentėjo nuo karų ir gaisrų. Po 1564 m. gaisro sumūryti šias dienas pasiekę krištoliniai ir tinkliniai skliautai. Priešais buvusį gotikinį portalą pristatytas priangis, atsirado sienų puošyba. Didžiausias gotikos kulto pastatas Lietuvoje. Halės ilgis – 42,2 m, plotis – 24,0 m. Centrinė nava yra dvigubai platesnė už šoninės. Centrinės navos tęsinys – žemesnė ir trumpesnė (20,2 m ilgio ir 13,0 m pločio) presbiterija, atskirta smailia arka ir užbaigta trisiene apside. XVI amžiaus pradžioje bažnyčia buvo įkomponuota į Vilniaus gynybinės sienos statybas, todėl sienose yra šaudymo angų. Bažnyčioje vertinga XVI a. sienų tapyba ir seniausia Lietuvoje XV amžiaus meniška Nukryžiuotojo skulptūra. XIX a. Bažnyčioje įrengti vargonai
Apie projektą

Kviečiame vilniečius ir miesto svečius išrinkti gražiausią Vilniaus miesto bažnyčią

Partneriai

Čia gali būti Jūsų įmonės reklama